Jūratė Micevičiūtė | Bernardinai.lt
Prieš penkiasdešimt metų – 1965-aisiais – pasirašyta Katakombų sutartis vėl atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre, kai 2013 m. birželį popiežius Pranciškus Vatikano Bibliotekoje priėmė savo tautietį rašytoją Adolfo Pérez Esquivelą, ilgametį kovotoją už žmogaus teises, Nobelio taikos premijos laureatą (1980). Jis Meksikos naujienų agentūrai papasakojo, kad susitikimo metu perdavė popiežiui Katakombų sutarties tekstą, o jis, pažvelgęs į pasirašiusiųjų pavardes, šūktelėjo: „Oi, tik pažiūrėkit, kokie čia žmonės!“
Katakombų sutartis dar kartą tapo naujiena 2013 m. rugsėjį, kai Romoje grupė krikščionių, vienuolių ir pasauliečių, susirinkusių vyskupo emerito Rafaelio Nogara iniciatyva, viešai dar kartą pasirašė senąją sutartį, įsipareigodami jos laikytis savo gyvenime.
Kokia tai sutartis, kas ją pasirašė, ir kodėl ji vėl tapo svarbi mūsų dienomis, praėjus pusei amžiaus nuo jos pasirašymo?
Katakombų sutarties pasirašymo aplinkybės
Sutarties pavadinimas kilo iš Domitilos Katakombų Romoje, kur ją 1965 m. lapkričio 16 dieną atšventę Mišias pasirašė 39 vyskupai, II Vatikano Susirinkimo dalyviai, likus vos trims savaitėms iki jo pabaigos, o svarbiausiu jos iniciatoriumi laikomas garsusis Brazilijos vyskupas, kovotojas už socialinį teisingumą Dom Helder Cámara.
Sutartis pasirašyta toliau nuo žiniasklaidos akių, kad šis poelgis nebūtų pateiktas kaip simbolinis priekaištas ir paskatinimas kitiems Susirinkimo tėvams (iš viso pastarajame dalyvavo 2450 vyskupų). Todėl naujiena apie Katakombų sutartį pasirodė žiniasklaidoje tik drauge su informacija apie II Vatikano Susirinkimo pabaigą. Sutartį 1965 m. gruodžio 8 dieną paskelbė Henri Fesquetas dienraštyje Le Monde. Specializuotame, tai yra teologijai ir sielovadai skirtame leidinyje, sutarties tekstas buvo paskelbtas net dvylika metų vėliau: 1977 metais ją išspausdino tarptautinis teologijos žurnalas Concilium (Nr. 124, p. 133–135 „Trylika anonimų vyskupų grupės prisiimtų įsipareigojimų“).
Pasirašiusieji įsipareigojo gyventi neturtingai, neišsiskirti iš paprastų savo šalies žmonių garbės ženklais, kreipiniais, prabangiais daiktais ar demonstruojamais ryšiais su šalies galingaisiais ir skatinti socialinį teisingumą. Vėliau pasirodė, kad šis pranašiškas nors slaptas keturių dešimčių, anot žurnalo Concilium, „anonimų vyskupų“ apsisprendimas tapo vienu iš svarbiausių išlaisvinimo teologijos šaltinių. Vadinasi, trylika šio vos dviejų puslapių dokumento punktų buvo tas mažas garstyčios grūdelis, kuris išaugo ir išsiskleidė per du Lotynų Amerikos vyskupų susirinkimus Medeljine, Kolumbija (1968 m.) ir Puebloje, Meksika (1979 m.), tapdamas įkvėpimo šaltiniu ir veiklos gairėmis daugybei teologų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių, o drauge ir apčiuopiama tikrove 400 milijonų Lotynų Amerikoje gyvenančių krikščionių (bei vilties ženklu dar 600 mln kitose Trečiojo pasaulio šalyse Afrikoje ir Azijoje gyvenantiems krikščionims). Kita vertus, tai buvo ne tik naujos gyvybės šaltinis, bet ir „nesantaikos akmuo“ vietinėse Lotynų Amerikos bažnyčiose, kurios nuo seniausių laikų palaikė gerus santykius su valdančiaisiais.
Pasirodė, kad laisvai pasirinktas neturtas, gyvenimas tarp vargšų bei jų interesų gynimas ir mūsų laikais sukelia ne ką mažesnę politinę įtampą nei Kristaus Geroji Naujiena pirmaisiais krikščionybės amžiais. Įsitempė bažnyčių ir atskirų tikinčiųjų santykiai su galingaisiais, ir nemažai pasauliečių, teologų ir net vienuolių bei kunigų buvo apkaltinti simpatijomis marksizmui (tuo metu užsienyje dar buvo labai mažai žinoma, kaip pastarojo principai praktiškai įgyvendinti Sovietų Sąjungoje, todėl dažnai pasigirsdavo net toks mums rėžiantis ausį žodžių junginys kaip „kunigas komunistas“). Tai paskatino Vatikaną atsargiai vertinti išlaisvinimo teologiją ir perspėti drąsiausius jos atstovus elgtis apdairiau. Anot vieno teologo, kurija čia atliko stabdžio vaidmenį, nes Bažnyčia, kaip ir automobilis, negalėtų važiuoti turėdama vien greičio pedalą.
Tačiau kai naujai išrinktas popiežius Pranciškus ištarė žodžius: „Kaip norėčiau neturtingos ir neturtėliams [skirtos] Bažnyčios!“, Lotynų Amerikos tikintieji ir keletas Europos teologų, žinojusių apie Katakombų sutarties egzistavimą, čia įžvelgė atsigręžimą prie joje surašytų Bažnyčios atsinaujinimo punktų, ilgai likusių antrame plane; atgimė ir viltis, kad gali sušvelnėti Vatikano požiūris į išlaisvinimo teologiją. Iš ją pagimdžiusios pasaulio dalies kilęs popiežius, atrodo, ir pats gyvenime prisilaiko kai kurių Katakombų Sutarties punktų, nors niekuomet viešai nepatvirtino, kad buvo ją skaitęs prieš Eskivelio apsilankymą.
Katakombų sutartis (1965)
„Mes, vyskupai, susirinkę į II Vatikano Susirinkimą, įsisąmoninę, kad nepakankamai gyvename Evangeliniame neturte, paskatinome vieni kitus dalyvauti šioje iniciatyvoje, kuria nei vienas nenorime išsiskirti ar puikuotis, bet vienybėje su visais mūsų broliais vyskupais, o pirmiausia pasikliaudami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malone ir galia, mūsų vyskupijų tikinčiųjų bei kunigų malda, stojame mintimis ir malda Švč. Trejybės, Kristaus Bažnyčios ir mūsų vyskupijų kunigų bei tikinčiųjų akivaizdon su nuolankumu ir suvokdami savo silpnumą, tačiau drauge ir visą ryžtą bei galią, kuriuos Dievas mums nori suteikti savo malone, ir įsipareigojame:
1. Stengsimės rinktis tokį gyvenimo būdą, koks įprastas mūsų [vyskupijų] gyventojams: būstą, maistą, transporto priemones ir viską, kas su tuo susiję (Mt 5, 3; 6, 33 ir t. t; 8–20).
2. Visiems laikams atsižadame realaus ar regimo turto, ypač tokios aprangos (prabangūs rūbai, ryškios spalvos) ir brangiųjų metalų simbolių, [pakeisdami] juos kitais, artimesniais Evangelijai (Mk 6, 9; Mt 10, 9 ir t.; Apd 3, 6). Nei aukso, nei sidabro.
3. Neturėsime nei savo kilnojamojo, nei nekilnojamojo turto, nei banko sąskaitų. Jei reikėtų kažką įsigyti, viską užrašysime vyskupijai ar socialinėms ir karitatyvinėms veikloms (Mt 6, 19–21; Lk 12, 33 ir t. t).
4. Kiek tik bus įmanoma patikėsime finansinį ir materialinį vyskupijos valdymą komisijai iš kompetentingų ir savo apaštališkąjį vaidmenį suvokiančių pasauliečių, kad patys mažiau būtume administratoriai ir daugiau – ganytojai bei apaštalai (Mt 10, 8; Apd 6, 1–7).
5. Atsisakome, kad žodžiu ar raštu į mus būtų kreipiamasi didybę ir galią išreiškiančiais vardais bei titulais, (Eminencija, Ekscelencija, Monsinjoras…). Renkamės, kad mus vadintų evangeliniu Tėvo vardu (Mt 20, 25–28; 23, 6–11; Jn 13, 12–15).
6. Savo elgesyje ir socialiniuose ryšiuose vengsime visko, kas gali atrodyti kaip privilegijų ir pirmenybės teikimas ar net didesnis palankumas turtingiesiems ir galingiesiems (pavyzdžiui, per pačių rengtus kviestinius pietus ar pakviesti kitų, religinių apeigų metu) (Lk 13, 12–14; 1 Kor 9, 14–19).
7. Taip pat vengsime pritarti kieno nors tuštybei ar ją skatinti, atsilygindami už paramą ar jos prašydami, ir dėl bet kokios kitokios priežasties. Skatinsime tikinčiuosius, kad savo aukas laikytų vienu iš įprastų dalyvavimo apeigose, apaštalavime ar socialinėje veikloje būdų (Mt 6, 2–4; Lk 15, 9–13; 2 Kor 12, 4).
8. Atiduosime visą savo laiką, protą, širdį ar išteklius, kiek tik jų reikės, kad kaip apaštalai ir ganytojai tarnautume žmonėms ir toms jų grupėms, kurios dirba bei yra ekonomiškai silpniausios ir mažiau išsivysčiusios. Remsime pasauliečius, vienuolius, diakonus ar kunigus, kuriuos Viešpats kviečia evangelizuoti vargšus ir darbininkus, gyvenant ir dirbant drauge su jais (Lk 4, 18 ir t. t; Mk 6, 4; Mt 11, 4 ir t .t.; Apd 18, 3 ir t. t.; 20, 33–35; 1 Kor 4, 12; 9, 1–27).
9. Įsisąmoninę teisingumo ir gailestingumo reikalavimus bei jų tarpusavio sąsajas, stengsimės labdaros darbus paversti socialine veikla, paremta gailestingumu ir teisingumu, kad būtų pastebėti kiekvieno ir kiekvienos [poreikiai], ir kad taip su nuolankumu tarnautume kompetentingoms visuomenės organizacijoms (Mt 25, 31–46; Lk 13, 12–14. 33 ir t. t).
10. Darysime viską, kas įmanoma, kad turintieji politinę ir visuomeninę atsakomybę priimtų ir įgyvendintų įstatymus bei socialines struktūras ir institucijas, būtinas teisingumui, lygybei ir harmoningam viso žmogaus ir visų žmonių vystymuisi, kad taip priartėtų nauja socialinė sankloda, verta tų, kurie yra žmonių vaikai ir Dievo vaikai (pgl. Apd 2, 44 ir t. t; 4, 32–35; 5, 4; 2 Kor 8 ir 9; 1 Tim 5, 16).
11. Kadangi vyskupų kolegialumas Evangelijai artimiausiu būdu išsiskleidžia, kai drauge tarnaujame didžiajai žmonijos daliai – dviems trečdaliams –, atsidūrusiai fiziniame, kultūriniame ar moraliniame skurde, įsipareigojame:
– kiek tik leis mūsų jėgos prisidėti prie skubių neturtingų tautų vyskupijų projektų;
– visi drauge prašyti tarptautines organizacijas skatinti tokias ekonomines ir kultūrines struktūras, kurios kaskart vis turtingesniame pasaulyje nestumtų kai kurių tautų į skurdą, bet leistų daugumą sudarantiems vargšams išbristi iš savo skurdo, ir tai daryti visą laiką duodant evangelinį liudijimą, kaip darė popiežius Paulius VI Jungtinėse Tautose,
12. Įsipareigojame ganytojiško gailestingumo [dvasioje] dalintis gyvenimą su savo broliais Kristuje, kunigais, vienuoliais ir pasauliečiais, kad mūsų tarnystė taptų tikru tarnavimu. Todėl:
– stengsimės ‚peržiūrėti savo gyvenimą‘ drauge su jais;
– ieškosime bendradarbių, kad daugiau būtume Dvasia sekantys gyvintojai [animadores], o ne pasaulio [pavyzdžiu] sekantys vadovai;
– stengsimės kuo daugiau visur dalyvauti kaip [paprasti] žmonės, būti svetingi;
– būsime atviri visiems, kad ir kokiai religijai jie priklausytų (Mk 8, 34 ir t. t; Apd 6, 1–7; 1 Tim 3, 8–10).
13. Sugrįžę į savo vyskupijas, išplatinsime šiuos nutarimus tarp tikinčiųjų, prašydami, kad mums padėtų supratimu, bendradarbiavimu ir maldomis.
Tepadeda mums Dievas, kad būtume ištikimi Jėzaus Evangelijai.“
Šventosios Domitilos Katakombos, Roma, 1965 m. lapkričio 16 d.
(Versta pagal dokumento tekstą, paskelbtą Čilės Vyskupų Konferencijos interneto puslapyje )
Pasirašiusieji
Katakombų sutartį pasirašiusių 39 vyskupų pavardes tik 2009 m. paskelbė tėvas José Oscar Beozzo per Popiežiškojo Rio de Žaneiro universiteto organizuotą minėjimą, skirtą šimtajam vyskupo Dom Helder Camara gimimo jubiliejui.
Vyskupai, pasirašę šį dokumentą, priklausė platesnei neformaliai II Vatikano Susirinkimo sesijų metu susikūrusiai grupei „Vargšų Bažnyčia“. Susibūrimo idėja ir pavadinimas kilo iš pranašiškų popiežiaus šv. Jono XXIII žodžių, kai mėnesį prieš prasidedant II Vatikano Susirinkimui, jis tai nurodė kaip vieną iš siektinų tikslų. Kreipdamasis į klausytojus per Vatikano radiją 1962 m. rugsėjo 11 d. jis sakė: „Bažnyčia stoja neturtingų šalių akivaizdon tokia, kokia yra ir kokia nori būti: visų Bažnyčia, bet pirmiausia vargšų Bažnyčia“.
„Vargšų Bažnyčios“ iniciatyva išsivystė iš prancūzų ir belgų kunigų–darbininkų judėjimo bei „Dailidės Jėzaus draugijos“, Palestinos teritorijoje kilusio melkitų (graikų katalikų) Bažnyčios ir jos patriarcho Maksimo IV globojamo sąjūdžio. Jų idėjas 1962 m. išpopuliarino vienas „Dailidės Jėzaus draugijos“ narių, buvęs Dižono seminarijos dėstytojas, o vėliau – Nazareto kunigas darbininkas Paul Gauthier, kurio knyga „Vargšai, Jėzus ir Bažnyčia“ (Les pauvres, Jésus et l´Église) buvo išplatinta prieš pat Susirinkimo pradžią. Taip prie „Vargšų Bažnyčios“ prisijungė nemažai Trečiojo pasaulio vyskupų, susirūpinusių didėjančiu savo šalių skurdu ir iš jo kylančiomis problemomis. Prasidėjus Susirinkimui, Gauthier vadovaujama darbo grupė ėmė reguliariai rinktis belgų kolegijoje, o netrukus į ją įsitraukė ir kardinolas Giacomo Lercaro, aktyviausias jos idėjų reiškėjas Susirinkimo sesijose: kaip tik iš jo kalbos, pasakytos XXV bendrajame susitikime 1962 m. gruodžio 6 dieną, apie šios grupės egzistavimą sužinojo visi Susirinkimo dalyviai.
Jau pirmos grupės sesijos metu buvo suformuluotas dokumentas „Vargšų Bažnyčia“, iš kurio vėliau išaugo net trys darbo grupės, svarsčiusios problemą iš dogmų, sielovados ir sociologinės perspektyvų. 1964 m. grupė paruošė dar vieną dokumentą, kreipimąsi į Paulių VI, prasidedantį žodžiais „Tad mūsų [vyskupų] tarnystė pirmiausia turi susitelkti į vargšų evangelizavimą“. Jį pasirašė penki šimtai vyskupų, taigi, penktadalis Susirinkimo tėvų.
Susirinkimo metu vyskupai šią idėją apsvarstė iš įvairiausių perspektyvų: ne tik materialinis, bet ir kultūrinis neturtas, atvirumas dialogui, pirmenybės teikimas vargšams ir t. t… Tačiau šios gausios diskusijos paliko aiškų pėdsaką tik keliuose Susirinkimo dokumentuose, ypač Lumen Gentium 8c skyriuje apie Bažnyčios neturtą bei Gaudium et Spes 63 ir 69 skyriuose. Beliko konstatuoti, kad tokiai pranašiškai žiniai Visuotinė Bažnyčia dar nebuvo pribrendusi, todėl vienoje jos dalyje, kuriai tai buvo ypač svarbu ir kurioje buvo pakankamai tam teologiškai pasiruošusių ir išsilavinusių katalikų, tai yra, Lotynų Amerikoje, prireikė savotiškai „pratęsti“ II Vatikano Susirinkimo diskusijas. Todėl vos jam pasibaigus, popiežiui Pauliui VI leidus, imtasi organizuoti šio regiono vyskupų susirinkimą Medeljine, kuris galiausiai įvyko 1968 metais.
Galiausiai, dalis „Vargšų Bažnyčios“ narių, likus trims savaitėms iki Susirinkimo pabaigos, Domitilos katakombose pasirašė sutartį. Galima sakyti, kad šitaip jie norėjo įsipareigoti radikaliau ir žengti toliau nei galiausiai Susirinkimo nutarimais žengė visa Bažnyčia. Ir, anot liudininkų, jie savo pažadą įvykdė. Tėvas Beozzo pasakoja, kad, pavyzdžiui, Helder Camara, generalinis Brazilijos vyskupų konferencijos sekretorius ir Lotynų Amerikos vyskupų tarybos CELAM (atstovaujančios 400 milijonų šio regiono katalikų) viceprezidentas, išsikraustė iš vyskupų rūmų ir persikėlė gyventi į neturtingą zakristiją prie Tres Fronteiras bažnyčios Resifėje, niekada neturėjo automobilio nei vairuotojo, dėvėjo nutrintą baltą sutaną ir kaip vienintelį vyskupo galios ženklą nešiojo medinį kryžių, o arkivyskupijos žemes perrašė jas dirbusiems valstiečiams.
Nenuostabu, kad tokių vaisių davusi Katakombų sutartis vėl prisiminta mūsų laikais, kai ekonominė krizė dar labiau pagilino plyšį tarp turtingųjų ir vargšų pasaulyje, o daug tikinčiųjų (ir netikinčiųjų) palaikė aiškiu vilties ženklu tai, kad popiežystės našta užgulė iš Lotynų Amerikos kilusio ir Pranciškaus vardą pasirinkusio ganytojo pečius.