Žmogaus teisių gynėjai, visuomenininkai ir politikai ne kartą yra perspėję – Lietuvos Respublikos įstatymai sudaro sąlygas klausytis bet kurio piliečio pokalbių net neturint teismo sankcijos ir kontroliuoti šių procesų praktiškai neįmanoma. Šiandien siūlome ištrauką iš Kastyčio Braziulio, buvusio VSD darbuotojo, dabartinio verslo konsultanto, knygos „Visiškai slaptai“ (Alma littera, 2016) apie galimus telefoninių pokalbių pasiklausymo mastus Lietuvoje.
Daugelis žmonių nelabai įsivaizduoja, kaip klausomasi telefoninių pokalbių, kokie pokalbiai yra įrašinėjami, o kokie trinami ir naikinami. Taigi, galiu juos nuliūdinti. Visi pokalbiai yra įrašomi ir išsaugomi. Tik nedidelė jų dalis sunaikinama. Įdomiausia tai, kad pareigūnas, gavęs leidimą klausytis vieno žmogaus pokalbių, išgirsta, užfiksuoja ir įrašo 50 ar net 100 žmonių balsus.
Klausomasi vieno abonento pokalbių. Viskas, ką žmogus pasakė, užfiksuojama, o įrašas išsaugomas. Kai kurie pokalbiai aprašomi, o kai kurių daromos suvestinės.
Dažniausiai žmogus naudojasi ne vienu telefono numeriu, taigi klausomasi visų jo pokalbių visais jo naudojamais telefono numeriais: namų, darbo ir vadinamuoju slaptu (pokalbiams tik su keliais konkrečiais žmonėmis). Visi žmogaus pokalbiai šiais telefono numeriais fiksuojami ir išsaugojami.
Asmuo, bijodamas seklių, laikydamasis konspiracijos, apimtas paranojos, kartais naudojasi ne tik savo telefono abonento numeriais, bet ir šeimos narių, draugų, bendradarbių, vairuotojų ar kaimynų telefonais. Žvalgybos pareigūnai, įtardami, kad asmuo gali skambinti ir iš kitų žmonių telefonų, jų numerius identifikuoja ir taip pat „pakabina“. Tada ir kito žmogaus pokalbiai yra fiksuojami ir išsaugomi, nors jis niekuo dėtas.
Kalbėjau tik apie žmogų, dėl kurio nusikalstamos veikos yra išduotas leidimas klausytis telefoninių pokalbių, ir tik apie tuos, kurie yra susiję su ta jo veikla. Visi kiti jo pokalbiai turi būti ištrinti ir sunaikinti. Tačiau įstatymas sau, o tikras gyvenimas sau. Suskaičiuokime, kiek žmonių klausosi pareigūnas, turėdamas leidimą klausytis tik vieno žmogaus pokalbių darbo, namų, slaptu ir žmonos telefono numeriais.
Naudodamasis darbo telefono numeriu aktyvus asmuo darbo reikalais per mėnesį bendrauja maždaug su 50 žmonių: kalbasi, ginčijasi, diskutuoja, įrodinėja, pykstasi. Šių žmonių balsus ir pokalbius su sekamu asmeniu pareigūnas fiksuoja ir įrašo. Pokalbiai kaupiami ir saugomi duomenų bazėse.
Tas pats žmogus dar naudojasi namų telefono numeriu ir per mėnesį bendrauja su 10–30 žmonių. Jų pokalbiai yra fiksuojami, įrašomi, kaupiami ir saugomi.
Dar jis naudojasi vadinamuoju slaptu numeriu, slaptu tik jam pačiam. Kam reikia, tas žino visus šio žmogaus telefono numerius. Nustatyti juos nesudėtinga ir nesunku. Šiuo telefono numeriu žmogus bendrauja su 2–5 žmonėmis. Visi pokalbiai ir balsai yra fiksuojami ir įrašomi.
Taip pat žmogus naudojasi kitų žmonių ar žmonos, vaiko telefono numeriais. Jeigu pareigūnas nustatė arba jam kilo įtarimų, kad žmogus gali naudotis kito žmogaus telefono numeriu, tai visi pokalbiai šiuo numeriu irgi fiksuojami ir įrašomi. Sekamas žmogus per šį telefono numerį bendrauja su 2–5 žmonėmis. Tačiau yra įrašinėjami ne tik šie sekamo asmens pokalbiai telefonu, bet ir visi pokalbiai asmens, kuris nėra sekamas, tačiau jo pokalbiai yra pasiklausomi. Pridėkime dar 20 žmonių.
Taigi pareigūnas, turėdamas leidimą sekti vieną žmogų, iš tikro girdi 50, o kartais 100 su nusikalstama veika nieko bendra neturinčių žmonių pokalbius su sekamu asmeniu. Juos perklauso, užfiksuoja, įrašo į duomenų bazę.
Pareigūnas, vykdydamas kriminalinės žvalgybos ar žvalgybos tyrimą, turi leidimą sekti ne vieną žmogų, o kelis. Kartais vienas pareigūnas seka 10–20 žmonių. Tačiau dėl objektyvumo imkime, kad vienas pareigūnas pagal vieną tyrimo bylą seka 5 žmones. Taigi teismas išduoda leidimą klausytis 5 žmonių telefoninių pokalbių (darbo, namų, slaptu, artimųjų telefonų numeriais, nes sekamasis gali jais pasinaudoti). Bet pareigūnas fiksuoja ir įrašinėja mažų mažiausiai beveik 250 žmonių pokalbius ir balsus.
Dabar paimkime kaip pavyzdį Valstybės saugumo departamentą (toliau – VSD). Tiksliai nežinau, kiek ten dirba pareigūnų, kurių paskirtis yra sekti, tirti. Pareigūno darbo rezultatas nustatomas pagal tai, kiek žvalgybos ar kriminalinės žvalgybos tyrimų jis atlieka: kiek turi bylų ir kiek seka žmonių. Tas pareigūnas, kuris tyrimų neatlieka, yra niekam tikęs ir karjeros tikrai nepadarys. Jis privalo turėti ne mažiau kaip dvi tyrimo bylas. Tarkim, VSD dirba 200 pareigūnų, kurių darbas yra sekti žmones. Taigi kiekvienas turi turėti ne mažiau kaip dvi tyrimo bylas. Vadinasi, jis seka ne mažiau kaip 10 žmonių, tad fiksuoja ir įrašinėja ne mažiau kaip 500 žmonių pokalbius ir balsus. O kadangi VSD dirba 200 pareigūnų, tai fiksuojami ir įrašinėjami apie 100 000 žmonių balsai ir pokalbiai.
Lietuvoje yra 8 kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos tarnybos. Visos jos turi teisę sekti žmones ir klausytis jų telefoninių pokalbių. Teoriškai kiekvienoje iš šių tarnybų dirba po 200 tikrų operatyvininkų. Vadinasi, Lietuvoje yra 1 600 seklių, kurie privalo turėti ne mažiau kaip po dvi tyrimo bylas ir pagal jas sekti ne mažiau kaip 10 žmonių. Taigi 1 600 seklių fiksuoja ir įrašinėja beveik 800 000 žmonių balsus bei pokalbius. Skaičiai įspūdingi.
Taigi, ten – duomenų bazėje – esame visi. Bet kuriuo metu galime atsidurti valdžios ar kieno nors kito sudarytame juodajame sąraše.