Kęstutis Girnius. Obama – kaltas, kaltas, kaltas

DELFI.lt

Pasaulį krečia krizės, plinta konfliktai ir neramumai. Nežinia, kaip juos išspręsti ir kada jie baigsis, tačiau vis daugiau politikų ir apžvalgininkų yra linkę atsakomybę už pasaulio bėdas suversti JAV prezidentui Barackui Obamai – už jo veiksmus, bet ir už jo neveiklumą.

Esą jo pastangos perkrauti santykius su Rusija, jo nusigręžimas nuo Europos ir ypač nuo Rytų Europos leido Kremliui suprasti, kad agresija liks nenubausta. Obamos neryžtingas atsakas į Sirijos prezidento Bassaro al Assado nusikalstamus veiksmus sudarė sąlygas teroristinei Islamo valstybės organizacijai išplėsti savo valdas Irake ir Sirijoje. Dar aiškinama, kad naujausią Gazos ruožo karą iš dalies sukėlė Obamos ir užsienio reikalų ministro Kerry’io energingos pastangos priversti Izraelį ir Palestiną pasirašyti taikos sutartį. Obama bent jau nekaltinamas dėl Ebolos viruso plitimo.

Prieš kelias dienas įtakingo JAV dienraščio „Washington Post“ apžvalgininkas Jonathanas Diehlas nurodė, kad kai kurios Rytų Europos šalys, kaip Čekija, Slovakija, Vengrija, Serbija, skuba susitaikyti su Rusijos veiksmais, kad jokių iliuzijų apie Rusijos kėslus neturėjusius vadovus „daugiau nei keliose NATO valstybių sostinėse pakeitė nuolaidžiautojai Putinui.“ Diehlas nuogąstauja, kad ir Lenkija gali atsisakyti savo tvirtos antirusiškos politikos. Šių valstybių posūkį veikia ne tik ūkiniai sumetimai, bet ir netikrumas, ar NATO iš tiesų juos gintų Rusijos agresijos atveju.

Diehlas daug reikšmės skiria 2009 m. liepos mėnesį paskelbtam atviram laiškui Obamai. Jame grupė iškilių Rytų Europos politikų, tarp jų Lechas Valensa, Vaclovas Havelas ir Valdas Adamkus, reiškė gilų susirūpinimą mažėjančiu Amerikos susidomėjimu šia pasaulio dalimi grėsmingesnių Rusijos veiksmų akivaizdoje, būgštavo, kad JAV gali paaukoti regiono valstybių interesus vardan geresnių santykių su Maskva.

Diehlas gerokai sutirština spalvas, rašydamas apie galimą Rytų Europos, ypač Lenkijos, „finliandizaciją“, pasukimą neutralumo linkme. Jo mėginimas suversti atsakomybę už neigiamus poslinkius Obamai dar mažiau įtikina. Ne Obama atsakingas už tai, kad Ukraina yra iki šaknų korumpuota valstybė beveik be ginkluotųjų pajėgų, kurios gebėtų tvirčiau ginti rytų regionus. Ne Obama išrinko dabartines neva Maskvai pataikaujančias Rytų Europos šalių vyriausybes. Ir esu tikras, kad šių šalių rinkėjai negalvojo apie Rusijos ir JAV santykių stovį, nutardami už kurį kandidatą balsuoti.

Prezidentas Bushas buvo itin karingai nusiteikęs, bet Rusija be svyravimų kariavo su Gruzija 2008 m., puikiai suprasdama, kad JAV nesikiš ir nerizikuos platesniu konfliktu. Obama ir NATO kritikuojami dėl to, kad pasakė, jog negins Ukrainos karinėmis priemonėmis, o tai esą padrąsino Maskvą tęsti agresiją. Ir be šių pareiškimų Maskva puikiai suprato, kad NATO laikysis santūriai. O užuominos apie karinių priemonių vartojimą vėliau būtų s ulaukusios kritikos dėl to, kad esą buvo nubrėžta raudonoji linija, kuri buvo peržengta be jokios reakcijos.

Iškilūs vadovai įspėjo Obamą apie didėjančias grėsmes, bet jie, ypač Valdas Adamkus, atsainiai žiūrėjo į krašto apsaugos išlaidas. Jie kalbėjo apie didėjančius pavojus, bet ne itin stengėsi įtikinti savo šalių gyventojus, kad reikia rengtis duoti atkirtį Kremliaus kėslams. Kam JAV turėtų rūpintis Rusijos keliama grėsme, kai tos šalys savo elgesiu rodė, jog nėra dėl ko jaudintis? Ir neprisimenu, kad jie būtų kritikavę Vakarų Europos šalis už tai, kad jos neskyrė pakankamai dėmesio Rytų Europai ar kad tiek sumažino savo gynybos išlaidas, kad vos gebėtų apginti savo teritoriją, jau nekalbant apie savo rytų sąjungininkų.

Obamos politika Rusijos atžvilgiu nebuvo nepriekaištinga, bet absurdiška manyti, kad vienas žmogus, net viena valstybė, nors ir galingiausia pasaulyje, savo veiksmais galėtų lemti įvykių eigą Rytų Europoje, Rusijoje, Ukrainoje ir iš dalies Vakarų Europoje, lyg šitos šalys ir jų gyventojai negeba paveikti savo likimo, arba kad jų pačių veiksmai ir sprendimai yra tik nereikšmingi epifenomenai.

Obama, ko gero, sulaukia daugiau pylos už padėtį Artimuosiuose Rytuose. Savo atsiminimuose buvęs gynybos ministras Robertas Gatesas tvirtina, kad Obamos nutarimas nesikišti į Sirijos vidaus karus, nors įtakingi patarėjai ragino jį apginkluoti nuosaikiąją Sirijos opoziciją, privedė prie Islamo valstybės džihadistų įsitvirtinimo regione. Kitas buvęs Obamos gynybos ministras Leon Panetta irgi aiškina, kad reikėjo ginkluoti sukilėlius bei kaip nors užtikrinti, kad bent mažas kontingentas JAV karių pasiliktų Irake ir užtikrintų saugumą. Panašia kritika prisidėjo Hillary Clinton, jau nekalbant apie tokius politikus, kaip senatorius J. McCainas, kuris mano, jog daugelį pasaulio problemų galima išspręsti bombardavimu.

Ir šioje srityje Obamos politika nėra be priekaištų. Bet kritikų atmintis labai silpna. JAV ir Europos Sąjunga palaikė Libijos opoziciją kovoje su Gaddafiu. Dabar Libijoje turime pilietinį karą, žlugusią valstybę, kovingus džihadistus, kurie pardavinėja iš Libijos kariuomenės sandėlių pagrobtus ginklus savo idėjos broliams. Obama buvo raginamas iš oro smogti Sirijos ginkluotosioms pajėgoms po to, kai jos pavartojo cheminius ginklus prieš civilius gyventojus. Dabartiniai antpuoliai prieš Islamo valstybę kol kas ganėtinai neveiksmingi, niekuo veiksmingesni nebūtų buvę antpuoliai prieš Asado pajėgas, juo labiau, kad jie būtų buvę ribotos apimties.

Šiomis dienomis dienraštis „New York Times“ paskelbė, kad Obamos užsakyti CŽV atlikti tyrimai parodė, jog JAV vykdomas karinių grupuočių apginklavimas ir apmokymas turėjo tik minimalų poveikį konflikto baigčiai. Tai nėra stebuklinga lazdelė. Ryškiausia išimtis – sėkmingas mudžahedų pasipriešinimas tarybinei okupacijai Afganistane. Bet nemažai mudžahedų vėliau įsiliejo į al-Qaedą. O Irako ir Afganistano patirtis rodo, kad sėkmė negarantuota, net kai kovoja dešimtys tūkstančių NATO karių.

Obama galėtų būti ryžtingesnis, bet jis teisingai supranta, kad vidaus karai ir politiniai klausimai nėra sprendžiami karine intervencija, kad kelių ilgų karų išsekinta JAV turi susitelkti ir atgauti savo jėgas, kad JAV nebėra ta hipergalybė, kaip buvo paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetį, kad didžiausi užsienio politikos iššūkiai yra Azijoje, ypač siekiant išvengti Kinijos hegemonijos Pietų Kinijos jūroje, ir kad tokių valstybių, kaip Rusija sutramdymas – ne vienos valstybės, ne vienerių metų užduotis. Obama nėra didis prezidentas. Daugelis jo gerų norų liks neįgyvendinti. Jis negali didžiuotis užsienio politikos triumfu, bet neturi gėdytis ir dėl didelių klaidų.

Trumpai apie autorių: Kęstutis Girnius – politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.

Delfi.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
5 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
5
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top