Bernardinai.lt
Prognozės, kad iš Seimo narės Neringos Venckienės teisinė neliečiamybė bus atimta, pasitvirtino.
Nors išvakarėse dar buvo vilties, kad žodžiais krikščioniškas vertybes ginančios Tėvynės sąjungos vadovybė leis savo nariams Seime balsuoti pagal sąžinę.
Du įvykiai teikė tokią viltį.
Pirmasis – tai TS-LKD politinio komiteto pirmininko Vytauto Lansbergio pareiškimas, kad jis nusprendė dalyvauti rinkimuose į partijos vadovo postą, nes nori, kad partiečiai rimtai diskutuotų apie sugrįžimą prie Tėvynės sąjungos skelbiamų vertybių.
„TS-LKD nėra tik viršūnėlė ar Seimo frakcija. Jei partija nori susivokti savyje ir toliau egzistuoti net atgimdama, o ne kaip priedas prie triumfuojančių sukčių ir korumpuotos nomenklatūros, būtinas nedelsiamas suvažiavimas“, – skelbė V.Landsbergio komiteto posėdžiui parengtos tezės.
„Kviečiu visus aktyviai dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose. Juose dalyvauju tvirtai apsisprendęs ir nesitrauksiu… Nuoseklumas principuose, drąsa, ryžtas… yra kur kas svarbiau nei kitąkart visai nebūtini pragmatiniai manevravimai… Tai lems didėjantį žmonių pasitikėjimą ir mūsų jėgą ginti Tėvynės pagrindus. Tarp jų tebūnie tokie paprasti dalykai kaip žmoniškumas, teisingumas…“ – balandžio 6 d. rašė V.Landsbergis laiške partiečiams.
Antras svarbus įvykis – tai tą pačią balandžio 6 d. sužlugęs „Drąsos kelio“ partijos suvažiavimas: į suvažiavimą atvyko 31 delegatas, kai kvorumui buvo reikalingi ne mažiau nei 600 balsų. Taigi TS-LKD galėjo įsitikinti, kad būsimuosiuose rinkimuose „Drąsos kelias“ vargu ar jai bus rimtas konkurentas. O gulinčiojo juk nemuša?
Likus porai savaičių (2013-03-27) iki balsavimo Seime dėl N. Venckienės teisinės neliečiamybės pasiklausiau Žinių radijo laidos „Aktualusis interviu“, kuriame Seimo nariai Kęstutis Masiulis (TS-LKD) ir Vytautas Matulevičius („Drąsos kelio“ partija) buvo klausiami, ar gerai daro prokurorai, neduodami Seimo komisijai Garliavos šturmo vaizdo įrašo.
Priminsiu, kad į Seimo laikinąją tyrimo komisiją atvykęs generalinis prokuroras Darius Valys, Generalinės prokuratūros prokuroras Žydrūnas Radišauskas ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Nina Raugienė prašomo vaizdo įrašo nepateikė. Aiškino, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 177 straipsniu, ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, kad duomenys apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius negali būti skelbiami jokiais atvejais.
Nustebino K. Masiulio, kaip vėliau paaiškėjo – ir TS-LKD Seimo frakcijos, išvedžiojimai, kad, be jokios abejonės, prokurorai yra teisūs.
Pateiksiu visą 177 straipsnį, kuris yra labai trumpas:
Ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumas
1. Ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius.2. Reikiamais atvejais prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas įspėja proceso dalyvius ar kitus asmenis, mačiusius atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kad draudžiama be prokuroro leidimo paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis. Tokiais atvejais asmuo pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 247 straipsnį.
Lietuvių kalbos žodynuose „skelbti“ tai – viešai pranešti, viešai garsinti, viešai skleisti žinias ir t.t. Visada viešai ir tik viešai. Viešai, tai – visiems.
Bet ikiteisminio tyrimo teisėjai ir prokurorai šiuo atveju su Lietuvių kalbos žodynais niekaip nenori sutarti. Informacijos pateikimas mažam Seimo narių skaičiui su įspėjimu dėl baudžiamosios atsakomybės už jos paskelbimą jiems tapatus pačiam informacijos paskelbimui.
Mąstant tokia logika tampa nesuprantama, kaip gali vykti ikiteisminis tyrimas ar teismo procesas, tarkime, dėl grupinio nepilnametės išprievartavimo, nes čia visi baudžiamojo proceso dalyviai – ir įtariamieji, ir liudininkai – yra supažindinami su bylos medžiaga pasirašydami įspėjimus dėl baudžiamosios atsakomybės už duomenų apie nukentėjusią nepilnametę paviešinimą. Kodėl tokia pati procedūra negalėjo būti taikoma ir Seimo komisijos nariams?
Ar teisingumo vykdytojai Seimą laiko mažiau patikimu negu nusikaltėlių gaują?
Žinoma, pagal Baudžiamojo proceso kodeksą (BPK) Seimas nėra baudžiamojo proceso dalyvis. Seimas BPK iš viso nepaminėtas. Tačiau Seimo narius tikrai galima priskirti prie BPK 177 str. paminėtų „kitų asmenų“, nes nuo jų priklauso, ar nebus pristabdytas tas baudžiamasis procesas – juk Seimui apsisprendus neatimti Seimo nario neliečiamybės toks procesas būtų sustabdytas iki Seimo kadencijos pabaigos ir šis Seimo sprendimas atsidurtų kaip svarbus tos bylos dokumentas.
Beje, dozuotą ikiteisminio tyrimo medžiagą prokurorai Seimo komisijai vis dėlto perdavė. Rašytinę, su 2012 m. gegužės 17 d. vaizdo įrašų aprašymu, ir po ilgų svarstymų – 12 sekundžių trukmės vaizdo įrašo iškarpą. Iškyla du natūralūs klausimai. Pirmas: kodėl generalinis prokuroras, teigdamas, kad pagal BPK 177 str. jokie duomenys apie nepilnamečius negali būti skelbiami, dalį tokių duomenų pateikia? Antra: kokiu įstatymu remiantis ta dozė Seimo komisijos nariams nustatoma? Negali būti, kad remiamasi prokuratūros „Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijomis“, nes šiose rekomendacijose nurodyta, kas yra ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimas. Tai – informacijos, esančios ikiteisminio tyrimo medžiagoje, atskleidimas visuomenei ir visuomenės informavimo priemonėms iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme.
Šios rekomendacijos negali būti taikomas Seimo nariams, nes jiems šiuo atveju galioja specialusis įstatymas – Seimo laikinųjų komisijų įstatymas.
Į jį ir atkreipė dėmesį minėtos radijo laidos dalyvis V. Matulevičius. Jis pacitavo šio įstatymo 4 straipsnio nuostatą: Komisija turi teisę, suderinusi su Generaline prokuratūra ar ikiteisminio tyrimo įstaiga, įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais.
Nežinau, ką slepia frazė „turi teisę suderinusi“. Galbūt suderinusi vietą ir laiką, perdavimo susipažinimui būdą, susipažinimo trukmę ar dar ką nors. Bet akivaizdu tai, kad įstatymu nustatyta tvarka pateikti Seimo komisijai bet kokią prašomą medžiagą jokie įstatymai prokuratūrai nedraudžia, o Seimo laikinųjų komisijų įstatymas (viską suderinus, pasirašytinai įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už medžiagos „nutekinimą“ir pan.) netgi įpareigoja.
Žinių radijo laidoje K. Masiulis taip pat teigė, kad sprendžiant Seimo nario imuniteto atėmimo klausimą įtariamasis Seimo narys turi aiškiai įrodyti, kad yra persekiojamas dėl politinio susidorojimo: „Įrodykite, kad esate persekiojamas kaip Seimo narys už savo politinę veiklą“.
Bet toks argumentas praktiškai tėra tik kai kurių Seimo narių patogus politinės retorikos instrumentas. Nes nėra būdų vienareikšmiai įrodyti tokį politinį teisingumo vykdytojų angažuotumą. Tokius atvejus be galo sunku įrodyti net autokratinių valstybių, pavyzdžiui, Baltarusijos, atžvilgiu, nes ten taip pat politiniai persekiojimai pridengiami formaliais įstatymais.
Todėl ieškodami tiesos, Seimo nariai turėtų kalbėti ne apie aiškius įrodymus, o tik apie kylančius įtarimus dėl teisėsaugininkų nesąžiningumo, faktų klastojimo, dėl prokurorų bei teisėjų šališkumo (pavyzdžiui, po Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasisakymų teisiamo asmens atžvilgiu) ar savanaudiškų motyvų susidoroti su Seimo nariu dėl jo veiklos (pavyzdžiui, dėl agitacijos keisti teisinę sistemą, kuria dabartiniai teisingumo vykdytojai yra patenkinti).
Manau, kad svarstant N.Venckienės imuniteto atėmimo klausimą tokių įtarimų objektyviems Seimo nariams turėjo kilti vien todėl, kad prokuratūra atsisakė pateikti visą Seimo prašomą filmuotą medžiagą, labai nevykusiai žongliruodama jau minėtais teisės aktais ir taip pažeisdama Seimo teises bei pareigas.