„Naujasis Židinys-Aidai“ | 2014 (7)
Kintant karo pobūdžiui, žūsta vis daugiau civilių. Per Pirmąjį pasaulinį karą civiliai sudarė 5% aukų, per antrąjį – beveik pusė. Kai kurios kovojančios pusės, pavyzdžiui, Islamo valstybė, neslepia, kad žudo civilius, tai net pabrėžia savo agitaciniuose klipuose. Net tokios šalys kaip Izraelis, kurios didžiuojasi savo ginkluotųjų pajėgų humaniškumu ir įsipareigojimu gerbti tarptautinę teisę ir dorovės normas, nužudo neproporcingai daug civilių. Nors ginčijamasi dėl detalių, apskaičiuojama, kad per Gazos konfliktą žuvo apie 2100 palestiniečių, gal net 70% jų civiliai (pasak Izraelio – apie 55%), tarp jų – net 581 vaikas. Žuvo ir 66 Izraelio kariai bei 6 civiliai, vienas jų tailandietis. Būta tikrai kraupių momentų. Keturi palestiniečiai berniukai buvo nužudyti paplūdimyje bėgdami nuo ankstesnio antpuolio – taigi veikiausiai tiesioginiai taikiniai. Iš vieno subombarduoto namo Chan Juniso mieste ištraukti 28 lavonai, 24 žuvusieji priklausė vienai šeimai. Apskaičiuojama, kad buvo sunaikinta 18 000 būstų. Užpultos ligoninės, apie 80 mečečių, greitosios pagalbos automobiliai, nors 1977 m. Ženevos konvencijos pirmasis papildomas protokolas dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos draudžia pulti šiuos objektus. 2013 m. 174 šalys, tarp jų ir Lietuva, buvo ratifikavusios konvenciją, bet to kol kas nepadarė JAV, Izraelis, Iranas, Indija ir Pakistanas.
Pasaulio politikai ir žiniasklaida skubėjo smerkti Islamo valstybės veiksmus, išreikšti savo pasipiktinimą dėl Malaizijos orlaivio numušimo virš Ukrainos. Nors Izraelis susilaukė priekaištų dėl antpuolių, gana švelnią kritiką paprastai lydėdavo griežti Hamas pasmerkimai, lyg Hamas būtų atsakingas už palestiniečių civilių nužudymą. Buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas pasakė, kad Hamas siekia priversti Izraelį žudyti palestiniečius vildamasis, kad tai sukels pasaulio pasipiktinimą. Nors Hamas yra atgrasi organizacija, kurios vadovai yra abejingi eilinių palestiniečių likimui, pasiryžę juos paaukoti „aukštesniems“ tikslams bei žudyti žydų civilius, Clintonas ir kiti civilių gyventojų žudymų apologetai užmiršta ar nutyli svarbiausią faktą – kad civilius žudo ne Hamas smogikai, o Izraelio kariai, kurie vykdo Izraelio valdžios, o ne Hamas įsakymus.
Pagrindinė problema nėra ta, kad Izraelis puola, bet kaip jis puola, būtent nesiimdamas tinkamų priemonių civilių gyventojų gyvybei apsaugoti. Izraelis puola Gazos ruožą naikintuvais, malūnsparniais, bepiločiais lėktuvais, artilerija, šarvuočiais – iš dangaus, jūros ir sausumos, bet dažniausiai iš toli. O kai iš toli puolama itin tankiai apgyventus rajonus net su labai taikliais ginklais, neišvengiamai aukomis tampa daug civilių gyventojų, daug nekaltų žmonių. Kadangi šitokie antpuoliai yra vykdomi masiškai ir žinant, kiek aukų jie nuneša, tai galima apkaltinti vykdytojus nusikalstamu aplaidumu, jei ne karo nusikaltimais. O puolama buvo su kaupu. Nepaprastą antpuolių intensyvumą rodo tai, kad puikiai apsiginklavusios Izraelio ginkluotosios pajėgos sunaudojo tiek šaudmenų, kad buvo priverstos prašyti Vašingtono papildyti jų atsargas. Žalos mastai ir apimtis šokiravo net tarptautinės pagalbos organizacijas, pripratusias dirbti nuniokotose karo zonose. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus prezidentas Peteris Maureris po apsilankymo Gazoje sakė niekada nematęs tokio masinio naikinimo. Ko gero, Gazos ruožas labiau nukentėjo negu Groznas per Rusijos antpuolius, o tie antpuoliai buvo laikomi barbariškumo viršūne.
Karas yra karas, bet ir kare ne viskas leistina. Du kertiniai ius in bello principai – diskriminavimas ir proporcingumas – nurodo, kurie kariniai veiksmai yra leistini. Diskriminavimas draudžia tiesiog pulti civilius gyventojus ir nekarinius objektus, žudyti nekaltus asmenis, naikinti jų turtą. Proporcingumas nurodo, kad karas ir atskiri kariniai veiksniai yra leistini tik tuo atveju, kai jų sukeliamas gėris atsveria (yra didesnis) negu numatytos neigiamos pasekmės. Šių principų įgyvendinimas nereiškia, kad civiliai gyventojai niekada neturėtų nukentėti arba kad jų nužudymas visada ir visomis aplinkybėmis yra smerktinas. Kare civilinės aukos yra neišvengiamos. Bet nevalia siekti civilių mirties nei tiesiog, nei kaip priemonės kitam tikslui, nors jų mirtis gali būti neišvengiama ir numatoma kitų leistinų veiksmų pasekmė, vadinamoji netiesioginė žala. Pavyzdžiui, galima bombarduoti ginklų gamyklą, net jei numatoma, kad žus kai kurie kaimynystėje gyvenantys civiliai. Gamyklos negalima pulti, jei siekiama civilius nužudyti ar jų nužudymu demoralizuoti šalies gyventojus, palaužti jų valią tęsti kovą, skatinti juos daryti spaudimą savo vyriausybei pasiduoti. Reikia paisyti ir proporcingumo. Jeigu gamykla ar kiti taikiniai nėra itin svarbūs, negalima jų pulti, jei numatoma, kad bus daug aukų.
Izraelis aiškina, kad jo kariai nesiekia tiesiogiai žudyti civilių gyventojų, kas būtų karo nusikaltimas. Bet nevalia užmiršti proporcingumo. Tad reikia imtis priemonių, kurios sumažintų aukų skaičių, nors tai ir sukeltų didesnę grėsmę savo karių gyvybei. Per Kosovo karą Vašingtonas sulaukė priekaištų, nes saugumo sumetimais JAV lėktuvai bombardavo taikinius iš 5000 metrų aukštumos, ir dėl to ne kartą apšaudė civilius, o ne serbų karius. Priekaištai yra pagrįsti.
Gazoje buvo svarbių taikinių, kaip antai raketos ir jas slepiantys tuneliai, kuriuos buvo galima pulti, numatant, kad nukentės nemažai civilių. Bet šitokių taikinių nebuvo itin daug, nes Hamas kovotojai, ginklai ir raketos nėra sutelkti keliose vietose. Nors buvo aišku nuo pat pirmųjų karo dienų, kad masiškai nukenčia civiliai, Izraelis tik suintensyvino antpuolius. Didelės dalys Gazos ruožo, kuris yra viena tirščiausiai apgyvendintų pasaulio vietų, buvo sulygintos su žeme. Susidaro įspūdis, kad Izraeliui ne itin rūpėjo apsaugoti civilius, o daugelis, gal net dauguma antpuolių buvo neproporcingi ir nusikalstamai aplaidūs.
Izraelio valdžia nurodo, kad ji dažnai iš anksto įspėjo gyventojus, jog jų namai būsią taikiniai. Esą tie, kurie nepakluso, yra atsakingi už savo likimą. Šis aiškinimas yra niekinis. Jei neturi teisės žudyti žmogaus, tu jos neįgyji pasiųsdamas jam įspėjimą. Nereikia didelės vaizduotės įsivaizduoti, kaip teismas reaguotų į žudiko teisinimąsi, kad jis įspėjo auką, kad ją nudės, jei auka iki vidudienio nepaliks savo namų. Teisės neįgyji ir dėl to, kad tavo priešai žudo tavo civilius.
Vietnamo kare JAV įvedė vadinamąsias laisvo šaudymo zonas (free-fire zones), kuriose kiekvienas ten esantis žmogus buvo laikomas teisėtu taikiniu. Tai buvo patogu amerikiečiams, bet akivaizdžiai pažeidė diskriminavimo ir proporcingumo principus. Negali žudyti žmogaus vien dėl to, kad jis nepaisė tavo nurodymo kur nors neiti ar eiti. Taip, Izraelis liepė palestiniečiams palikti bombardavimui numatytus Gazos rajonus. Bet kur jie galėjo pasitraukti? Jei sienos su Izraeliu ar Egiptu būtų buvusios atviros, būtų buvę kur bėgti ir ieškoti prieglaudos, bet sienos buvo nepraeinamos. Palestiniečiai galėjo pabėgti tik į kitą savo kalėjimo (kitaip Gazos ruožo negalima vadinti) kampą, ir nebuvo jokių garantijų, kad jie ten bus saugūs.
Kartais aiškinama, kad atsakomybė už nužudytus palestiniečius tenka Hamas kovotojams, nes jie slapstosi tarp paprastų gyventojų, dar juos naudoja kaip gyvus skydus. Kai Hamas iš mokyklos kiemo paleidžia raketą į Izraelį, jam tenka dalis atsakomybės už atsakomojo smūgio aukas. Bet neteisėti Hamas veiksmai nesuteikia Izraeliui leidimo nepaisyti savo antpuolių pasekmių. Jei į policininką pradeda šaudyti žmonių minios apsuptas nusikaltėlis, policininkas negali atidengti ugnies iš automato, ir vėliau aiškinti, jog tik nusikaltėlis atsakingas už nušautus žmones. Policininkas atsakingas už savo veiksmus, nusikaltėlis už savo. Nebūta daug atvejų, kada Hamas privertė civilius pasilikti ginklų sandėlyje, vadavietėje ar kitoje pavojingoje vietoje, stengdamasis jų buvimu atgrasyti Izraelio antpuolį. Kelis kartus Izraelio įspėti palestiniečiai užlipo ant pastato stogo, taip siekdami užkirsti kelią savo būsto sunaikinimui. Nemanau, kad galima smogti tokiu atveju. Bet būtų galima pulti, jei būtų žinoma (o ne tik spėliojama), kad civiliai siekia apsaugoti ne tik savo namus, bet ir Hamas karinius įrenginius.
JAV ir Izraelis imasi ypatingų priemonių savo karių gyvybėms apsaugoti. Tai pagirtinas siekis, ypač jei kareiviai yra šauktiniai. Bet nevalia rūpintis savais kariais priešo civilių sąskaita. Prieš kelerius metus plačias diskusijas sukėlė kelių filosofų tvirtinimas, kad Izraelis turi didesnę atsakomybę saugoti savo karių negu palestiniečių civilių gyvybę. Ugniagesiai, policininkai ir kiti valdžios tarnautojai turi pareigą nelaimės atveju gelbėti savo šalies gyventojus, bet neturi tokios pareigos kitų šalių gyventojams. Esą kareivių padėtis panaši. Tačiau palyginimas yra netikslus. Kareivių būrys, pastebėjęs, kad priešo civiliai žengia į minų lauką, neturi pareigos jų įspėti, jei tai darydami į save atkreips priešo ugnį. Bet nekalbama apie šitokius išskirtinius atvejus. Klausimas yra kitoks, būtent, ar kareiviai gali pulti priešą, nepaisydami to, kiek jie nužudys civilių, jei tai sumažins rizikavimą savo gyvybėmis. Čia kalbama ne apie pagalbą priešo civiliams, bet apie civilių žudymą, – nors ir netiesioginį, kad būtų patiems saugiau. Nesuteikti pagalbos yra viena, žudyti – kita. Nėra pareigos gelbėti priešo civilių, bet turime pareigą jų nežudyti ir nestatyti jų gyvybių į pavojų be rimto pagrindo.
Nors nėra vieningo terorizmo apibūdinimo, daugelis tyrinėtojų jį laiko organizuotu smurtu prieš civilius gyventojus ar jų nuosavybę politiniais sumetimais. Puolami vieni gyventojai, siekiant įbauginti kitus, kad jie darytų spaudimą valdžiai keisti savo politiką. Ne vienas Izraelio politikas išreiškė viltį, kad Gazos ruožo gyventojai, pamatę, kaip jų būstai ir gyvenvietės sunaikintos, nutars išvyti Hamas. Jei buvo tokių ketinimų ir pastatai buvo naikinami siekiant paveikti palestiniečių politiką, tai galima kalbėti apie Izraelio vykdomą valstybinį terorizmą.
Rugsėjo pabaigoje užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pasakė, kad „tarptautinė bendruomenė turi moralinę pareigą siekti, kad visos kariniame konflikte dalyvaujančios šalys, įskaitant valstybinius ir ginkluotus nevalstybinius subjektus, įsipareigotų saugoti vaikus“. Galima tik pritarti šiai minčiai, bet ji skambėtų nuoširdžiau, jei būtų buvusi išreikšta per konfliktą – kai buvo žudomi vaikai.