Nepaisant didelių Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pastangų kurti pasaulyje sėkmingos Lietuvos įvaizdį, žurnalas „Economist“ šių mūsų prezidentės pastangų neįvertino: jis 2013 metų šalimi išrinko prezidento Jose Mujicos vadovaujamą Urugvajų. Kodėl? Tiesos.lt, pasirėmęs „Economist“, „The Guardian“ ir kitais šaltiniais, siūlo skaitytojams pažintį su dabartiniu Urugvajaus prezidentu.
Kas jis, The Economist nominuotos 2013 metų šalies Prezidentas?
„Prezidentas“… – mūsų vaizduotė piešia kostiumuotą personą, žingsniuojančią raudonu kilimu, apsuptą apsaugininkų, šokinėjančių atidaryti mašinos duris, kažką kalbančių į prie ausies įtaisytus mikrofonus, rimtais, neįskaitomais veidais… Prezidentas mojuoja miniai, oriai žingsniuoja pro garbės sargybas… Sveikinantį savo šalies gyventojus iš televizijos ekranų valstybinių švenčių proga. Jo padėjėjai planuoja fotosesijas vaikų ar nukentėjusių nuo nelaimių žmonių apsuptyje… Tokie tat vaizdiniai-klišės.
Ar būna kitaip? Neįtikėtina, bet būna! Ir The Economist konstatavo: būna, metų šalimi paskelbęs Urugvajų, o metų žmogumi – jos prezidentą José Mujica. Tai vienintelis kairiosios pakraipos prezidentas pasaulyje, kurį Daily Mail paskelbė vertu pasitikėjimo žmogumi, charizmatiška figūra.
Visiška priešingybė kitų šalių prezidentams. Paprasta, patogi apranga. Pats važiuoja į darbą, pats vairuoja senutėlį 1987-ųjų Volkswagen Beetle. Skraido ekonomine klase. Didžiąją dalį atlyginimo skiria socialiniams projektams. Prezidentūrą iškeitė į savo ūkį Montevideo priemiestyje. Kartu su žmona ūkininkauja – augina chrizantemas. Vairuoja traktorių, nesamdo padėjėjų. Kuklus, paprastas. Geria vandenį iš šulinio. Jei ne du tolėliau prie kaimo keliuko stoviniuojantys policininkai, nežinotum, kad čia gyvena Urugvajaus Prezidentas. Na, yra dar ir kitas „apsaugininkas“ – trikojis Mujicos šuo Manuela. Ne veislinis… Kaip ir pats Mujica. Ne veislinis.
1935 m. gimė vargingoje baskų ir italų kilmės ūkininkų šeimoje. Nuo jaunystės žavėjosi marksizmo idėjomis. Savo gyvenimą pašventė kovai už tautos laisvę. Kalintas, kankintas, 6 kartus sužeistas.
60-aisiais – aktyvus Kubos revoliucijos įkvėpto ginkluoto partizaninio judėjimo „Tupamaros“ kovotojas. Grupuotė pagarsėjo kaip „Robino Hudo plėšikai“, kurie grobė krovininius sunkvežimius, plėšė bankus ir išdalindavo maistą bei pinigus vargšams.
1970 m. pirmą kartą įkalintas. Iš viso kalėjimuose praleido 14 metų, iš kurių 10 metų – vienutėje, o 2 metus – giliai šachtoje, kurioje bendravo su varle ir žiurke, kad neišprotėtų.
1985 m. Urugvajuje atkūrus konstitucinę demokratiją, Mujica, paskelbus amnestiją, kartu su kitais politiniais kaliniais išlaisvinamas. Po kelių metų Mujica ir „Tupamaros“ susijungia su kitomis kairiosiomis organizacijomis sudarydamos politinę partiją „Liaudies dalyvavimo judėjimas“.
1994 m. išrinktas deputatu, o 1999 m. – senatoriumi.
2009 m. laimi prezidento rinkimus. Laikosi labiau centro kairės valdymo stiliaus, artimesnio Lulai Brazilijoje ir Bachelet Čilėje, o ne griežtesnio, būdingo tokiems kairiesiems lyderiams kaip Hugo Chávez.
2012 m. pasako garsiąją kalbą Jungtinių Tautų Rio+20 pasaulinėje darnaus vystymosi konferencijoje, kurioje jis kviečia kovoti su vartotojiškumo kultūra, naikinančia aplinką: „Priežastis – civilizacijos modelis, kurį sukūrėme patys. Mes turime iš naujo peržiūrėti ir įvertinti savo gyvenimo būdą.“
2012 m. praneša, kad Prezidentūra taps valstybine prieglauda benamiams. Pats Mujica ir toliau gyvena nedideliame ūkyje Montevideo apylinkėse kartu su žmona, buvusia bendražyge, kongreso nare Lucia Topolanksy.
2013 m. Mujicos vyriausybė priėmė marihuanos legalizavimo ir reguliavimo įstatymą, leisiantį valstybei legaliai gaminti ir realizuoti produkciją. „Tai loginis žingsnis. Norime atriboti vartotojus nuo nelegalaus verslo“. Valstybė perimsianti iš mafijos rinką, pati kontroliuosianti marihuanos prekybą, kainas, o nelegalūs vartotojai tapsią registruotais vartotojais ir tokiu būdu galėsią įsigyti vaistinėse nustatytą kiekį marihuanos bei auginti namuose tam tikrą šeimai įstatymais numatytą kanapių augalų skaičių. Nors visuomenė vertina tai skirtingai, mat bijo, kad Urugvajus taps narkotikų turizmo šalimi, patys vartotojai džiaugiasi, kad galės jaustis oriai, pirkdami lengvąjį narkotiką ne iš nelegalių prekeivių, o vaistinėse. Mujicos vyriausybė manosi sudėjusi saugiklius, kad nebūtų piktnaudžiaujama įstatymu.
Mujica pyksta, kai jam bandoma klijuoti „vargingiausio“ pasaulio prezidento etiketę. Jis mano, kad ne jis yra vargšas, o tie, kuriems vis negana, kurie dirba ir dirba tam, kad vis daugiau visko turėtų. Pyksta, kai klausia, ar tokiu asketišku gyvenimo būdu nori būti pavyzdžiu kitiems. „Jei aš pasakyčiau žmonėms, kad jie turi gyventi taip, kaip aš gyvenu, jie mane užmuštų“, – sako Mujica interviu The Guardian žurnalistui. 78-metis pakankamai ilgai buvo politikoje, kad siektų tokio pigaus populiarumo: „Mano gyvenimo stilius – tai patirtų gyvenime žaizdų pasekmė. Esu savo istorijos sūnus. Mano gyvenime buvo daug metų, kai būčiau buvęs laimingas turėdamas viso labo čiužinį“.
Mujicos politinė ideologija keitėsi per visą gyvenimą kartu su patirtimi. Nors iki šiol abu su žmona šiltai prisimena susitikimus su Che Guevara, Mao Dzedunu, šiandieną jis siekia lankstesnės kairiosios politikos. Požiūris į revoliucijas, sukilimus Brazilijoje, Turkijoje, Egipte ir kitose šalyse – nevienareikšmis. „Pasaulyje visada bus reikalingos revoliucijos. Tai reiškia ne vien tik šaudymą ir prievartą. Mąstymo keitimas yra tikroji revoliucija. Konfucionizmas ir krikščionybė atėjo irgi revoliuciniu keliu“, – mano Mujica.
Mujica didžiuojasi saugiausia ir mažiausiai regione korumpuota savo šalimi. Ir tuo pat metu teigia, kad Urugvajaus galimybes pagerinti visuomenę riboja globalaus kapitalo jėgos. „Man bloga nuo to, kaip viskas dabar yra. Gyvename tokiame amžiuje, kai negalime ignoruoti rinkos logikos“, – sako Mujica. „Visa šiuolaikinė politika susiveda į trumpalaikį pragmatizmą. Mes užmiršome tikėjimą, filosofiją… Kas mums liko, tai automatizuoti veiksmai paklūstant rinkos diktatui… „Jei mes visi gyventume pagal savo poreikius, tai 7 milijardai žmonių visame pasaulyje galėtų turėti viską, ko jiems reikia“, – sakė jis. „Pasaulio politika turėtų judėti šia kryptimi.“
Pagrindinės energetikos ir telekomunikacijų įmonės – nacionalizuotos. Vyriausybė nustato pirmos būtinybės prekių kainas, pavyzdžiui, pieno, ir skiria kiekvienam vaikui nemokamai po kompiuterį. Mokslas nemokamas, nėra egzaminų į aukštąsias, studijos taip pat nemokamos. Kiekvienam gyventojui suteikiama nemokamai 1 GB interneto duomenų per mėnesį. Šalyje uždrausti produktai, turintys GMO. Maistas natūralus, sveikas. Iki 2015 metų planuojama naudoti 95 procentus atsinaujinančių elektros išteklių. Informavimo priemonėms – visiška laisvė. Gera ir pigi sveikatos priežiūra. Nėra kamščių, miesto taršos problemų. Puiki rinkiminė sistema, proporcingas atstovavimas. Žmonės bendrauja artimai, šiltai, vertina draugystę. Nedaug neturtingų žmonių, labai turtingų žmonių nėra, visiems garantuojamas orus gyvenimas. Nėra vartotojiškumo kulto. Pasitikima valstybinėmis institucijomis, bankais, vyriausybe, bažnyčia…
Politikas, kuris sako tai, kuo tiki, tiki tuo, ką sako, ir realiai bando įgyvendinti gerus darbus. Sutikite – skamba nerealiai…
Urugvajaus prezidentas tarp savo viceprezidento ir naujojo finansų ministro
… čia jau nebe Prezidentūra, o namai benamiams
Ūkis, kuriame gyvena prezidentas Montevideo apylinkėse
Prezidentas pats vairuoja senutėlį 1987-ųjų Volkswagen Beetle.
Šaltiniai:
The Guardian (2013-12-13): „Uruguay’s president José Mujica: no palace, no motorcade, no frills“
The Economist (2013-12-21): „The Economist’s country of the year“
Timboy Newtron (2014-01-04): „Jose Mujica: the Woorld‘s poorest president“
Publikaciją parengė Aurelija Babenskienė