Monika Midverytė OFS | bernardinai.lt
„Manau, kad Rusijos propaganda yra pervertinama. Naujausios apklausos Vokietijoje ir Švedijoje, kur žmonės palankiau vertino Rusiją, rodo, kad žmonės jau nebepasitiki Rusija ir yra nepatenkinti jos vykdoma politika. Tai liudija, kad net dažnai kartojami gražūs žodžiai negali atsverti piktų darbų“, – įsitikinęs Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, filosofas Kęstutis Girnius.
Užsitęsus kariniam konfliktui tarp Rusijos ir Ukrainos, akivaizdžiai padidėjo žmonių susirūpinimas informaciniu karu. Kilo nemaža diskusijų ir dėl Lietuvos kabelinių televizijų retransliuojamų rusiškų kanalų, kurie skleidžia propagandą. REN TV rusiškos programos laikinai sustabdytos. Ar, Jūsų nuomone, drausti transliacijas yra tinkamas ir pakankamas atsakas, ar veiksmingesni ir reikalingesni kiti būdai?
Drausti nėra sprendimas, nes kiekvienas draudimas bus neveiksmingas. Visa draudžiama informacija vis tiek bus pasiekiama per internetą, youtube ar kitas priemones. Antra vertus, tokie draudimai parodytų, jog nepasitikime rusakalbiais, laikome juos potencialia „penktąja kolona“. Tai irgi mums nenaudinga, nes reikia juos integruoti, o ne atstumti. Sukuriamas įspūdis, kad stengiamasi ką nors nuslėpti, jog tai, ką Rusija skelbia, yra Lietuvai nepatogi informacija, todėl reikia ją nuslopinti. Tai irgi mažins pasitikėjimą. Be to, susidarys įspūdis, kad pagal užsakymą galima riboti žodžio laisvę.
Dėl visų šių priežasčių manau, kad draudimai yra absoliučiai neveiksmingi ir Lietuva seniai turėjo atsisakyti savo „drausk ir bausk“ mentaliteto ir politikos, likusios nuo sovietmečio. Manau, jog reikia kovoti su propaganda didinant informacijos kiekį ir kokybę, pavyzdžiui, rengiant programas rusakalbiams (nors abejoju, ar ir šitokios programos turėtų itin didelį poveikį). Deja, kai kuriamos specialios programos, rengėjams visada sunku atsispirti pagundai varyti akivaizdžią kontrpropagandą. Nors programos rengėjai nemanys rengiantys propagandą, bus didelis pavojus, kad jie taip rikiuos savo temas ir rinks medžiagą, kad auditorija, į kurią orientuojasi, manys, jog bandoma „plauti“ jų smegenis. Čia rimtas pavojus, ir apie tai reikėtų pagalvoti.
Visa tai pasakęs manau, kad dėl Rusijos propagandos nereikia rūpintis: ji sulaukia šiek tiek atgarsio, bet Lietuvoje nėra ženklų, kad kas nors būtų itin jos paveikti. Net ir tokie informacijos karo šaukliai kaip Saulius Spurga pripažįsta, jog šiuo metu padėtis stabili, nėra didelio poveikio. Tačiau jis rūpinasi, kad ateityje, jeigu žmonės įpras galvoti savaip, krizės metu tai gali turėti lemiamą neigiamą vaidmenį.
Kaip tik su tuo nesutinku. Reikia žmones skatinti mąstyti savarankiškai. Sveikintina, kai žmonės galvoja savaip, o bandymas užtikrinti, kad visos Lietuvos masinės komunikacijos priemonės grotų ta pačia dūda ir mėgintų priversti žmones vienodai galvoti apie kokį nors klausimą, yra kenksmingas. Konformizmas yra didesnis pavojus nei pasidavimas rusų propagandai. Nevalia užmiršti, kad Rusijos populiarumas ne tik Lietuvoje, bet daugelyje pasaulio šalių mažėja.
Kaip tokiu atveju parodyti, jog netoleruosime neapykantos kurstymo ar šmeižimo? Atrodo, Rusija bandė ES ir JAV kantrybę tikrindama, kaip elgsis įvedus šiek tiek kariuomenės, ar įvykdys grasinimus. Jeigu neįvykdo, o tik kalba, Putinas mato žalią šviesą. Tas pat gali būti ir su propagandos skleidimu.
Lietuvoje klaidingai manoma, kad ES ir JAV neadekvačiai reaguoja į susidariusią situaciją, tenkinasi diplomatija, gražiais žodžiais. Dabartinis sankcijų paketas yra gana veiksmingas ir kenkia Rusijai. Rusija visiškai to nesitikėjo, galvojo, kad Vakarai tenkinsis draudimu kai kuriems Rusijos pareigūnams keliauti po Europą. Tačiau sankcijos, kurias taiko Vakarų bankai ir finansinės institucijos, yra labai skaudžios. Rusijos bankai yra įsiskolinę Vakarams šimtus milijardų dolerių, ir dabar Rusija verčiama savo valstybines atsargas naudoti išlaikyti šiuos bankus. Žinoma, labiausiai kenkia naftos kainų kritimas, bet ir kitos sankcijos turi poveikį. Galvoti, kad Putinas daro, ką nori, ir niekas nereaguoja, yra klaida. Šiuo atveju, sakyčiau, save apgaudinėjame vykdydami savotišką informacinį karą prieš Vakarų partnerius, nes jie nepatenkina mūsų perdėtų lūkesčių, nėra tokie karingi, kokie, mūsų nuomone, turėtų būti.
Lietuviai nėra pakankamai įsisąmoninę, kad kitos valstybės turi kitų rūpesčių. Pavyzdžiui, Pietų Europai rūpi migrantai, kitataučių augimas bei sunkumai juos integruojant, nedarbas. Mes neturime imigrantų, tai mums nėra problema. Daugelis Pietų europiečių galvoja, kad pagrindinis pavojus yra Pietuose, o ne Rytuose. Jie nurodo, jog Libijoje, Irake, Sirijoje jau kurį laiką vyksta karai, o jis Rytuose įsiplieskė tik prieš metus. Ne visi įsitikinę, kad Rusijos ir Ukrainos konfliktui ES turėtų skirti pirmenybę.
Regis, laikotės nuomonės, kad Lietuvoje dėmesys informaciniam karui ir susirūpinimas Rusijos įtaka yra gerokai perdėtas. Vis dėlto Rusijos pastangos plėsti įtaką informacinėje erdvėje yra akivaizdžios. Gruodžio pabaigoje The Guardian publikavo straipsnį, kuriame pateikti duomenys, kad Putinas 40 proc. padidino 2015-ųjų „Russia Today“ finansavimą, palyginti su 2014 metais. Kanalas plečia savo auditoriją Didžiojoje Britanijoje, planuoja paleisti papildomus kanalus vokiečių ir prancūzų kalbomis. Neseniai atsistatydinęs BBC World Service vadovas Peteris Horrocksas ragina Jungtinės Karalystės vyriausybę skirti papildomą finansavimą, kuris padėtų atremti Rusijos propagandą. Ar, Jūsų nuomone, galima pasyviai reaguoti į agresyvią Rusijos propagandą tikint, kad auditorija pati sąmoningai atsirinks, kas yra melas, o kas tiesa?
Rusijos propaganda yra pervertinama. Naujausios apklausos Vokietijoje ir Švedijoje, kur žmonės linkę teigiamiau vertino Rusiją, rodo, kad žmonės jau nebepasitiki Rusija ir yra nepatenkinti jos vykdoma politika. Tai liudija, jog net dažnai kartojami gražūs žodžiai negali atsverti Kremliaus piktų darbų. Reikia prisiminti, kad nacių propaganda buvo veiksminga tik Vokietijoje, nes kalbėjo, jog vokiečiai yra išskirtinė tauta ir beveik visos kitos yra menkos. Bet kitose šalyse tokie teiginiai buvo atgrasūs, naciai tai suprato ir nemėgino aiškinti svetimtaučiams, kad vokiečiai už juos pranašesni. Rusijoje žmonės pritaria propagandistų pastangoms pabrėžti Rusijos, kaip valstybės, svarbą. Bet nerusams nerūpi Rusijos didybė, kad JAV neva ją skriaudžia.
Tai, jog BBC vadovas mano, kad reikėtų skirti daugiau pinigų, nestebina. Aš pats daugelį metų dirbau „Laisvosios Europos“ radijuje. Visi radijo vadovai iki pasaulio pabaigos sakys, jog jiems reikia daugiau pinigų.
Kam Rusija mestų milžiniškus pinigus, jeigu tai būtų neveiksminga? Kam mesti pinigus į balą? Verta prisiminti, kad pinigai labai dažnai metami į balą. Žiūrėkite – kiek yra bankrutavusių įmonių, kurios manė, jog ką nors gamins, parduos, o paaiškėjo, kad jų produktai neturi paklausos. Kiek pinigų išmetama nenaudingiems projektams? Kiek pinigų iššvaisto Pentagonas mėgindamas kurti naujus ginklus?
Visai neseniai, per paskutinius JAV rinkimus, Demokratų partija išleido 60 mln. dolerių vadinamajam „Bannock street project“, kuriuo buvo stengiamasi įtikinti potencialius demokratų rinkėjus dalyvauti rinkimuose. Projektas žlugo, nes Demokratų partija neturėjo patrauklios programos. Rusų propaganda sulauks panašaus likimo: kiš ir kiš pinigus, bet poveikio neturės. Antra vertus, manau, kad po kiek laiko Rusija pradės mažinti savo investicijas į „Russia Today“, nes neturės tam ir kitiems reikalams pinigų.
Be kita ko, galvoju, kad Rusija plečia „Russia Today“ tinklą ir todėl, jog laiko tai prestižo reikalu. Ji laiko save didinga šalimi. Vokietija turi „Deutsche welle“, Prancūzija – „Frans international“, D. Britanija – BBC, arabai – „Al jazeera“, Amerika – CNN ir t. t. Rusija mano, kad kaip galinga valstybė irgi turi turėti savo informacijos priemonę. Manęs nestebina, jog Rusija švaisto pinigus. Stebina tada, kai protingai juos investuoja.
Lietuva pagal gyventojų užsienio kalbų mokėjimą ir užsienio žiniasklaidos žiūrėjimą tebėra gana uždara visuomenė. Dauguma žmonių pagrindinę informaciją gauna lietuviškais ir rusiškais žiniasklaidos kanalais. Kai lietuviška žiniasklaida nuolat „plaka“ lietuvių tautą ir politikus, aiškina, kaip Lietuvoje viskas blogai, regis, tas neigiamas fonas palankus nuolat save iškeliančiai Rusijai. Atrodo, norint atsverti tą propagandą, reikia pirmiausia pakelti savo savivertę. Vis dėlto skeptiškai vertinate papildomų investicijų skyrimą lietuvišką tapatybę stiprinančiai dokumentikai ir kitokiai medžiagai?
Žiniasklaida visur pasaulyje „plaka“ politikus, kritikuoja valdžią dėl trūkumų, nes pati valdžia įvairiais būdais ir per įvairias priemones aiškina, kaip ji puikiai dirba. Sutinku, kad Lietuvoje truputį pertempiama styga, truputį per daug negatyviai ir per daug kritikuojama, bet tikrai nemanau, jog žmonės būtinai dėl to taps pažeidžiami.
Kai ateina galimo pavojaus Lietuvai momentai, visi vieningai susijungia. Paimkime Ukrainos pavyzdį. Koks politikas drįstų kritikuoti D. Grybauskaitės pasisakymus apie Rusiją, nors, sakyčiau, jie kritikuotini? Nors yra tas neigiamas fonas, svarbiais reikalais jis neturi lemiamo vaidmens, lietuviai susitelkia, gal net ir per daug.
Nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės mano, jog aš nepritariu patriotiniam auklėjimui. Noriu priminti, kad kai daugelis istorikų rinko medžiagą apie „banditus“, aš rašiau knygą apie partizanų pasipriešinimą. Anglų kalba skelbiau straipsnius apie „Katalikų Bažnyčios kroniką“, disidentus. Esu už patriotinį auklėjimą ir gailiuosi, kad Lietuvoje jo itin mažai, iš dalies dėl to, jog negalima susitarti dėl praeities vertinimo, išskyrus įvykius prieš pirmuosius nepriklausomybės metus. Galima statyti paminklą V. Kudirkai, bet ne A. Smetonai. Veikiausiai vienintelis paminklas, kurį pasiseks „pramušti“, bus skirtas Algirdui Brazauskui, 1988 metais pavadinusiam Lietuvos trispalvę skuduru, kurį reikia pašalinti.
Patriotinį ugdymą reikia skatinti, bet protingai. Dabar jo yra tikrai per mažai, ir tam nesipriešinu, tik norėčiau, kad nebūtų tuščiai metami pinigai.
Kokius matytumėte veiksmingus būdus tautiniam sąmoningumui kelti?
Nuogąstauju, kad kažkokia grupė draugų pasisavins visus pinigus. Kitaip sakant, bus skelbiamas konkursas, jį laimės Lietuvos radijas ir televizija ir toliau rengs savo standartines, ne itin įdomias programas.
Svarbu kuo daugiau žmonių įtraukti į šį projektą ir gerai jį apgalvoti. Naujai pastatytas „Nematomas frontas“ yra truputį geresnis už ankstesnį filmą „Vienų vieni“, kur buvo bandoma pokario pasipriešinimą įterpti į pusantros valandos filmą. Reikia gerai apmąstytų ilgalaikių projektų, bet neįsivaizduoju, kokie jie turėtų būti.
Žiniasklaidos teorijoje daug dėmesio skiriama objektyvumui ir nuostatai, kad žurnalistas turi suteikti vienodą balsą abiem pusėms. Prieš kurį laiką kritiškai vertinote tai, jog nacionalinis transliuotojas akivaizdžiai palaikė Gruziją per 2008 m. konfliktą ir tuo būdu nusižengė nešališkumo principui. Šiuo atveju man atrodo labai tinkamas tiriamosios žurnalistikos eksperto Marko Lee Hunterio požiūris, kad, cituoju: „stengtis būti objektyviam – tai stengtis kuo kruopščiau aprašyti realią situaciją. Tai nereiškia suteikti vienodą dėmesį melagiui ir tam, kuris sako tiesą. Tai nereiškia, kad negalime pateikti nuosprendžių ar savo nuomonės.“ Kodėl žiniasklaidos priemonė neturėtų palaikyti pozicijos, kurią laiko esant akivaizdžiai teisinga? Esant perdėtam atsargumui formuojasi auditorijos nuostata, kad tiesa yra „kažkur per vidurį“.
Reikia atskirti keletą dalykų. Žinios turi būti absoliučiai objektyvios ir nešališkos, jos turi tenkintis neutraliais, emocinio krūvio neturinčiais terminais. Kai Lietuva vadina separatistus „smogikais“ ir „teroristais“, jie varo pigią propagandą. Šiuo atžvilgiu nacionalinis transliuotojas seka Kremliaus pavyzdžiu. Užsienio žinių agentūroje AFP vyko ilgos diskusijos dėl „Islamo valstybės“ pavadinimo ir ilgainiui nuspręsta vadinti ja „Islamo valstybės organizacija“, kad žmonės negalvotų, jog tai tikrai yra valstybė. Bet kitais atvejais jie vadina organizacijas taip, kaip jos save vadina.
Kitas žanras yra analizė, kurioje situacija apibūdinama išsamiau. Na ir trečia forma yra komentaras, kur žmogus reiškia savo nuomonę. Čia galima kalbėti kiečiau, emociškai. Rusijos propagandos priemonės kai kuriais atvejais meluoja, sąmoningai sako netiesą, pristato suklastotas nuotraukas ir t. t. Kaip apie tai sužinome? Kai kas nors paaiškina ir demaskuoja melą kokybiškame reportaže, o ne kai koks nors apžvalgininkas reiškia savo pasipiktinimą ir pasibjaurėjimą Rusijos veiksmais.
Tikrai nėra taip, kad Rusijos pasakojimams skiriama tiek pat vietos, kiek ir Vakarų ar Ukrainos žiniasklaidos pranešimams. Būna gerų reportažų, atskleidžiančių Rusijos klastotes.
Pavyzdžiui, kai rašoma apie Malaizijos lėktuvo numušimą, nurodoma, kodėl manoma, kad rusai tai padarė, nurodoma, jog pastebėta sieną kertanti rusų raketa, kad vienas separatistų vadovas pasididžiavo numušęs ukrainiečių lėktuvą. Visa tai išdėsčius, pridedamas vienas sakinys, kad Rusija savo kaltę neigia. Melui ir tiesai tikrai neskiriama tiek pat vietos.
Be to, mano galva, Linas Linkevičius gali kritikuoti veiksmus. Tai politikų darbas, o žiniasklaidos darbas yra pateikti informaciją. Žiniasklaida, užuot vieningai keikusi Rusiją, turėtų siųsti savo reporterius į Rytų Ukrainą. Kiek Lietuvos reporterių vyko į Ukrainą pranešinėti, kas ten vyksta? Manau, kad skaičius labai mažas.
Žiniasklaidos moralizavimas turi tiktai kenksmingą poveikį. Manau, kad šalta faktų kalba labiausiai tinka, o kai kažkas nori komentuoti, turi komentuoti savo vardu ir neįvelti vertinimų į informacinį pranešimą.
Kalbant apie Rusijos ir Gruzijos konfliktą, nėra jokios abejonės, kad Gruzija pirma puolė Cchinvalį. Kodėl ji taip padarė? Ko siekė Saakašvilis? Kokių tai turės pasekmių Gruzijai? Savo avantiūra jis neteko 20 proc. šalies teritorijos. Kai ant nacionalinio transliuotojo pastato plevėsuoja Gruzijos vėliava, koks korespondentas drįs kelti tokius klausimus? Jis žinos, kad toks reportažas nepateks į eterį. Tokiu būdu redakcija riboja savo galimybes suteikti klausytojams daugiau informacijos. Europos Sąjunga neneigia, kad Gruzija puolė pirmoji, bet tokie klausimai nekeliami Lietuvoje, nes juos iškėlęs būtumei apkaltintas, jog palaikai Rusiją ir jos agresiją.
Aš nemanau, kad objektyvumas reiškia tai, jog leidi abiem pusėms pakalbėti po penkias minutes. Čia ne objektyvumas, o paprastas tinginiavimas. Objektyvumu vadinčiau pastangą sukurti kuo tikslesnį tikrovės vaizdą. Jeigu viena pusė tiksliau nušviečia tą tikrovę, nemeluodama pristato faktus, tai neišvengiamai ji užims didesnę dalį reportažo.
Mūsų žiniasklaida paskelbs beveik kiekvieną Edvardo Lukaso komentarą, bet nepristatys tų komentarų, kurie labiau palaiko Rusijos poziciją. Manau, kad čia yra klaida, nes nesusipažinę su nuomonių spektru, imame stebėtis Vakarų veiksmais, nesuprantame, kodėl jie taip elgiasi. Jei būtume geriau informuoti, mes geriau suprastume jų motyvus ir siekius, nors veikiausiai jiems nepritartume.