Kęstutis K. Girnius. Kas turi teisę į Lietuvos teritoriją?

„Naujasis Židinys-Aidai“ | 2014 (5)

Per Versalio taikos konferenciją po Pirmojo pasaulinio karo didysis britų istorikas Lewisas Namier paklausė lenkų diplomato, kokiu pagrindu Lenkija grindžia savo teritorines pretenzijas. Diplomatas atsakė: „istoriniu, patikslinus – lingvistiniu, kai tai mums naudinga“. Buvo siekiama atkurti kadaise didingos valstybės sienas, kad ir kas jose dabar gyventų, prijungiant lenkakalbių žemes, kurios buvo už valstybės ribų. Atsakymas buvo brutaliai atviras, bet ne unikalus. Lietuva pasikliovė panašiu principu – istoriniu pagrindu buvo viliamasi inkorporuoti gudiškai kalbančius regionus į pietus ir rytus nuo dabartinių Lietuvos sienų, o etnokultūriniu pagrindu priglausti Klaipėdos kraštą ir bent dalį Rytprūsių.

Kas turi teisę į konkrečią teritoriją – tebėra aktualus klausimas šiandien. Kremlius teisina Krymo okupaciją ir inkorporaciją istoriniu bei etniniu principais: Krymas esą visada buvo Rusijos dalis, ir jos gyventojų daugumą sudarantys rusai, – nors Maskva iš esmės laikosi ilgus amžius vyravusios grobuoniškos nuostatos, kad karinė pergalė suteikia teisę valdyti teritoriją. NATO jėga atplėšė Kosovą nuo Serbijos ir pripažino jos nepriklausomybę etniniais pagrindais, pabrėždama albanų patirtą persekiojimą ir diskriminaciją. Atsiskirti siekiančioms tautoms ar regionams svarbu įrodyti savo teisę į teritoriją: išeidamas negali pasiimti to, kas tau nepriklauso. Atsiskyrimo sąlygos būtų kitokios Katalonijai, jei jos teritorija priklauso ne tik Katalonijai ir jos žmonėms, bet ir Ispanijai bei ispanams. Vakarų šalys palaikė Lietuvos nepriklausomybę LSSR ribose, nors tarpukariu Vilniaus kraštas nebuvo Lietuvos dalis. Atkaklus reikalavimas prijungti Kaliningrado srities ruožą būtų apsunkinęs Lietuvos bylą.

Tarptautinė praktika yra vienas dalykas, tarptautinė teisė – antras, filosofinis teisės pagrindimas ir pateisinimas – trečias. Tarptautinę praktiką dažnai lemia galia ir smurtas, tarptautinė teisė dar nėra išplėtota, ji įgyvendinama tada, kai galingiausios šalys teikiasi tai daryti. Stengsiuosi vertinti kai kuriuos teisės į teritoriją aspektus filosofiniu požiūriu. Į klausimą, kam priklauso Lietuvos teritorija, peršasi trys atsakymai: Lietuvos gyventojams, lietuviams, Lietuvos valstybei. Pirmasis pretendentas yra valstybė. Ji valdo šalį, jos teismai turi jurisdikciją jos teritorijoje, tarptautinėje arenoje ji atstovauja šaliai ir sprendžia su teritorija susijusius klausimus. Bent demokratijose valstybė užtikrina teisingumą, įkūnija gyventojų valią, juos telkia ir formuoja jų tapatybę. Be to, tarptautinė teisė tik valstybėms pripažįsta teisę į teritoriją. Valstybės svarbą pabrėžia svarbiausios dorovės teorijos. Valstybė užtikrina viešąją tvarką ir saugumą, sudaro geriausias sąlygas žmonėms klestėti, tad, pasak utilitaristinių teorijų, privalu palaikyti valstybę kaip žmonių gerovės garantą. Deontologiški kantiškieji argumentai irgi suteikia ypatingą reikšmę valstybėms. Žmonės esą turi teisę į maksimalią laisvę, teisę, kurią galima įgyvendinti tik teisingoje valstybėje. Be valstybės, taigi anarchijos sąlygomis, ši teisė apskritai nebūtų saugoma, neteisingoje valstybėje netikę įstatymai ją ribotų. Tik teisingos valstybės valdžia geba priimti ir įgyvendinti maksimalią laisvę laiduojančius įstatymus, tad turime pareigą remti teisingą valstybę.

Negana pabrėžti valstybės svarbą ir tai, kad valstybė negali veiksmingai atlikti savo uždavinių, jei ji pastoviai nevaldo teritorijos. Reikia dar įrodyti, kad ši valstybė turi teisę į šią teritoriją. Ne taip lengva tai padaryti. Pagal klasikinį liberalizmą valstybė atlieka naktinio sargo funkcijas, užtikrindama pagrindines piliečių laisves ir jų nuosavybę. Sargai gali patruliuoti didesniame ar mažesniame mieste atlikdami savo užduotis. Panašiai galima įgyvendinti esmines klasikinio liberalizmo funkcijas, – nesvarbu, ar pasaulio teritorija yra padalyta tarp 10, 50, 100 valstybių, ar sukurta visą pasaulį aprėpianti valstybė. Sienos neturi reikšmingesnio dorovinio vaidmens liberalizmui, kol valstybė neperima turto perskirstymo funkcijų ir iškyla klausimas, iš ko galima atimti ir kam reikia duoti. Utilitaristinėms teorijoms dar sunkiau susieti valstybę su konkrečia teritorija.

Kadangi utilitarizmui valstybės teisę į teritoriją lemia jos gebėjimas užtikrinti žmonių gerovę, tai nuosekliai įgyvendinant utilitarizmo reikalavimą maksimaliai didinti žmonių gerovę, teisę valdyti teritoriją turėtų tos valstybės, kurios tai daro geriau už savo kaimynus. Jei Norvegija sukuria geresnes sąlygas savo piliečiams klestėti negu Danija ir Švedija ir jei esama pagrindo manyti, kad ji gebėtų veiksmingiau užtikrinti ir šių šalių gyventojų gerovę, ceteris paribus ji turėtų įgyti teisę į jų teritoriją. O štai kantiškos teorijos gali parodyti, kad lietuvis turi būti aktyvus savos valstybės pilietis, o ne kitos lygiai teisingos ar net teisingesnės valstybės, pavyzdžiui, Latvijos. Teisingos valstybės yra demokratinės valstybės. Demokratija klesti tik tada, kai jos piliečiai aktyviai dalyvauja politikoje, o ne pasyviai gerbia įstatymus ir moka mokesčius. Jei visi rūpintųsi teisingumo užtikrinimu kitose valstybėse, bet būtų abejingi savo šalies piliečiai, tai teisingumas ir demokratija niekur nebūtų įgyvendinti. Tad lietuvis turi aktyviai dalyvauti Lietuvos politikoje, latvis – Latvijos, o ne rūpintis demokratijos būkle kitose šalyse. Šis argumentas parodo, kad mes turime palaikyti tą demokratiją, kurioje gyvename. Bet jis nenurodo, kokios turi būti tos demokratiškos valstybės sienos, kokiu pagrindu jos valdžia gali įtvirtinti ir pateisinti savo jurisdikciją konkrečioje teritorijoje, tarkime, dabartinės Lietuvos, o ne Lietuvos be Šalčininkų rajono arba su Latvijos Bauskės miestu ir apylinkėmis.

Esama ir kitų priekaištų teorijoms, kurios valstybių teises į teritoriją sieja su gyventojų gerovės ir teisingumo užtikrinimu. Tokiu atveju, jei Prancūzija užkariautų Malį ir gebėtų įvesti ten tvarką, ji tarsi įgytų teisę į Malio teritoriją. Tas pats galiotų ir kitoms žlugusioms valstybėms. Bet ši išvada yra nepriimtina. Įveikusi anarchiją Malyje, Prancūzija neįgytų teisės į teritoriją; teisė liktų Malio gyventojų ir tautų rankose. Okupavę Vokietiją po Antrojo pasaulinio karo sąjungininkai įgijo teisę kurį laiką valdyti šalį. Bet bent Vakarų valstybės žinojo, jog ilgainiui jos turės pasitraukti, nes suprato, kad negalima visiems laikams nuslopinti vokiečių troškimo patiems tvarkyti savo gyvenimą – to jie negalėtų daryti nevaldydami savos teritorijos. Jei Sovietų Sąjunga būtų išsivysčiusi į žmogaus teises gerbiančią demokratiją, ji vis tiek nebūtų turėjusi teisės į Baltijos šalių teritoriją. Svarbu, kaip šalis valdoma, bet ne mažiau svarbu, kaip ta valdžia įgyta. Net jei nuoširdus rūpinimasis žmonių gerove būtų būtina teisės į teritoriją sąlygą (kuo abejoju), tai nėra pakankama sąlyga.

Tai, kad žlugusių arba okupuotų valstybių teritorija ir toliau priklauso jos gyventojams, rodo, kad valstybės neturi tiesioginių teisių į teritoriją. Teises, kurias valstybė turi, ji gauna iš žmonių, atstovaudama jiems ir jų interesams. Tarus, kad teisė į Lietuvos teritoriją priklauso gyventojams, reikia klausti, kas yra tie gyventojai: ar Lietuvos gyventojai kiekvienas atskirai, ar kolektyvinė grupė, būtent – lietuvių tauta?

Įvairiais argumentais siekiama parodyti, kad ši teisė priklauso ne atskiriems žmonėms, o tautai. Teisės į teritoriją esą nebus veiksmingos, jei jos nebus pastovios. Norint užtikrinti tęstinumą, reikia jas suteikti žmonių grupėmis, kurios geba savo tapatybę ir savipratą perduoti iš kartos į kartą, nepriklausomai nuo valstybės (juk jos suteikia legitimumą valstybei). Tinkamiausios grupės yra tautos ar etninės bendruomenės, kurios nariai jaučia turintys įsipareigojimų ne tik vieni kitiems, bet ir buvusioms bei būsimoms kartoms. Tautos teisė į teritoriją kartais grindžiama Johno Locke‘o principu, nurodančiu, kad žmogus savo darbu įgyja nuosavybę, suardamas ir užsodindamas žemę tampa jos savininku. Tautos turi teisę į teritoriją ne vien todėl, kad ten ilgai gyveno, bet labiausiai todėl, kad jos padidino jos materialinę vertę, sukurdamos miestus, statydamos kelius, kanalus ir katedras, išplėsdamos dirvožemių plotą, drėkindamos pelkes ir t. t. Be to, jos paženklino teritoriją tautos istorija, geografines vietoves apgaubė legendomis, padavimais, kultūrinėmis ir kitomis vertybėmis. Seniai pastebėta, kad „be Gedimino pilies tas kalnas, kuriame jis pastatytas, tebūtų paprasta kalva vaizdingoje vietoje… visa tautos istorija atsispindi krašte, ir kiekviena jo vieta vienaip ar antraip turi istorinės reikšmės“.

Nemažai filosofų skeptiškai vertina tautas nurodydami, kad nacionalistai dažnai skirsto žmones į savuosius ir „kitus“, tad nuogąstaujama, kad teisės suteikimas tautai galėtų kelti problemų tautinėms mažumoms ir kitataučiams, skatintų etninį valymą. Taigi siūloma teisę į teritoriją suteikti jos gyventojams kaip atskiriems individams, ne kaip tautos nariams. Žmogus yra intymiais ryšiais susijęs su gyvenamąja vieta, ten gyvena jo šeima ir draugai, ten jis dirba, meldžiasi, mokosi, dalyvauja įvairių organizacijų veikloje, prisitaiko prie gamtos sąlygų ir jomis pasinaudoja (Afrikoje neskubama išmokti slidinėti), ir t. t. Kadangi neįmanoma įgyvendinti svarbiausių gyvenimo projektų bei gėrio sampratos be garantijų, kad prievarta nebūsi iškeldintas, žmogus įgyja teisę apsigyventi toje vietoje, kurioje jis yra sukūręs savo gyvenimą, o šią teisę privalo gerbti kiti. Bet teisė į vietą (faktiškai teisė joje nuolat apsigyventi) teritorijoje nėra tapati su visapusiška teise į teritoriją, kuri aprėpia teisę į savo įstatymų galiojimą (jurisdikciją), teisę valdyti gamtos išteklius, – todėl tokie aršūs ginčai kyla dėl kelių mažų salų Pietų Kinijos jūroje, apimantys ir teisę į sienų kontrolę, taigi teisę nustatyti, kas gali ir kas negali įžengti į teritoriją. Visapusiška teisė į teritoriją nesusiklosto vien kartu sudėjus individų teises gyventi joje.

Nepaisant įvairių trūkumų, teorijos, pabrėžiančios tautos teisę į teritoriją, yra patrauklesnės už kitas. Žlugusių ir okupuotų tautų gyventojai išlaiko teisę atkurti politines institucijas, kurios įgalins jas lemti savo likimą. Panašias teises turi ir tautos, niekada neturėjusios savo valstybės, jei jos įtikinamai pasirodo kaip norinčios ir gebančios sukurti savo politinį likimą lemiančias institucijas, – pavyzdžiui, kurdai. Ši teisė nesuteikiama grupei žmonių, kurių nevienija glaudūs kultūriniai ar politiniai ryšiai, nes ji jiems nereikalinga. Tokiu atveju teisė į teritoriją irgi yra nereikalinga, nors jie turi teisę nuolat gyventi toje teritorijoje ir įsigyti joje privačios nuosavybės.

nzidinys.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
3 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
gudi giria

lietuva turi teise buti nepriklausoma valstybe su savo kalba yra seniause karalyste,ar sarmatijos darinys nezinau ,nes istorija,taip suriesta I raga,kad neklausk,o girnius protu nepasizymejai straipsniuose ir laisves radijui gal is nezinojimo,o gal ir blogio tarnu skleidejas

Vytautas Ju.

Žinoma, galima neskaityti ir nekomentuoti, bet kai Tiesos portalas spausdina tokius vėjus… ↔ „Vakarų šalys palaikė Lietuvos nepriklausomybę LSSR ribose…“. Ir ką tos Vakarų šalys turėjo daryti, jei dar 1942-01-22 Britanija ir JAV pripažino 1941 m. TSRS sienas. ↔ „Tarptautinę praktiką dažnai lemia galia ir smurtas…“. Ne tik praktiką, bet ir teisę, nes tarptautinę teisę kuria galingieji. Dar Stalinas yra pasakęs apie taip vadinamą „Rybentorpo-Molotovo“ paktą: „prav tot, kto naglij i vooružonij“. ↔ „…tarptautinė teisė tik valstybėms pripažįsta teisę į teritoriją“. Ar Puero Ricas valstybė? Ne. Ar tarptautinė teisė pripažįsta jo teisę į teritoriją? Taip. ↔ „Sienos neturi reikšmingesnio dorovinio vaidmens liberalizmui…“. Ką bendro turi liberalizmas su dorove? Būtent liberalizmui sienos turi ypatingai svarbią reikšmę, nes jis įtvirtino žemę kaip… Skaityti daugiau »

Gudžiai giriai

Būkite malonus,rašykite Lietuva iš didžiosios L.Nuoširdus ačiū.Geros,sėkmingos dienos.

3
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top