Virginija Jurgilevičienė
Gruodžio 17 dieną Klaipėdoje lietus plovė Atgimimo aikštę ir piliečius su plakatais. Jau 31 kartą jie susirinko reikalauti tiesos apie Garliavos įvykius. Negalime susitaikyti su smurtiniu vaiko išplėšimu iš gimtųjų namų ir izoliavimu nuo viso to, kas jam buvo artima, brangu.
Ką piliečiui galvoti išgirdus, jog prezidentas Valdas Adamkus nežinojo, kad šalyje galėjo būti slaptieji kalėjimai, kuriuose kankinti kitos šalies piliečiai? Kaip turi jaustis piliečiai, kai jiems aiškinama, jog prezidentą galima apeiti, jo neinformuoti? Negi Lietuvos saugumo darbuotojams Konstitucijos 5 straipsnis, teigiantis, kad „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“, neegzistuoja? Negi jie uzurpavo valdžią – susitarę su kitos valstybės pareigūnais patys priėmė sprendimus ir nei mes, piliečiai, nei mūsų rinkti valstybės vadovai to net nepastebėjome?
Gal ir Garliavos šturmas buvo surežisuotas specialiųjų tarnybų kabinetuose, o policija buvo tik vykdytoja? Kas gali paneigti, kad prezidentai V. Adamkus, D. Grybauskaitė nėra lėlės, tampomos slaptųjų tarnybų?
Gėda ir skaudu, kad mes, piliečiai, esame maitinami melu, kad matydami vaiko kančią ir skausmą negalime jam padėti. Bet būtų nepalyginamai blogiau, jei neateitume į Atgimimo aikštę ir 17 dieną nepaminėtume gėdingo valdžios smurto ir vaiko pavertimo „valstybės paslaptimi“. Ateiname, nes žinome – vieną dieną tiesa paaiškės.