Sovietų pasiuntinys Kaune Sergejus Aleksandrovskis nevengdavo pasigirti, kad dešinieji Lietuvos politikai būtent jį laiko savo žlugimo III Seimo rinkimuose kaltininku. memorial.krsr.ru nuotrauka
Aras Lukšas | „Lietuvos žinios“
Ruošdamiesi minėti Vasario 16-osios akto paskelbimo 97-ąsias metines prisiminkime, kaip dar nenudžiūvus rašalui nuo 1920-aisiais pasirašytos Lietuvos ir Rusijos taikos sutarties Maskva jau rezgė planus jėga ir klasta sutraiškyti trapią mūsų nepriklausomybę. Savo planų Kremlius neatsisakė nė akimirką, kaip, matyt, neatsisako ir mūsų dienomis.
1925 metų sausio 22–23 dienomis Rygos dienraštis „Segodnia večerom“ paskelbė sensacingą interviu, pavadintą „Kaip bolševikai norėjo padaryti mane šnipu“. Jame pabėgęs iš Sovietų Sąjungos karininkas atskleidė instrukcijas, kurias būsimiems žvalgams kaldavo į galvą jų mokytojai. Šiose instrukcijose galima rasti tokių tezių: „Jūs – užsienio valstybės armijos agentai priešo užnugaryje“. „Jūsų draugais gali būti tik mūsų nurodyti komunistai“. „Dirbdami priešo užnugaryje, atsiminkite, kad jūsų demaskavimas pražudys ir jus. Mūsų pagalbos nesitikėkite“. „Diplomatinėse misijose yra mūsų rezidentai, ir mes jums suteiksime galimybę susisiekti su jais“.
Tai, kas minėtame interviu buvo kalbama apie Latvijoje veikusius Maskvos šnipus bei rezidentus, ne mažiau tiko ir Lietuvai: tuo metu SSRS pasiuntinybėje Kaune darbavosi jau septintas sovietų žvalgybos rezidentas. Pats faktas, kad diplomatinėje priedangoje veikia užsienio žvalgai, nieko neturėtų stebinti. Kas galėtų kelti nuostabą – tai šios nelegalios veiklos mastai ir užmojai. Pasirodo, vos įpusėjus pirmajam Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, sovietinių rezidentų čiuptuvai jau buvo apraizgę bene visas svarbiausias krašto gyvenimo sritis, o jų tinklus regzti padėjo ne vien pogrindžio komunistinis gaivalas ar kokie nors kairuoliški Maskvos simpatikai, bet ir politinių partijų šulai, valdininkai politikai, ministrai, generolai, įvairiausių pakraipų laikraščių redaktoriai, kurie atvirai bičiuliavosi su „draugiškos“ Sovietų Sąjungos diplomatais ir noriai priimdavo „geranorišką“ jų globą. Visa tai padėjo sovietinei žvalgybai ne tik gauti reikiamų žinių apie nuotaikas ir tendencijas Lietuvoje, bet ir aktyviai kreipti krašto įvykius Maskvai palankia linkme. Paversti Lietuvą paklusnia Kremliaus valios vykdytoja sovietai ėmėsi iš karto, kai tik žlugo bolševikų planai parklupdyti mūsų šalį karine jėga.
Užprogramuota klasta
1919 metais patyrę triuškinamą pralaimėjimą Lietuvos Nepriklausomybės kovų frontuose, Rusijos bolševikai tų pačių metų rudenį buvo priversti pasiūlyti mūsų šaliai derybas. Tai buvo paskutinis šiaudas, kurio griebėsi į kampą įvarytas Leninas ir jo komisarai. Mat rugpjūčio 26 dieną visose Baltijos šalyse veikę bermontininkai ir baltagvardiečių generolas Nikolajus Judeničius susitarė dėl bendro žygio prieš bolševikus.
Tokios pajėgos galėjo visiems laikams palaidoti bolševizmą. Verta prisiminti, kad kiek anksčiau 18 tūkst. karių turinti N. Judeničiaus armija, stojusi prieš dešimtį kartų gausesnes bolševikų pajėgas, tik per plauką neužėmė Petrogrado. O jei prie antibolševikinės stovyklos dar būtų prisijungusios Baltijos šalys, kurių gretose buvo apie 150 tūkst. ginkluotų vyrų? Pats Leninas 1920 metų kovo 1 dieną vykusiame Rusijos darbo kazokų I suvažiavime sakė: „Jeigu visos tos mažos valstybės būtų ėjusios prieš mus (…), nėra mažiausios abejonės, kad mes būtume pralaimėję“.
Sovietų apsuptyje. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis (antras iš kairės), Raudonosios armijos Generalinio štabo viršininkas Aleksandras Jegorovas (dešinėje) ir sovietų karininkai per Lietuvos kariuomenės paradą Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Kaunas, 1937 m. Fotografas Julius Miežlaiškis. LCVA nuotrauka
Bolševikų vado laimei, taip nenutiko. Gavusios taikos pasiūlymus, Baltijos šalys bermontininkų ir N. Judeničiaus ofenzyvoje nedalyvavo. Maža to, lietuviai ir latviai sumušė bermontininkus, o estai internavo į Petrogradą besiveržiančius N. Judeničiaus karius. Taip Lietuva su kitomis Baltijos valstybėmis išgelbėjo bolševikinę Rusiją nuo žlugimo, mainais gaudama 1920 liepos 12-osios taikos sutartį, kurioje Maskva „amžiams“ pripažino mūsų šalies nepriklausomybę.
Nepatyrę Lietuvos derybininkai tuomet dar nežinojo, kad bet kokios sutartys su Rusija nėra vertos net popieriaus, ant kurios jos surašytos. Niekas mūsų šalyje nė nenumanė, kad sutarties pasirašymo išvakarėse Bolševikų partijos Politinio biuro nariai gavo vyriausiojo Rusijos derybininko Adolfo Joffės laišką, kuriame sakoma, kad Raudonajai armijai įsitvirtinus Lenkijoje Lietuvos valstybė negalės toliau egzistuoti, tad sutartis tikriausiai gyvuosianti vos kelias savaites. Maža to – niekas Lietuvoje nė pagalvoti negalėjo, kad, apsvaigę nuo laikinų karinių pergalių Vakarų fronte, Rusijos bolševikai jau liepos 23 dieną svarstys, kaip pasielgti – nutraukti vos prieš vienuolika dienų pasirašytą taikos sutartį ir okupuoti Lietuvą ar dar palaukti. Tokie pasvarstymai turėjo visiškai konkretų pagrindą – liepos mėnesį Rusijos karinių reikalų liaudies komisaras Levas Trockis ir Raudonosios armijos Vakarų fronto vadas Michailas Tuchačevskis parengė Lietuvos okupacijos planą, numatantį panaudoti 15 tūkst. karių, turinčių pasmaugti mūsų šalies nepriklausomybę.
Galutinį Politinio biuro sprendimą greičiausiai nulėmė diena anksčiau parašytas Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaro Georgijaus Čičerino laiškas, kuriame, be kita ko, sakoma: „Draugiški santykiai su buržuazine Lietuva sėkmingai maskuoja mūsų revoliucinį skverbimąsi į Vakarus.“ Kita vertus, atidėti grobikiškus planus bolševikus privertė ir galingas smūgis, kurį vėlų tų pačių metų rudenį M. Tuchačevskio armijai sudavė Lenkijos kariuomenė.
Neišdegus planui A, bolševikai griebėsi plano B – kiek galima labiau apriboti Lietuvos veiksmų laisvę ir paversti ją Rusijos satelite, įperšant karinę sąjungą su Maskva. Tam visų pirma reikėjo kiek įmanoma aštrinti Lietuvos karinį konfliktą su Lenkija, o tuomet įbrukti Lietuvai prieš Varšuvą nukreiptą karinę konvenciją. Ši užduotis patikėta pirmajam įgaliotajam Sovietų Rusijos atstovui Kaune Aleksandrui Akselrodui.
Trečiąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Lietuvos laikinoji sostinė Kaunas tapo itin svarbiu sovietų žvalgybos užsienio rezidentūros centru. Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuotrauka
Vos atvykęs į Kauną, buvęs bankininkas, o vėliau – žymus revoliucionierius ėmėsi darbo. Jau rugsėjo 2 dieną pirmame susitikime su ministru pirmininku Kaziu Griniumi A. Akselrodas pamėgino įtikinti Vyriausybės vadovą, jog dabar, vykstant mūšiams prie Augustavo, Seinų ir Suvalkų, Lietuvos neutralumas esąs nieko vertas, juolab kad lenkai ruošiasi dar smarkesniam puolimui. Tad Lietuvai nesą kitos išeities, kaip tik pasirašyti karinę konvenciją su Rusija, apginsiančia ją nuo kaimynų ekspansijos. Laimei, Lietuvos Vyriausybei pakako įžvalgumo tokio susitarimo atsisakyti – derybos su Lenkija jau buvo prasidėjusios, o konvencija su bolševikais galėjo sukelti itin neigiamą Antantės šalių reakciją. Vis dėlto tam tikrų nuolaidų bolševikams buvo padaryta. Viena jų – sutikimas ir toliau be kliūčių praleisti per Lietuvos teritoriją su Lenkija kovojančius Raudonosios armijos dalinius.
Taip, nesulaukusi Vakarų valstybių pripažinimo ir paramos, Lietuva palengva ėmė dreifuoti Maskvos link. Antra M. Akselrodo užduotis buvo ne mažiau svarbi – jam buvo pavesta įkalti pleištą tarp Baltijos valstybių.
Obuoliavimas su velniu
Kaip tik tuo metu Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija planavo sudaryti sąjungą, į kurią galėjo būti įtraukta ir Lenkija bei Ukraina. Tokio aljanso apmatus pamėginta sukurti dar 1920 metų sausio 15–22 dienomis surengtoje Helsinkio politinėje konferencijoje. Tų pačių metų rugpjūčio 31-ąją, praėjus penkioms dienoms, kai A. Akselrodas atvyko į Kauną, Jūrmaloje buvo pasirašyta Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos politinė sutartis, kurią šios šalys turėjo ratifikuoti iki gruodžio 15-osios.
Maskvai tokie planai, suprantama, labai nepatiko: pirma, Baltijos gynybinis barjeras būtų trukdęs tolesnei Rusijos ekspansijai į Vakarus. Antra, manipuliuoti vieningu Baltijos regionu sovietams buvo gerokai sunkiau nei pavienėmis jo valstybėmis. Surasti silpniausią grandį Baltijos grandinėje buvo paprasta – ja tapo Lietuva, dėl konflikto su Lenkija turinti labai ribotą manevro laisvę.
Viskas baigėsi tuo, kad Jūrmaloje pasirašytas susitarimas iki gruodžio 15 dienos taip ir nebuvo ratifikuotas. Maža to, 1921 metų sausio 3 dieną A. Akselrodas ataskaitoje sovietų Užsienio reikalų liaudies komisariatui pranešė, jog po intensyvių pokalbių jam pavyko išgauti pažadą kad Lietuvos Vyriausybė raštiškai įsipareigos nestoti į jokią „antisovietinę koaliciją“ net ir tuo atveju, jei Kaunui už stojimą būtų pažadėta didelė kompensacija. Vasario 23-iąją K. Griniaus Vyriausybė galiausiai įteikė A. Akselrodui notą su reikiamais pažadais. Pasak istoriko Zenono Butkaus, tai buvo bene didžiausias sovietinio pasiuntinio laimėjimas per visą jo tarnybos laiką Kaune. „Tądien Lietuva ilgam pasirinko Baltijos vienybės žlugdymo kelią“, – rašo istorikas.
Bolševikų Rusijos pasiuntinio Aleksandro Akselrodo kaimynystėje gyvenantis Lietuvos krašto apsaugos ministras Konstantinas Žukas nevengė dalytis su sovietų diplomatu net slapčiausia žvalgybine informacija. Nuotrauka iš „Lietuvos albumo“
Viena iš A. Akselrodo sėkmės priežasčių buvo sovietų pasiuntinio sugebėjimas prisijaukinti daugelį aukštų Lietuvos politikų, kariškių ir šiaip įtakingų žmonių. Tuometinis Lietuvos užsienio reikalų viceministras Petras Klimas knygoje „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“ prisimena: „Nuoširdžiai bendravome su kiekvienu sovietų atstovu kaip su patikimu draugu. Keitėmės vizitais, vaišėmis, informacija. Bolševikai, žinodami mūsų jautrumą Vilniaus klausimu, žaidė ta styga meistriškai (…) mūsų santykiai buvo tikrai korektiški ir asmens atžvilgiu tikrai draugiški.“
Bičiuliautis su Maskvos pasiuntiniu nevengė dauguma Lietuvos politinių ir karinių vadovų, išskyrus gal prezidentą Aleksandrą Stulginskį ir premjerą K. Grinių, kurie neperžengė oficialaus bendravimo ribų. Kitiems bičiulystė su velniu buvo nė motais. Ypač tai pasakytina apie krašto apsaugos ministrą Konstantiną Žuką, gyvenantį A. Akselrodo kaimynystėje. Pats K. Grinius prisiminimuose tvirtina, kad K. Žukas keisdavosi su sovietų pasiuntiniu slapta informacija, tačiau priduria, jog taip Lietuvos valdžia gaudavusi svarbių žinių iš Maskvos.
Vis dėlto atrodo, kad tuometinis Lietuvos premjeras gerokai pervertina savo pavaldinio draugystės su A. Akselrodu naudą. Kai slaptas karinės žvalgybos suvestines Maskvos pasiuntiniui teikęs K. Žukas paprašė jo bent dalies Rusijos karinės kontržvalgybos turimų žinių apie Lenkiją, A. Akselrodas tik numykė, kad tam reikia Maskvos leidimo. Maskva, žinoma, tylėjo. Maža to, vaišingasis Rusijos pasiuntinys išgaudavo iš atsipalaidavusių lietuvių žinių apie visiškai slaptus dalykus. Kai šie atsitokėję prašydavo „bičiulio“ nepranešti apie tai Maskvai, šis pažadėdavo tylėti. Tačiau šie pažadai buvo nieko verti: atitinkamos sovietų tarnybos kone akimirksniu sužinodavo, kuris politikas buvo itin plepus ir ko prašydavo nepranešti. Pasak Z. Butkaus, taip Maskva gaudavo žinių apie Lietuvos politikų pažiūras ir jų tarpusavio santykius. O jau tuomet, naudodamas tokią informaciją, Kremlius galėjo nesunkiai veikti ne tik Lietuvos užsienio, bet ir vidaus politiką.
Voratinklis auga
Vis dėlto glaudus A. Akselrodo bendravimas su aukštais Lietuvos pareigūnais buvo tik ledkalnio viršūnė. Maskvos pasiuntinys visą savo darbo Kaune pusmetį palengva mezgė rezidentūros voratinklį. 1920 metų rudenį A. Akselrodas drauge su sovietų pasiuntinybe Rygoje įsteigė bendrus žvalgybinius punktus Palangoje ir Mažeikiuose. Rugsėjo mėnesį rašytoje ataskaitoje sovietų diplomatas pranešė jau turįs agentų kitų valstybių diplomatinėse atstovybėse.
Buvęs Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas Konstantinas Kleščinskis tapo vienu iš vertingiausių sovietinės žvalgybos agentų. / Nuotrauka iš „Lietuvos albumo“
Be to, Maskvos pasiuntinys buvo labai gerai informuotas apie tai, kas vyksta aukščiausiose Lietuvos valdžios struktūrose. Tiek K. Grinius, tiek K. Žukas prisiminimuose pasakoja tokį epizodą. Kartą, K. Žukui lankantis A. Akselrodo namuose, gerokai įkaušęs šeimininkas pasigyrė žinąs, apie ką kalbama Lietuvos Vyriausybės posėdžiuose, ir net parodęs vieno posėdžio protokolo kopiją. „Tuojau pranešiau apie tai dr. Griniui. Ar bolševikai turi mūsų kambaryje įtaisytą kažkokį klausymosi aparatą, arba vienas iš trijų „prochvostų“, kuriuos Akselrodas man Vilniaus stotyje išvardijo, jį taip tiksliai informuoja. Buvo pavesta kanceliarijos viršininkui T. Petkevičiui ištirti, ar nėra įtaisytų kažkokių prietaisų. Jis nuodugniai ištyrė, bet niekur nieko nerado“, – skaitome K. Žuko prisiminimų knygoje „Žvilgsnis į praeitį“.
Tąsyk buvo užkamšytos Vyriausybės posėdžių kabineto ventiliacijos angos ir pakeistos durų spynos, tačiau informacija tekėjo kaip tekėjusi. Ir kaip netekės, jei A. Akselrodas savo čiuptuvais buvo apraizgęs ne tik „bičiulius“ Vyriausybėje – iš vienos Rusijos pasiuntinio ataskaitos matyti, kad jam informaciją teikė net Lietuvos kontržvalgybos viršininko padėjėjas.
Vis dėlto koordinuoti žvalgybos agentų veiklą nebuvo pasiuntinio duona. Paprastai rezidentūroms vadovaudavo pasiuntinybės pareigūnų skraistėmis prisidengę profesionalūs žvalgybininkai. Tai galėjo būti pasiuntinybės pirmasis sekretorius, spaudos atašė, konsulinio skyriaus vedėjas, asmeninis pasiuntinio sekretorius ar kitas pareigūnas, galintis bendrauti su vietos politikais, verslininkais, žurnalistais, menininkais, mokslininkais, kitų šalių diplomatais.
Taigi, 1921 metų vasarį sovietų rezidentūra buvo perduota į profesionalų rankas. Pirmuoju rezidentu Kaune buvo paskirtas pasiuntinybės pareigūnas, vadinamas nieko nesakančia Ivanovo pavarde. Ne ką daugiau galima pasakyti ir apie Ivanovo „įpėdinius“ – Ikonikovą, Olchovičių, Mirovičių, Bencą. Visi jie Lietuvoje ilgai neužsibūdavo, tačiau kiekvienas įpynė savo siūlą į žvalgybos voratinklį.
Sovietų agentą Konstantiną Kleščinskį demaskavęs Lietuvos kontržvalgybininkas Jonas Budrys (sėdi trečias iš kairės) su Klaipėdos sukilimo štabo nariais 1923 m. LCVA nuotrauka
Kaip knygoje „Lietuvos žvalgyba 1918–1940“ rašo istorikas Arvydas Anušauskas, 1922 metų spalį sovietų rezidentūra turėjo bent septynis agentus, vėliau užverbuoti dar šeši. Ataskaitose jie buvo žymimi raide K ir numeriu. Šie veikė skirtingomis kryptimis: teikė informaciją apie Lietuvos vidaus padėtį, politinės policijos agentūrą, pačią politinę policiją, padėtį Klaipėdoje, Užsienio reikalų ministeriją ir jos aplinką, Kaune veikusias diplomatines atstovybes.
Sovietų žvalgybos veikla Lietuvoje ypač suaktyvėjo 1923 metų pabaigoje, į Kauną atvykus šeštajam rezidentui Sokolovui. Būtent jo sukurtas naujas agentūrinis tinklas išliko iki pat 1940 metų. Reziduojant Sokolovui svarbiausia naujų agentų verbavimo priemone tapo pinigai, kurių Kremlius nešykštėjo. Pasak A. Anušausko, Kauno rezidentūros mėnesio išlaidos niekuomet nebuvo mažesnės nei 10 tūkst. litų, o jos metinis biudžetas prilygo gausybės Lietuvos politinės policijos agentų išlaikymo išlaidoms. Taigi, sovietinės rezidentūros šnipams buvo siūlomas keletą kartų didesnis atlyginimas, nei per mėnesį uždirbdavo Lietuvos kontržvalgybininkai.
Na, o ko negalėjo padaryti dideli pinigai, padarydavo labai dideli pinigai. Ypač vertingiems agentams Kauno rezidentūra buvo itin dosni. Tarp tokių paminėtinas buvęs generalinio štabo viršininkas Konstantinas Kleščinskis, rezidentūroje žinotas kaip agentas Ivanov-12. Atsargos generolas, kurį rezidentas 1923-iųjų gruodžio pradžioje rašytoje ataskaitoje vadino „pusiau užverbuotu“, vien už įsipareigojimą teikti žinias apie Lietuvos vidaus ir užsienio politiką bei karinę sritį per mėnesį gaudavo po 500 litų. Reikia pridurti, kad K. Kleščinskis Lietuvos kontržvalgybininkams su įkalčiais įkliuvo tik 1927 metų gegužės 19 dieną. Įkalčiai buvo tokie akivaizdūs, kad bylos nagrinėjimas truko vos porą savaičių – tų pačių metų gegužės 31-ąją K. Kleščinskis Karo lauko teismo buvo nuteistas myriop ir kitą dieną sušaudytas.
Už ministro be portfelio žydų reikalams Simono Rozenbaumo paslaugas sovietų žvalgybos rezidentai siūlė iki 2 tūkst. litų per mėnesį atlyginimą. Nuotrauka iš „Lietuvos albumo“
Dar brangiau buvo įvertintos žydų reikalų ministro Simono Rozenbaumo paslaugos. Patyrusiam diplomatui, dalyvavusiam taikos derybose su Sovietų Rusija, už informaciją ketinta mokėti iki 2 tūkst. litų per mėnesį. „Yra pagrindo manyti, kad jį bus galima paimti. Jis turi kai kurių turtinių interesų Maskvoje“, – 1923 metais rašė rezidentas Sokolovas. Tokių interesų Lietuvos politikas iš tiesų turėjo – bolševikams atėjus į valdžią viename Rusijos banke liko įšaldytas jo 20 tūkst. rublių indėlis.
„Rozenbaumas prašo atiduoti jo asmeninius 20 000 rublių iš Rusijos banko, sako –jam asmeniškai labai reikia. Reikėtų padėti…“ – tų pačių metų spalio 20 dieną savo dienoraštyje užsirašė tuometinis Rusijos pasiuntinys Ivanas Lorencas. Sovietų rezidentas manėsi aptikęs politiko Achilo kulną, tačiau jis apmaudžiai suklydo. Nežinoma, ar S. Rozenbaumas atgavo savo pinigus, tačiau patyręs diplomatas pergudravo seną žvalgybos vilką: nepraėjus nė pusmečiui jis visiems laikams išvyko į Palestiną.
Nepaskandinama agentūra
Kaip jau minėjome, sovietų rezidentūros užduotis buvo ne vien gauti reikiamos informacijos, bet ir aktyviai veikti Lietuvos vidaus ir užsienio politiką. Tam turėjo pagelbėti ir įvairių pakraipų Lietuvos spauda, kurios redaktoriai ir leidėjai nevengė pasipinigauti, skelbdami sovietams palankius straipsnius. Iki 1926 metų perversmo taip elgėsi beveik visi laikraščiai – nuo žydų „Di Idiše Štime“ iki lietuvių liaudininkų ar tautininkų leidinių.
1926 metų gruodį į valdžią perversmo būdu atėjusiems tautininkams ankstesni ryšiai su sovietų diplomatais tapo tikrais spąstais. Tuoj po perversmo SSRS pasiuntinys Kaune Sergejus Aleksandrovskis rašė: „Maskvoje yra visa serija skolos raštelių už trejus metus, kuriais kai kas iš atėjusiųjų į valdžią turi būti labai susidomėjęs. Suprantu, kad tai ir mus kompromituotų, todėl nesiruošiu siūlyti publikuoti šių raštelių. Galvoju, kad galėčiau šantažuoti publikavimo grėsme.“ Pasak A. Anušausko, atgaline data išrašytus skolos raštelius ambasados pareigūnai naudodavo atsiskaitydami su Maskva už pinigus, skirtus publikacijoms tautininkų spaudoje. Tiesa, nei Antanas Smetona, nei Augustinas Voldemaras raštelių nepasirašinėdavo – tai darė oficialus Tautininkų partijos valdybos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, vėliau, 1940-aisiais, sutikęs tapti sovietinių okupantų sukurtos „Liaudies vyriausybės“ vadovu.
Oficialus Tautininkų partijos valdybos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, pasirašinėjęs SSRS pasiuntinybės išduotas sąskaitas už straipsnius tautininkų spaudoje, 1940-aisiais neatsisakė tapti sovietų sudaromos „Liaudies vyriausybės“ vadovu. LCVA nuotrauka
Sovietų žvalgai nevengė ir tiesiogiai kištis į politinius procesus Lietuvoje. Vienas ryškiausių to pavyzdžių buvo operacija, turėjusi didelę reikšmę 1926 metų gegužės 8–10 dienomis vykusių rinkimų į III Seimą rezultatams. Žinoma, rusų žvalgams nebūtų pavykę, jei rinkimų rezultatų Politinės policijos rankomis nebūtų mėginusi koreguoti ir pati Lietuvos valdžia.
Politinės policijos viršininkas Antanas Račys turėjo parengęs slaptą instrukciją, numatančią kurti fiktyvias kairiųjų rinkimų kuopeles ir taip atimti balsus iš tikrų kairiųjų kandidatų. Niekas negalėjo nė numanyti, kad Politinėje policijoje jau senokai veikia itin vertingas sovietų žvalgybos agentas K-3. Būtent jo dėka slaptų dokumentų kopijos atsidūrė laikraščių redakcijose ir kai kurių politikų rankose. Tokiems planams iškilus į viešumą, tiek A. Račys, tiek Lietuvos Vyriausybė buvo galutinai sukompromituoti.
Rinkimus triuškinama persvara tuomet laimėjo kairieji, o pasiuntinys S. Aleksandrovskis rašė: „Su manimi čia labai skaitosi, teikia didelę reikšmę ir net tiesiog bijo. Bijo dešinieji, kurie laiko mane savo žlugimo praėjusiuose Seimo rinkimuose kaltininku.“
Paslaptingasis agentas K-3 pergyveno visus sovietų rezidentus ir veikė iki pat Lietuvos okupacijos. Įpusėjus ketvirtajam dešimtmečiui, sovietų žvalgyba ir toliau gaudavo iš jo visus Valstybės saugumo departamento (VSD), Politinės policijos darbuotojų ir daugelio jų agentų sąrašus, VSD organizacinius įsakymus. Šios žinios leido sovietų žvalgams likti šešėlyje ir dar labiau plėsti veiklą bei agentūrinį tinklą. 1938 metais rezidentūrai Kaune buvo nurodyta verbuoti politiškai aktyvius agentus, galinčius pakreipti Lietuvos vidaus įvykius Maskvai reikiama linkme.
Sovietų „apdorotas“ Lietuvos kariuomenės vadas generolas Vincas Vitkauskas 1940-ųjų birželį griežtai pasipriešino siūlymams ginklu atremti sovietinių okupantų invaziją. LCVA nuotrauka
Vienas iš kandidatų į tokius agentus buvo tuometinis Kauno burmistras, vėliau tapęs paskutiniu nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės vadovu, Antanas Merkys. Tų pačių metų liepos pabaigoje A. Merkys buvo pakviestas į Maskvą susipažinti su Sovietų Sąjungos sostinės komunikacijomis. Tiesa, užverbuoti įtakingo politiko sovietams, regis, nepavyko. O štai kiek anksčiau Maskvoje apsilankęs būsimas Lietuvos kariuomenės vadas generolas Vincas Vitkauskas po vizito sovietų buvo apibūdintas kaip vienas „mums labiausiai atvirų ir prijaučiančių karininkų“. Buvo V. Vitkauskas užverbuotas ar ne, bet nelemtąjį 1940 metų birželį, svarstant SSRS ultimatumą, Lietuvos generolas bene atkakliausiai ragino ginklu nesipriešinti agresoriui.
Pažymėsime, kad ir okupavus Lietuvą sovietinė rezidentūra dar vykdė užduotis. A. Anušauskas nurodo, kad 1940-ųjų liepos 12 dieną rezidentas Makarovas iš agento Starik (taip buvo vadinamas grafas Vladimiras Zubovas) gavo informaciją, jog rašytojas Ignas Šeinius rengia alternatyvą sovietų kuriamo „Liaudies seimo“ ketinimams skelbti Lietuvą Sovietų socialistine respublika. Rezoliucijoje, kurią turėjo pasirašyti Kauno burmistras Antanas Garmus, buvo numatyta paskelbti, kad Lietuva santykius su SSRS grindžia 1939 metų spalio 20 dienos sutartimi ir išlaiko savo nepriklausomybę. Deja, I. Šeinius netrukus turėjo bėgti iš Lietuvos. 1940-ųjų rugpjūtį Lietuva buvo galutinai įtraukta į SSRS sudėtį, tad užsienio rezidentūra čia tapo nebereikalinga pusei šimtmečio – iki tol, kol 1990-aisiais paskelbėme atkuriantys sutryptą mūsų nepriklausomybę.