Bernardinai.lt
Siūlome VDU profesoriaus, istoriko, visuomenės gyvenimo analitiko Egidijaus Aleksandravičiaus, filosofo ir politikos apžvalgininko Mykolo Drungos ir politikos apžvalgininko Vytauto Keršansko samprotavimus apie dvejus rinkimus, kurie Lietuvoje vyko sekmadienį. Šios mintys pratęsia jau skelbtą publikaciją su profesoriaus Gintaro Aleknonio mintimis.
Rinkimai politinės komunikacijos požiūriu. Ar kas nors nustebino rinkimų kampanijoje (tiek Prezidento, tiek Europos Parlamento)? Ar politikai sugeba deramai išnaudoti politinės komunikacijos kanalus? Kokias svarbiausias politine žinias, politikų siųstas žmonėms, galėtumėte išskirti?
E.Levin nuotr.
Egidijus Aleksandravičius. Politinės komunikacijos kalba ir stilius šiemet visiškai priartėjo prie kasdienės komercinės reklamos lygio. Neieškosiu atramos sąmokslo teorijose, net nesiremsiu Jurgos Ivanauskaitės „Placebo“ siužetais: tiesiog susiaurėjo bet kurios politinės minties akiratis. Kaip išmaniųjų telefonų ekranėliuose kasdien šmėžuoja padrikos frazės, etiketės, su turiniu mažai ką bendro turintys pavadinimų blyksniai, taip ir politiniuose debatuose prieš abejus rinkimus. Deja, nustebino, ne pati komunikacijos kultūra, bet tai, kad ji vis tiek veikia. Žmonės eina atlikti pilietinės pareigos. Taip kaip į parduotuves pirkti, nes valgyti vis tiek reikia. Ir vaikus rengti. Naujas jogurtas reklamoje, ir – akcija… akcija! Trūksta tik nuolaidų kortelių, nes už pirkinius ir balsus bus atlyginta.
E.Levin nuotr.
Vytautas Keršanskas. Nesu komunikacijos ekspertas, tačiau Prezidento rinkimai nepaliko didelio įspūdžio. Ganėtinai nuobodi agitacija artėjant pirmajam rinkimų turui, ko gero, buvo nulemta fakto, jog realiai šio posto, be kelių kandidatų (pačios Prezidentės, N. Puteikio ir A. Paulausko), niekas nenorėjo. Rinkimus kandidatai siekė išnaudoti didindami savo partijos žinomumą artėjant EP rinkimams. Dvi savaitės iki antrojo turo turėjo paskatinti aštresnę kovą tarp dviejų kandidatų, tačiau porą dienų žybtelėjęs Z. Balčytis atsitraukė ir paskutiniuose debatuose atrodė itin blankiai. Be abejo, išsiskyrė N. Puteikio retorika ir žinia antisisteminiams rinkėjams, tai rodo ir ganėtinai solidus jo rezultatas.
Kalbant apie EP rinkimus, neigiamai nustebino liberalų politinės žinios tiek žiniasklaidoje, tiek socialiniuose tinkluose, tiek plakatuose. Atrodo, kad bandyta pašiepti populistines partijas: „su lozungais atsilyginsime už balsus, europiniai pinigai į kiekvienus namus“, „euras ar rublis“, tačiau tai neatrodė labai vykęs sprendimas. Nepaisant to, liberalai parodė geriausią savo rezultatą ir tai, ko gero, lėmė Antano Guogos veiksnys.
TS-LKD pasirinko šaltojo karo retoriką ir poreikio stiprinti Europos saugumą akcentavimą, išnaudojo situaciją Ukrainoje.
E.Levin nuotr.
Mykolas Drunga. Keistas dalykas su tais politiniais rinkimais. Iš senų Čikagos universiteto laikų prisimenu prof. Miltono Friedmano svarstymus, kuo pasirinkimas ekonominėje rinkoje gali būti teisingesnis už rinkimąsi politikoje.
Kai eini į parduotuvę, gali rinktis iš daugybės produktų rūšių. Nusiperki tik tą konkretų gaminį, kurio pats nori, visai nesvarbu, kad jis nepopuliarus, ir dauguma kitų pirkėjų renkasi kitokį. Jei tau patinka Diuseldorfo liūto garstyčios, tai jų ir gauni, o jei kiti tenkinasi Dižono ar Suslavičiaus garstyčiomis ar išvis geidauja krienų vietoj garstyčių, jie taip pat nelieka nuskriausti.
Ekonominiame turguje, žinoma, viskas kainuoja: jei neturi nė cento kišenėje, tai jokių garstyčių negausi. Politiniame turguje viskas už dyką, tau nieko mokėti nereikia: nori Dalios Grybauskaitės, tai eik ir rink ją! Laimingu atveju ją ir gausi, tačiau šis atvejis – išimtinis.
Jei, pvz., norėjai Naglio Puteikio, tai jo negavai, nes dauguma norėjo kito. Tau liko D. Grybauskaitė ir Z. Balčytis. Jei balsavai už Z. Balčytį, vėl tavo balsas nuėjo perniek. Ir nepaisant to, kiek būtum savo mėgstamus kandidatus (savanoriškai) parėmęs finansais (tą irgi gali daryti), tavo pinigai nebūtų garantavę jiems išrinkimo. O ekonominėje rinkoje paprastai kitaip: ne tik vienas kitas asmuo, bet kiekvienas pilietis gauna tai, už ką užsimoka. Čia lengviau pasipriešinti daugumos diktatui.
Štai kodėl ekonominis politikos modelis ne visais atžvilgiais blogas. Jam turėtų atstovauti liberalai, jie Europos Parlamento rinkimuose pasirodė prastai, manyčiau dėl to, kad jų vardu ėjo ne tie. Mažai Lietuvoje matau liberalų, kurie gintų tvarkos liberalizmą, kuriam, pavyzdžiui, Vokietijoje atstovauja ne tik dažnas liberalas, bet ir dalis krikščionių demokratų ar net socialdemokratų.
Jei Europoje vyrautų sveiko tvarkos liberalizmo dvasia, tai nesigirdėtų priverstiniu kolektyvizmu atsiduodančių siūlymų piliečių balsavimą rinkimuose daryti privalomą, ir patys rinkimai nebūtų panašūs nei į komunistinius, nei į eurokomunistinius.
Tarybų Sąjungoje galėjai rinktis tik iš vieno sąrašo ir net negalėjai jame privalomų išrinkti kandidatų reitinguoti pagal savo norą. Turėjai žengti į vieną taktą kartu su liaudimi! O Europos Sąjungoje gali rinktis vieną (kad ir Europos Liaudies partijos) sąrašą iš kelių, tačiau negali, – nes tai jau būtų pragaištingas, antiliaudiškas ir antisocialistinis, politinis liberalizmas, – rinktis individualius tau priimtinus asmenis iš kelių sąrašų. (Tai įmanoma tik Liuksemburge.)
Tiems, kurie daugelyje sąrašų, jei ne visuose, matė ir itin teigiamų, ir itin neigiamų asmenybių, atlikti pilietinę pareigą šiuose Europos rinkimuose buvo labai sunku.
Jūsų mintys po Prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo.
E. Aleksandravičius. Nebuvo daug tų minčių. Ir visos daugiau ar mažiau sarkastiškos. Pasaulis yra netobulas, demokratija netobula, Lietuva – taip pat. Jei ir pirmos kadencijos metu Dalia Grybauskaitė gana drausmingai ir funkcionaliai atliko susitelkusio biurokratinio-politinio elito vadybos darbus, tai tokia vaga ir toliau viskas turėtų tekėti…
Nesiejant didelių vilčių su visos sistemos praregėjimo galimybėmis, vis tiek lieka vietos optimizmui, kad lietuviai savo darbštumu gerins bei puoš mūsų kraštą nepaisydami savo išsirinktos valdžios. Mintis, o gal tik lūkestis, jog valdininkija nenueis taip toli, kad imtų nurodinėti, kokias kojines visi privalo mūvėti ir kokius kotletus kepti namų virtuvėje. O patarnautojų, kuriems tokia būsena patinka, yra daug, ir ne Prezidentūra ar ministerijos juos veisia.
V. Keršanskas. Rezultato iš esmės buvo galima tikėtis, nors pats prognozavau kiek mažesnį skirtumą tarp antrojo turo dalyvių. Ne kartą kalbėta, kad Z. Balčyčio bandymas apsėsti dvi kėdes galėjo lemti mažesnį balsų skaičių, o prastai komunikuojamos žinios, per nuosaikus rinkimų tonas taip pat neleido jam rimtai pretenduoti į Prezidento postą. Mano prognozės labiausiai rėmėsi patirtimi, kad anksčiau rinkimuose neretai nugalėdavo tie kandidatai, kurie pirmajame ture buvo pasirodę prasčiau. Tačiau D. Grybauskaitė buvo akivaizdi lyderė ir antrajame ture, nors jos rezultatas ne toks įspūdingas kaip 2009 metais. Tai, kad ji tikėjosi geresnio rezultato pirmajame ture, parodė ir jos itin trumpa spaudos konferencija rinkimų naktį.
Jūsų mintys po Europos Parlamento rinkimų rezultatų paskelbimo.
E. Aleksandravičius. Apie lošimais virstančius rinkimus į itin neaiškią Europos Sąjungos įstatymų nekuriančią atstovybę dar savaitę prieš esu parašęs komentarą mėnraščiui IQ. Regis, antakius kilstelėti verčia ne pats rinkimų proceso ir rinkėjų rinkos pokyčių faktas, bet jo mastai. Liberalai, kurie iki šiolei galėjo būti laikoma intelektualiausia Lietuvos partija, kuriai mintis atrodė vertybė, nepaisant pergalių ir pralaimėjimų kovoje dėl valdžios, pasirodė labiau azartiška lošėja negu racionalią elgseną ir individo laisvę rodanti grupė.
Konservatorių „pergalė“ prieš Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus „kremlių“, prieš „juodus“ ir „raudonus“ apskritai regisi it kuriozas. Sakytum, karaliaus Pyro pergalė, bet ir tai ne itin atliepianti antikos išmintį. Konservatoriai pralaimėjo dvi turėtas vietas ES Parlamente, o paaukojo ant prezidentinių rinkimų aukuro visą antikomunistinę retoriką, kuri buvo it kokia Tėvynės Sąjungos privilegija (keiksnoti brazauskininkus kaip buvusius komunistus ir sovietų kolaborantus po besąlygiško patarnavimo Dalios Grybauskaitės rinkimuose dabar gali atrodyti it koks paradoksas). Sakykim, koks naujasis politikos lošėjas, pranokdamas visus kandidatės pagyrų lenktynėse, net savo liežuvio nesusipančioja. Kitą kartą jis gali sakyti bet ką kita. O štai po Dalios Grybauskaitės „skiepų“ naujadaro, kurį sukūrė Vytautas Landsbergis, ateinančiuose rinkimuose į Seimą ar savivaldybes bus sunku pulti visus buvusius „raudonuosius“. A. Brazauskas ir jo bendraminčiai, atsiskyrę nuo Sovietų kompartijos ir parėmę Sąjūdžio žingsnius, ne tik istorikams gali pasirodyti didesniais herojais, nei iki šiolei manyta. Bet gal ateinančiuose „lošimuose“ bus rasta kitų žodžių tiems konservatoriams, kurie gali pakelti storesnį žodynėlį negu Rasa Juknevičienė.
Apskritai ES Parlamento rinkimuose sustiprėjo viltis, kad Lietuva, nepaisant nieko, nepriartėjo prie kubiliškos „dvipartinės“ ateities. Neduokdie, jei tokios dvi švepluojančios nomenklatūros užgožtų tos ateities horizontus. Demonstruodamas optimizmą po nevilties pasakysiu, kad bent jau dėl šios aplinkybės darosi įdomu laukti ateinančiu mūsų rinkimų.
V. Keršanskas. Rezultatai nustebino, nes nepasitvirtino nė vieno sociologo ar politologo spėlionės. TS-LKD simbolinė pergalė prieš LSDP, nepaprastai aukštas liberalų rezultatas ir dvi vietos EP, labai prastas darbiečių pasirodymas – šie faktai leidžia mąstyti apie mūsų rinkėjus.
Keletas išvadų: neskubu prognozuoti, jog tai žymi kažkokį pokytį rinkėjų preferencijose. Turbūt geriausias indikatorius bus kitų metų savivaldos rinkimai, kurie leis aiškiau prognozuoti 2016 m. Seimo rinkimų tendencijas. Nepaisant to, kad TS-LKD laimėjo pirmąją vietą „bendroje įskaitoje“, rajonuose, nors ir nedidele persvara, su pora išimčių (Molėtų r., Alytaus r., kt.) laimėjo LSDP, DP ar TT. Geras TS-LKD ir liberalų pasirodymas sietinas su EP rinkimų specifika – jie labiau domina jaunesnius rinkėjus, kurie kur kas aktyviau dalyvavo rinkimuose, o LSDP, DP ir iš dalies TT nesugebėjo mobilizuoti savo elektorato ateiti į rinkimus, kurių jie nelabai supranta.
LŽVS rezultatą siečiau su B. Ropės dalyvavimu Prezidento rinkimuose (nors jie ir nebuvo sėkmingi), tai padėjo sustiprinti partijos žinomumą. Be abejo, tenka apgailestauti, kad į EP ir vėl vyks valstybės pozityviai nereprezentuojantys asmenys – R. Paksas, V. Uspaskichas ir V.Tomaševskis.
Ar galima kalbėti apie kokius nors esminius pokyčius Lietuvos politiniame gyvenime artimiausiais metais? Jei taip, tai su kuo juos sietumėte? Jei ne, tai kaip prognozuojate „protesto elektorato“ likimą?
E. Aleksandravičius. Lyg skubėdamas ankstesniame atsakyme pasakiau kažką, kas tinka ir šiam klausimui. Nematau kokių nors staigių pokyčių galimybės. „Protesto balsų“ nuošimtis vargu ar labai išaugs – ne atsargiems duonos valgytojams rizika ir neramumas „aparato“ bei tarnybų visagalybės akivaizdoje… Tačiau vis tiek „protesto balsai“ ir apie jų lyderius susispietusių politikos veikėjų mintys turi stiprų poveikį. Protesto sparne (skirtingai nuo viešpataujančios valdžiažmogių aplinkos) tik ir reiškiamas tikras politinis turinys ir negailestinga, bet racionali kritika. Tad jei žmonės ir abejoja, kam atiduoti balsą, net jei nesupranta, ką sako ir rašo Darius Kuolys ar Vytautas Rubavičius (o jie yra garbingi, bet ne supaprastinti reikalus mėgstantys mąstytojai ir veiksmo žmonės), protesto mintys yra paveikios. Lietuva gali šypsotis, kai „protesto balams“ atstovauja gilesni ir racionalesni veikėjai, nei tie, kurie tarnauja sistemai.
Dar gerai ir tai, kad „sisteminiai“ yra didesni populistai nei protestuotojai. Tai apsauga nuo buko chaoso. Labiausiai tikėtina, kad tokio tipo protestas nei didelių procentų rinkimuose, nei valdžios neatvers, tačiau ugdys politinėje ir visuomeninėje pelkėje braidančiuosius, kurių yra didelė dauguma. Kaip nors tai prisidės prie bendrojo gėrio kūrimo mūsų bendroje Respublikoje.
V. Keršanskas. Realius pokyčius leis prognozuoti savivaldos rinkimai. Protesto rinkėjai Prezidento rinkimuose buvo konsoliduoti – tai rodo N. Puteikio rezultatas. Didžiausia parama jam Vakarų Lietuvoje, tad galima tikėtis, jog siekdamas neišvaistyti šio potencialo, jis bandys formuoti sąrašą Klaipėdos rajono ar miesto savivaldos rinkimuose. Tuo tarpu EP rinkimuose protesto balsai išsiskaidė arba nusivylę skeptikai rinkimuose nedalyvavo visai: tai rodo menkas Tautininkų sąjungos rezultatas.
Dviejų rinkimų kampanijų metu negirdėjau tikrų pasaulėžiūrinių diskusijų, neįžvelgiau aiškių politinių alternatyvų, tarp kurių turime rinktis. O gal tokių buvo, tik nepastebėjau? Ar galime konstatuoti, kad tokie klausimai išnyko iš Lietuvos politinio gyvenimo? Jei taip, tai kuo yra tapusi politika ir kaip ji evoliucionuos toliau?
V. Keršanskas. Tai iliustruoja pirmadienį po rinkimų Delfi.lt vykusi Prezidentės konferencija: paskutinis klausimas buvo apie jos požiūrį į Bažnyčią, o vietoj atsakymo į klausimą ji pasakė: „Turiu sutartą pokalbį su Jungtinės Karalystės premjeru, ačiū už klausimus, iki.“
Bandymas būti „catch-all“ tipo kandidatais išblukina pasaulėžiūrines diskusijas, o diskusijos susikoncentruoja į tai, ką kitas daro blogai, arba kaip reikėtų daryti kitaip tokiose srityse, kuriose daugiau ar mažiau esama konsensuso. Einame Vakarų Europos keliu, kur šie procesai įvyko jau prieš kelis dešimtmečius: partijų „centrėjimas“ galų gale iškelia radikalias jėgas (ką iliustruoja EP rinkimai Vakarų Europos valstybėse), kurios iš naujo „prikelia“ pasaulėžiūrinius debatus. Tačiau ar tai vis dar aktualiu plačiajai visuomenei, sunku pasakyti.
E. Aleksandravičius. Pasaulėžiūros nugalabijimas politiniuose debatuose yra akivaizdus, gailiai kartojamas, tačiau tuo pat metu kantraus aiškinimosi reikalaujantis reiškinys. Nieko naujo čia nepasakysiu. Iki kelių burtažodžių savo mintis susiaurinę amžiumi dar lyg ir neseni politikos senukai pajuto, kad naujoji viešuma yra išugdyta kasdienių rinkodaros ir reklamos gudrybių. Tad bereikšmė skambi frazė masei yra veiksmingesnė negu nuoširdi, gili ir ilgesnių sudėtingų sakinių reikalaujanti politinė mintis. Tai mentalinis anoniminio biurokrato rojus. O mūsų politikai jau senokai slenka tos palaimingos būsenos link. Politinė mintis traukiasi į nepopuliarius veidaknygių ir nuo žinomumo scenos nustumtus tinklalapius. Jei nemaišo į viena, tarkim, ukrainiečių aukų, Romos popiežiaus ir sekso patarimų – tai kaip ir netenkama didesnės skaitytojų auditorijos. Idėjos ir gilesnė mintis pralaimi pramogavimo pagundoms prie azartinių žaidimų stalo. O ateitis nėra žinoma…
Susirašinėjo A. Navickas