Kęstutis Girnius. Bergždžias informacinis karas

DELFI.lt

Informacijos karų šaukliai nerimauja, įžvelgia vis daugiau mūšių laukų, ragina tinkamai mobilizuotis. Naujausias pavyzdys – tai apžvalgininko Aleksandro Matonio reakcija į Rusijos televizijos kanalo reportažą, kuriame ekspedicijos „Misija Rusija“ nariai pristatomi kaip turistai, besidomintys antrojo pasaulinio karo aukomis, ir kurie esą išreiškė viltį, jog ateityje bendros rusų-lietuvių grupės keliaus po Europą pagerbti kritusių sovietų karių. Pasak ekspedicijos vadovo, tą viltį išreiškė pati Rusijos žurnalistė.

Matonis pasakė, kad šitokios grupės važiuoja kaip Lietuvos ambasadoriai, tad visi dalyviai turėtų puikiai kalbėti rusiškai, ir kad galėtų išklausyti paskaitų apie dabartinius tarpvalstybinius santykius. Jo pastabos rodo, kad komjaunuoliška dvasia dar gaji. Sovietmečiu kiekvienas į kapitalistines šalis važiuojantis jaunuolis buvo laikomas ideologinio karo kariu, kurio kelionė į kapitalizmo guolį turėjo tarnauti tarybinei tėvynei. Delegacijų nariai buvo itin atsargiai atrenkami, nuodugniai parengti, jiems nurodyta, ką jie gali ir ko jie negali pasakyti.

Matonio siūlymų įgyvendinimas reikštų galą spontaniškoms geranoriško jaunimo ekspedicijoms, arba bent radikaliai pakeistų jo pobūdį, atgrasytų sveikai galvojančius entuziastus. Ir priartintų Lietuvą prie Putino Rusijos, kur valdžia siekia laiduoti, jog piliečiai „neklystų“ ir kur beveik kiekvienas veiksmas derinamas su valdžia.

Džiugu, kad ekspedicijos vadovas pareiškė, kad jaunuoliai nieko neketina keisti. Manau, kad pats Matonis, pergalvojęs savo pastabas, jas kaip nors kitaip išreikštų.

Informacijos karas tampa idée fixe, nesveika Lietuvos obsesija. Paskutinio Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomo išleidimo proga prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad „tai – epochos darbas… Kokybiška ir kruopščiai parengta informacija apie Lietuvą yra svarbus ginklas informaciniame kare, todėl svarbu, kad enciklopedija būtų pasiekiama ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui.“

Mano tėvas buvo vienas iš trijų pagrindinių išeivijoje išleistos Lietuvių enciklopedijos redaktorių. Jis laikė enciklopedijos leidimą svarbiu darbu, bet jis niekada nedarė jokių užuominų apie enciklopedijos įnašą į informacijos karą. Tokia absurdiška mintis jam net nekilo, nors tuo metu Lietuva buvo okupuota, o ne laisva NATO priklausanti valstybė.

Kur prezidentė veda, kiti seka, ypač jei jiems tai naudinga. Įvairūs informacijos karo ekspertai skuba patarti ir pamokyti, valstybė dosniau finansuos žiniasklaidą, ypač nacionalinį transliuotoją, kalbama apie poreikį parengti dokumentinius ir kitokius filmus, kurie nušviestų istoriją ir įvykius iš Lietuvos pusės.

Nenoriu kategoriškai tvirtinti, kad nebus jokios naudos Lietuvai iš informacijos karo ir jos karių. Bet žala bus gerokai didesnė. Turiu omenyje ne tik išeikvotą laiką ir lėšas. Įtariu, kad nukentės jau ir taip ne itin aukšta žiniasklaidos kokybė ir bus kuriama labiau įtari ir mažiau pakanti visuomenė.

Nuolat kartojama, kad pirmoji karo auka būna tiesa. Tai iš dalies parodė naujausias palestiniečių ir Izraelio konfliktas, kai daugeliui labiau rūpėjo demonizuoti priešą negu stengtis objektyviai pranešti apie įvykius. Net mažiausia Izraelio kritika buvo traktuojama kaip „Hamas“ rėmimas, ir atvirkščiai.

Prisimenu, kad 2008 m. per Gruzijos ir Rusijos konfliktą nacionalinis transliuotojas šalia Lietuvos vėliavos iškėlė Gruzijos. Simpatijos Gruzijai buvo suprantamos, bet kai LRT vadovybė taip aiškiai išreiškė savo nuostatas, tuo ir atsisakydama nešališkumo, eiliniai darbuotojai suprato, kad neverta rengti pranešimų, kritiškai vertinančių Gruzijos vadovybės veiksmus. Net pats terminas „Gruzijos ir Rusijos konfliktas“ tapo tabu, buvo laikomas neobjektyvumo požymiu, palankumo Rusijai išdava.

Lietuvos žiniasklaida plačiai aprašė ir nuodugniai nagrinėjo Maidano dalyvių motyvaciją ir veiksmus, bet mažai kas stengėsi suprasti Rytų Ukrainos gyventojų nuostatas ir nagrinėti, kokias pasekmes gali turėti tai, kad nuverstasis V.Janukovyčius vis dėlto buvo teisiškai išrinktas Ukrainos prezidentas. Jei įsipliekstų gatvių mūšiai Donecke ir Luhanske, kokių pranešimų sulauktume, ar drįs kas nors rašyti, kad civiliai nukentėjo ir nuo Ukrainos kariuomenės artilerijos?

Prieš kokį dešimtmetį atsakingas „Veido“ darbuotojas man aiškino keturių etapų straipsnių rengimo gaires – surink faktus, apibendrink, įvertink, pasmerk. Pasmerkimas, kovingosios žurnalistikos skiriamasis bruožas, buvo užprogramuotas. Veikiausiai „Veidas“ nebesilaiko šių gairių, bet nemanau, kad jos visiškai išgaravo ir kad jos neturi atgarsio kitur Lietuvos žiniasklaidoje. Nuogąstauju, kad vykstant informacijos karui bus labiau priimtina rodyti savo pilietišką poziciją net tiesos ir objektyvumo sąskaita.

Lietuva nėra tokia uždara ir netolerantiška visuomenė, kaip kai kurie įsijautę kritikai ją vaizduoja. Bet esama jautrių, dalį visuomenės jaudinančių temų, pvz., lietuvių dalyvavimas Holokauste, pokario partizanų represinės priemonės, Sovietų Sąjungos okupacija, į kurias reaguojama labai piktai. Milžinišką audrą sukėlė verslininko Viliaus Kaikario teiginys, kad griežta Lietuvos užsienio politika, politikų pasisakymai apie įvykius Ukrainoje ir Rusiją pridarys didžiulės žalos šalies ūkiui. Ne vienas jį vadino išdaviku, nors, ko gero, jis tik trumparegis savanaudis. Jo pastaba apie žalą (nors nebūtinai didžiulę) veikiausiai pasitvirtins, bet jis negali skųstis, nes kaip verslininkas jis turi suprasti, kad Rusijos rinka neša ne tik didelius pelnus, bet ir didelę riziką.

Jei Rusijos propaganda būtų veiksminga, reikėtų ja rūpintis. Bet išskyrus pačią Rusiją ir gal kai kurias rytų Ukrainos vietoves, ji lieka be poveikio, ko gero, yra net kontrproduktyvi. Naujausios apklausos rodo, kad net Vokietijos gyventojai, ilgus metus linkę teigiamai vertinti Rusiją, nusigręžė nuo Kremliaus ir palaiko ES taikomas sankcijas. Nepaisant visų kalbų apie intensyviai taikomas propagandos ir dezinformacijos priemones, Lietuvoje beveik nėra Rusijos politikos šalininkų. Vietos rusai nerodo ypatingo susižavėjimo Putinu. Bet jei Rusijos televizijos laidos būtų draudžiamos, jei daug politikų ir veikėjų Manto Adomėno pavyzdžiu mokytų rusus, kaip jie turi elgtis, jei rusai pradėtų manyti, kad į juos įtariai žiūrima, ko gero, didėtų palankumas Rusijai.

Rusija nelaimės informacijos karo Lietuvoje, tad jokios mobilizacijos nereikia, juolab kad kalbos apie karą ilgainiui gali tik pakenkti. Viliuosi, kad kitais metais jaunimas vėl surengs misiją į Sibirą nesikonsultavęs su VSD ir specialiai neapsišarvavęs ideologinei kovai. Ir kad prezidentė Dalia Grybauskaitė, sveikindama kurį nors kultūros laimėjimą, neprabils apie Maskvos kėslus.

Delfi.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Kastytis

Tai jau tikrai. Zmones jauciasi kvailinami propogandos ir instinktyviai susidaro priesinga arba bent jau kritiska nuomone kisamos a la „tiesos” atzvilgiu.

ruta

Kiekvienas zmogus , PATS , turi galvoti , analizuoti ivikius , tureti istorine atminti ir SAVO nuomone , maista jus gi irgi patys kramtote , be siauro , miliutes , jakilaicio ir pumpreckaites melo fermentu .
Lietuvos valdzia , deja , niekada neturejo garbes , principu , todel yra TIK satelitas , tai Maskvos , tai Briuselio , tai Amerikos , nes taip jiems patogiau ir sociau gyventi , o Lietuvos pilieciai , tai dauguma bukiu ir prisitaikeliu banda .

Kuršis Galindui

LT istorija rodo, kad bėga didžiausi propagandistai.

Kremliaus agentas

O aš nebijau Rusijos! Man patinka Rusija. Valstybė kuri laikosi nuoseklios pozicijos. Maidanas – iliuzija kurios metu buvo nuversta teisėta valdžia. Faktas. Kas būtų Lietuvoje jei tai įvyktų? Žinau: neįtikėtinas kaukimas, konstitucijos dvasininkų aiškinimai. Tad kodėl tokie dvigubi standartai?

4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top