lzinios.lt
Krymo atplėšimas nuo Ukrainos verčia Europos sąjungą (ES) pergalvoti savo politiką Rusijos atžvilgiu. Nors siekiama nustatyti bendras politikos gaires, kiekviena šalis imsis ir nepriklausomų sprendimų. Antai Prancūzija svarsto galimybę įšaldyti 2011 m. pasirašytą kontraktą dėl dviejų „Mistral“ klasės jūrų desanto laivų pardavimo Rusijai. Maskva jau pranešė, kad ji reikalaus kompensacijos už visus patirtus nuostolius, jeigu būtų pažeistas kontraktas.
Lietuva irgi turės nutarti, kaip ji reaguos į naujausius Maskvos iššūkius. Nustatant Lietuvos politiką, reikia neužmiršti dviejų faktų. Lietuva yra maža, neturtinga šalis, tad jos įtaka – neišvengiamai ribota. Pretenzijos tapti regionų vadovu yra nepagrįstos ir atsiduoda puikybe. Kai kuriuos žmones erzina priminimai, kad Lietuva yra maža šalis, bet ką darysi – norai ir įsivaizdavimai nieko nepakeis. Portugalija turi tris kartus daugiau gyventojų negu Lietuva, bet ką mes žinome ar girdime apie jos užsienio politiką, arba net tokios turtingos šalies kaip Olandija?
Paveikti Rusijos užsienio politiką yra nepaprastai sunku. Kremlius nepaisė nei JAV, nei ES pakartotinų prašymų bei įspėjimų neaneksuoti Krymo. Jei kai kuriais atžvilgiais tokie galiūnai yra bejėgiai, Lietuvos tikimybė tiesiogiai paveikti Rusiją yra nulinė, nors neapgalvoti veiksmai, kaip karinio transporto į Kaliningradą nutraukimas, galėtų sukelti piktą Rusijos reakciją.
Visa tai nereiškia, kad Lietuva turi sėdėti sudėjusi rankas. Turime balsą NATO ir ES ir turime raginti abi organizacijas griežtai reaguoti į Maskvos veiksmus. Bet santykinis Lietuvos bejėgiškumas tarptautinėje arenoje reiškia, kad Lietuva turi skirti pirmenybę namų darbams, savo reikalų sutvarkymui.
Būtina didinti gynybos išlaidas, kurios yra apgailėtinai menkos. Nors Lietuvos valdžia daug kalba apie Rusijos keliamas grėsmes, ji elgiasi lyg šalis būtų antrasis Liuksemburgas, apsuptas taikių ir draugiškų kaimynų. Laukiame, kad kiti mus apgintų. Šitokia elgetos psichologija nepuošia Lietuvos ir suteikia mūsų politikų pasisakymams apie Rusijos grėsmes veidmainišką atspalvį. Lig šiol numatomi gynybos biudžeto didinamai yra pernelyg kuklūs ir abstraktūs.
Prezidentė turi vadovauti, kartu su vyriausybe suformuluodama naują požiūrį į atsakomybę už krašto gynybą ir aiškiai nurodydama, kokiomis lėšomis bus padengiamos naujos išlaidos. Negana sakyti, kad gynybai reikia daugiau lėšų, nė žodžio nesakant nei apie apkarpymus kitur biudžete, nei apie naujus mokesčius. Prezidentė ir kiti įtakingi politikai turi mėginti įtikinti skeptiškai nusiteikusius žmones, kad šitokios išlaidos yra būtinos. Kalbos apie naujas išlaidas nedidina politikų populiarumo, todėl praeityje net konservatoriai tik šnabždėdavo apie šį poreikį. Pakitę laikai reikalauja kitų veiksmų. Pamatysime, ar Lietuvos politikai yra tam pribrendę.
Didėjant įtampoms ir vis labiau kalbant apie informacijos karus, dažniau girdisi raginimai uždrausti kai kuriuos leidinius ar teisman traukti „nepatriotiškas” nuomones reiškiančius asmenis. Tai būtų didelė klaida, nes neturėtume kovoti su Rusija Putino metodais, nutildydami tuos, kurie kalba ir galvoja kitaip. Seimo narys Kęstutis Masiulis ragino Valstybės saugumo departamentą inicijuoti keturių rusiškų leidinių apribojimą arba sustabdymą, nes jie platina Maskvos propagandą. Turime nepaisyti tokių „talibų“ pasiūlymų, kurie pažeidžia žodžio laisvę ir kitus vakarietiškos demokratijos principus bei yra neveiksmingi bei kontraproduktyvūs. Praėjus vos dviem valandoms po Masiulio nusišnekėjimo, internete buvo straipsnių apie tariamą Lietuvos ketinimą uždrausti visus rusiškus leidinius. Masiulis turi teisę daryti šitokius pasiūlymus, o Lietuvos demokratija ir savo piliečių teisėmis besirūpinantys politikai turi pareigą nepaisyti jų.
Jeigu nuoširdžiai manoma, kad Rusijos propaganda veikia kai kuriuos Lietuvos gyventojų sluoksnius, reikia galvoti apie kitokias kontrapriemones negu mėgstamą „drausk ir bausk“ politiką, kuri politikams itin paranki, nes nieko iš jų nereikalauja. Lietuvos politikai ir politinės partijos turėtų glaudžiai bendrauti su šios propagandos veikiamais žmonėmis, įsiklausyti į jų rūpesčius ir nuogąstavimus, stengtis bent dalį jų pašalinti. Tai sunkus, nevienadienis darbas, bet jis svarbus.
Galiu tik pritarti vienam ankstesnio mano teksto komentatoriui, kuris nurodė, jog reikia atsvaros Rusijos propagandai, ir siūlė retransliuoti rusiškas „Euronews“ programas arba kitus nepriklausomus rusakalbių kanalus. Gal valdžia galėtų iš dalies finansuoti šių programų retransliavimą, gal patys retransliuotojai galėtų jas įtraukti į savo paslaugų pasiūlą. Kiekvienu atveju verta pagalvoti apie šią galimybę.
Atlikus namų darbus, reikėtų rūpintis savo „artimuoju užsieniu“. Mūsų santykiai su Estija ir Latvija yra labiau korektiški negu draugiški ir neatitinka Šiaurės šalių bendravimo lygio. Būtų bergždžia stengtis nustatyti, kuriai šaliai tenka didžiausia atsakomybė už įvairius nesusipratimus, nes vieningos nuomonės nebus. Vieni nesutarimai turi rimtesnių priežasčių, kitus sukelia politinis ribotumas ir vaizduotės stoka. Greitai jų nepašalinsime, bet reikėtų stengtis bent svarbiausiais klausimais susitarti. Tai nebus lengva, nes atrodo, jog Estija nori griežtesnių ūkinių sankcijų negu Latvija ir Lietuva, ginčijamasi dėl „Rail Baltica“ ir daugelio kitų klausimų. Esant daugiau geros valios, būtų ir geresnių rezultatų.
Didesnė Baltijos šalių vienybė sudarytų prielaidas priartėjimui prie Šiaurės šalių. Baltijos šalių santykiai su šiomis yra geri, bet juos galima gerinti, suprantant, jog tai – ilgalaikis procesas. Pagaliau reikia užbaigti ginčus su Lenkija. Tai nėra neįmanoma, ypač jei Lenkijos politikai supras poreikį siekti kompromiso.
Lengva prakeikti Putiną ir Rusiją, bet Lietuva viena jų nepaveiks. Bus gerokai sunkiau atlikti „namų“ darbus ir gerinti santykius su kaimynais sąjungininkais, bet ir dešimt kartų svarbiau.