Kęstutis Girnius. Prijaukinta žiniasklaida?

Delfi.lt

Ne viskas tvarkoje su Lietuvos žiniasklaida. Dažnėja nerimą keliantys reiškiniai – vieni gana smulkūs, kiti reikšmingi. Antradienį buvo pranešta, kad „Laisvosios bangos“ radijo žurnalistas Audrys Antanaitis nuo balandžio pradžios dirbo Valentino Mazuronio patarėju visuomeniniais klausimais. Pats A. Antanaitis aiškino nieko blogo nematąs.

Tai, kad A. Antanaitis nieko blogo nemato, nieko nereiškia, nes akli ir saulės nemato. Žiniasklaida dažnai turi oponuoti valdžiai, tad žurnalistai turi rinktis – arba dirbti valdžiai ir politikams, arba dirbti žiniasklaidoje. Perdėm optimistiška manyti, kad įsipareigojimai antrajam darbdaviui nepaveiks žurnalisto darbo.

Sulaukęs žiniasklaidos dėmesio, A. Antanaitis tą pačią dieną pranešė V. Mazuroniui įteikęs prašymą atleisti jį iš patarėjo pareigų, aiškindamas, kad padėtis pakito, kai V. Mazuronis vėl tapo Lietuvoje veikiančiu politiku, o ne tik ėjo europarlamentaro pareigas. Tegul kiekvienas skaitytojas sprendžia, ko vertas toks aiškinimas. Prieš kelias savaites buvo paskelbta, kad žurnalistas Rimvydas Valatka pradės dirbti Liberalų sąjūdžio konsultantu. R. Valatka atsisakė šio darbo, net nepasirašęs sutarties. Esą suprato, jog „klasikinis principas skelbia, jog žurnalistika ir politika turi būti atskirtos.“

Daugiau rūpesčių kelia prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu su Latvijos žiniasklaida, kai prezidentė pasipiktino ir nutraukė interviu, nes latvis korespondentas klausė nesuderintų klausimų. Interviu prezidentės nepuošė, bet jis metė dar didesnį šešėlį ant Lietuvos žiniasklaidos. Akivaizdu, kad prezidentė yra primetusi savo taisykles žiniasklaidai (ne visai) išsireikalaudama, kad interviu būtų su ja suderinti.

Nežinau, kiek žiniasklaidos organizacijos pataikauja prezidentei. Esu girdėjęs, kad derinami ne tik platūs klausimų laukai, bet ir konkretūs klausimai. O kai kurios organizacijos net leidžia pačiai Prezidentūrai pateikti klausimus. Esą priešingu atveju nebus interviu su prezidente. Pritardama šitokioms sąlygoms, žiniasklaida tampa prezidentės spaudos tarnybos padaliniu. Gal dar sulauksime klausimo – ponia prezidente, kokius gerus darbus Lietuvos žmonėms Jūs šiandien atlikote? Antra vertus, BNS kelis kartus prezidentei uždavė klausimus, nors jos komanda prieš tai perspėjo žurnalistus, kad neatsakys, ir pranešė, kad prezidentė atsisakė į juos atsakyti.

Kadaise prezidentė politikams pasakė, kad pasiimsiu tiek galių, kiek leisite. Politikai buvo drovūs, prezidentė sukaupė daugiau galių negu jos pirmtakai, nors tai nebūtinai blogai. Žiniasklaida neatsiliko nuo Seimo narių, suteikė prezidentei išskirtines teises riboti interviu turinį. Eidama į tokius interviu, prezidentė žino, kad ji valdo padėtį, kad žurnalistas elgsis lyg būtų jos štabo narys. Pripratusi prie prijaukintos žiniasklaidos, prezidentė sunkiai susivaldė, susidūrusi su profesionaliai dirbančiu žurnalistu.

Ne tik prezidentė stengiasi prisijaukinti žiniasklaidą. Neatsilieka ir Užsienio reikalų ministerija (URM), siūlydama užmokėti visą ar dalį korespondentų kelionių išlaidų. Prieš kelias savaites prie BNS žinios buvo pridurta ši pastaba. „Dalį BNS žurnalisto kelionės į Niujorką išlaidų padengs Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Pranešimo turiniui tai įtakos neturi.“ Gerai, kad sąžiningai pranešama, jog valdžia finansuoja kelionės dalį. Bet pati BNS negali spręsti, ar tai turėjo ar neturėjo įtakos. Įtaka dažnai nesąmoninga, kelionės dalyviams nepastebima. Man susidarė įspūdis, kad žinios buvo objektyvios ir profesionaliai parašytos. Ne visos žiniasklaidos organizacijos seka BNS pavyzdžiu, jos dažnai visiškai nutyli valdžios finansavimą, gal mano, kad tai dėmesio neverta smulkmena.

Jei žurnalistika ir valdžia turi būti atskirtos, reikia atskirti ir jų pinigus. JAV politikus lydintys žurnalistai moka už visas keliones išlaidas visą jų kainą, be dirbtinių nuolaidų. 1990 m. buvau pakviestas vertėjauti, kai Aukščiausios tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis vyko į Daniją. Tai buvo pirmasis pusiau oficialus Landsbergio darbo vizitas į Vakarų Europą. Gavau Laisvosios Europos radijo vadovybės leidimą būti vertėju, bet radijas užmokėjo už mano kelionę, kuklų viešbutį (nors Danijos valdžia man buvo rezervavusi kambarį penkių žvaigždučių viešbutyje, kuriame buvo apnakvydinta Landsbergio komanda), taksi išlaidas ir t.t. Normaliomis aplinkybėmis radijas nebūtų leidęs vertėjauti, bet aplinkybės buvo nestandartinės.

Kartais aiškinama, kad negalime Lietuvai taikyti Vakarų standartų. Jų žiniasklaidos organizacijos puikiai finansuojamos, Lietuvos – vos suduria galą su galu, tad galima priimti valdžios pinigų. Suprantu ir tokių kelionių viliones reporteriui. Užuot stovėjęs už durų ir laukęs, kol kuris nors spaudos atstovas perskaitys banalų pareiškimą, korespondentas turi progą matyti, kaip vyksta posėdžiai, derybos, įgyti kitaip nepasiekiamos informacijos. Bet kyla pavojus, kad nenorėdamas netekti progos būti pakviestam į panašią kelionę ateityje, korespondentas per saldžiai aprašinės įvykius, vengs kritiškai vertinti URM ar Vyriausybės veiklą, taps dvaro korespondentu.

Pripratusi prie Prezidentūros „globos“, žiniasklaida kartais negeba suprasti, kas tinkama ir kas ne. Buvo nutarta gegužės pradžioje Prezidentūroje rengti konferenciją „Apie tikruosius daiktų vardus: Rusijos agresija ir ateities žiniasklaida“. Tokios konferencijos reikalingos, bet jos neturėtų vykti Prezidentūroje, nes tuo būdu konferencija susitapatina su valdžia, sukuria regimybę, kad tai oficialus, o ne laisvas renginys. Žiniasklaidos organizacijos tikrai turi pinigų išnuomoti tinkamą salę.

Nerimą kelia ir tai, kad kai kurie interneto portalai galimai deda užsakomuosius straipsnius, nenurodydami jų kilmės ir paskirties. Šitokie straipsniai gali būti tinkamesnis būdas pateikti žmonėms naudingą informaciją negu koks nors oficialus ES ar kitos organizacijos pranešimas. Bet privalu, kad skaitytojai būtų aiškiai informuojami apie straipsnio genezę. Šiems straipsniams reikėtų įvesti atskirą rubriką, nedviprasmiškai nurodančią, kad už jo spausdinimą užmokėta, užuot teksto apačioje spausdinus kokios nors Europos Sąjungos institucijos logotipą.

Bet didžiausią pavojų žurnalistikai kelia informaciniai karai, pavojų, kad patriotizmo ir kitų motyvų veikiami žurnalistai taps eiliniais informacinio karo kariais, taigi propagandistais. Štai krašto apsaugos ministras Juozas Olekas apie 40 žmonių kvietė tapti „kariuomenės ambasadoriais“, ir keletas žinomų žurnalistų pasisiūlė.

Kad žurnalistas turi rengti objektyvias žinias ir rašyti nešališkus straipsnius, yra banalybė, bet svarbi. Galioja darbo paskirstymo principas. Teisme kaltinamojo advokatas turi visais būdais stengtis išteisinti savo klientą, net jei įtaria ar galbūt žino, kad jis kaltas. Jei advokatas elgtųsi kitaip, gerokai padidėtų jau ir taip didelės galimybės, kad nekalti žmonės būtų nuteisti.

Jei žurnalistai neteikia objektyvių žinių, žmonės kitur jų negaus, tad mažėja galimybė priimti racionalius sprendimus ir didėja pavojus, kad bus palaikoma klaidinga ir neteisinga politika. Irako karo išvakarėse itin daug JAV žurnalistų pasidavė patriotizmo ir baimės bangai, priėmė kaip tikrą pinigą valdžios tikinimus, jog Irakas turi masinio naikinimo ginklų, nekritiškai kartojo valdininkų aiškinimus. Neigiamos to neteisėto karo pasekmės jaučiamos ir šiandien.

delfi.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
komunistiniai žurnalistai

tiek teisėjai, tiek žurnalistai tarybiniais metais buvo kruopščiai atrenkami ir dresiruojami KGB – kad priimtų partijai reikalingus sprendimus ir pateiktų partijai reikalingus straipsnius.
Viskas pasiliko – komunistinis teisingumas ir žurnalistika.
Apie teisingumą teismuose ir spaudoje žmonės senai senai pamiršo – jo nebuvo nuo 1940 metų.

Velnio advokatas

. Buvo toks filmas su AlPačino – „Velnio advokatas”. Apie tai kaip velnias sugundė dorą ir talentingą advokatą nusispjaut į tiesą ir už gerus pinigus dirbti nusikaltėliams. Ši frazė išduoda ir visą Kęstučio Girniaus „filosofiją”. Nusikaltimas, anot jo, žurnalistui imti pinigus iš valstybės, bet visai teisinga imti iš korporacijų, mafijos ar stambių nusikaltėlių, privatizavusių žiniasklaidą. Žurnalistas už dyką dirbti negali, nes ir jam ir jo šeimai reikia gyventi. Grinius giriasi, kad jo kelionę į Daniją su Landsbergiu apmokėjo žiniasklaidos organas – Laisvos Europos radijas ir kad tai pavyzdys kai žiniasklaidos organai gali apmokėti visų žurnalistų keliones. Koks nekaltas naivumas!!! Negi šis žurnalistas iki šiol nežino, kad Laisvos Europos radijas buvo išlaikomas JAV vyriausybės pinigais? Beje, kaip ir radjas „Svoboda”. Kai… Skaityti daugiau »

Vytautas Ju.

Ne viskas tvarkoje su pačia Lietuva, žiniasklaida tik lašas jūroje.

internauts

„Daugiau rūpesčių kelia prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu su Latvijos žiniasklaida, kai prezidentė pasipiktino ir nutraukė interviu, nes latvis korespondentas klausė nesuderintų klausimų. ” Na, tas latvių žurnalistas pasidarė sau piarą, bet vargu ar naujasis prezidentas ir kiti politikai benorės su juo susitikti. Tvarkos ir disciplinos reikia laikytis. Politika ne koks shou verslas. . Tačiau šou verslo „heraklių“ gamintojams savo piniginėmis politikai neprilygsta. Todėl apie kokius savivaldos rinkimus dalykiškai kalbėti žiniasklaidoje vengiama. Santykis beveik demonstratyvus: tylėti kol nesusimokės; arba nuožmiai užsipulti, kad mokėtų iš baimės, nelaukdami kritikos tęsinio. Neturintieji resursų „atremti“ šitokią kritiką – pasmerkti. Tai – politikos marginalai. Kadangi rašoma, skelbiama arba transliuojama tik tiek, už kiek sumokėta. Nepriklausoma polinės raiškos analizė, redakcijų inicijuojami savarankiški tyrimai, objektyvūs reportažai iš kandidatų… Skaityti daugiau »

Tik

tokioj lukasenkinej saly kaip Lietuva reikia suderinti klausymus is anksto.Latvija ne lukasenkine,o demokratine salis.Tas zurnalistas elgesi taip,kaip ir dera demokratinej valstybej.GEDA uz tokia atsilikusia, tarybinio elgesio prezidente.

internauts

Štai Girnius rašo: „Žiniasklaida dažnai turi oponuoti valdžiai, tad žurnalistai turi rinktis – arba dirbti valdžiai ir politikams, arba dirbti žiniasklaidoje.” . Gal pirma išsiaiškinkim savokas. Žiniasklaida – visuomenės informavimo priemonė – tai priemonė, skirta pateikti informaciją plačiam žmonių ratui. Anksčiau komunikacija per žiniasklaidą buvo vienpusė, t. y. be grįžtamojo ryšio ir informacijos gavėjo. Kompiuterių ir interneto amžiuje ji tampa interaktyvia žiniasklaida tik per galimybę komentuoti, kuri daugelyje žiniasklaidos priemonių yra varžoma. Net socialiniame tinkle Tviteryje leidžiamos žinutės tik iki 150 ženklų. . Kas yra Oponentas? Žodynas sako, kad tai smuo, viešai analizuojantis, kritikuojantis pranešimą. Vadinasi, prieš tai turi būti objektyvus pranešimas ir tik po to jo analizė ir kritika. Mūsų žiniasklaida dažnai pasitenkina tik kritika. . Žiniasklaidos, kaip plačiai… Skaityti daugiau »

to Tik

branguti, gėda būti tamsuoliu.
Lietuvoj prezidentą renka visi piliečiai. O Latvijoj prezidentą renka Seimas. O į seimą per partinius sąrašus patenka visokio plauko avantiūristų. Neturėdami gero lyderio latvių seimas rinko net penkis kartus kol liko tik trys pasirinkimai:
iš trijų blogybių – ruso Dolgopolovo, žydelio Levito ir “žalio” Vėjuonio išsirinko mažiausią blogybę – žaliųjų partijos atstovą Vėjuonį.
Levitas siekė pakeisti Latvijos įstatymus pagal Žydų kongreso kuruojamo Strasburo Žmogaus teisių Tarybos siūlymus, Dolgopolovas siekė pakeisti Latvijos istoriją į suderintą su Rusijos istorikų versijom bei siekė “glaudaus bendradarbiavimo” su Rusija, O Vėjuonis, kaip žaliasis, yra tarsi vidurys tarp abejų.
Štai kuom baigėsi Latvijos sąjūdis. Antrojo NEPO laikotarpis baigėsi. Kažkas, matomai, už Latvijos sienų padeda atrinkti kandidatus.

O kas mums parinko prezidentę?

Konservai, konservai, konservai ir visą laiką konservai.

Beta

” O kai kurios organizacijos net leidžia pačiai Prezidentūrai pateikti klausimus. Esą priešingu atveju nebus interviu su prezidente. ” Sodoma Gomora!
Internautsui
Nekasinėk tamsta, sliekų ten kur jų nėra. K. Girnius sako: ” oponuoti valdžiai”, tai yra būti oficialiuoju oponentu (2-ji tamstos nepastebėta žodžio reikšmė), arba kritiku (žiūr. sinonimų žodyną)
Vadinasi, jei valdžia Grybauskaitė kur nors viešoje vietoje ne taip sumirksėjo, jau galima ir reikia ją kritikuoti. Tokia jau jos dalia, kurią pati ir prisiėmė ne tik tol kol yra veikianti prezidentė, bet iki gyvenimo galo. Išskyrus vienintelį atvejį- jei iš tų pareigų ji būtų pašalinta apkaltos būdu.

Ponai

Chrusciovas ir Breznevas atsakinedavo tik is anksto suderintus klausymus.

Parasyta viskas is nuogirdu

O as manau kad Lietuva valdo po nepriklausomybes uzgrobes tinklas.Kuris suplanuoja uzsmaugti kiekviena kuris pabando isardyti ju tinkla.Mano nuomine jeigu Prezidente priimtu ju zaidimo taisykles jie jos taip neklaidintu,nesmeiztu ir nepultu!

11
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top