Faktas: Seimo narė Dovilė Šakalienė paliko „valstiečių žaliųjų“ frakciją Seime ir perėjo į Liberalų sąjūdžio grupę.
Vieni džiaugiasi, kiti pasipiktinę – tiesmukai sako, jog parlamentarė jais pasinaudojo, o Seimo narė atrėžia: patys kalti. Arba: jūs man per prasti. Arba: nesudarėte galimybių padaryti didelių darbų, eisiu ten, kur negaliu nuveikti nė mažų.
Tai, kas buvo akivaizdu nuo pat pradžių, D.Šakalienė sakosi „pamačiusi“ tik šiandien: kaip pati prisipažįsta veidaknygės paskyroje, jos nuostatas ir vertybes nuo tų, prie kurių šliejosi prieš rinkimus, „skiria šviesmečiai“. Kodėl šis „praregėjimas“ įvyko po to, kai parlamentarai nepritarė „valstiečių“ inicijuotai Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pertvarkai, kol kas dar nutylima.
Tuo tarpu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad „su LVŽS pozicija dažnai visiškai nesuderinamos individualios D. Šakalienės iniciatyvos tapo dėsninga nesutarimų priežastimi, o noras savo asmeninius interesus kelti aukščiau ją delegavusios partijos principų ir rinkimų programos kompromiso galimybę panaikino iš viso“.
Išreiškusi apgailestavimą, kad „deklaruotos priešrinkiminės vertybinės nuostatos buvo pamirštos vos tapus Seimo nare“, LVŽS frakcija Seime pakvietė pagal partijos rinkimų sąrašą daugiamandatėje apygardoje išrinktą parlamentarę atsisakyti Seimo nario mandato.
„Gerbiame Seimo narės pastangas ir nuveiktus darbus vaiko teisių apsaugos srityje, tačiau politinė etika ir faktas, kad didelė dalis jos rinkimų kampanijos bei politinės veiklos buvo finansuota būtent Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lėšomis, reikalautų, jog Dovilė Šakalienė atsisakytų Seimo narės mandato ir taip į darbą Seime leistų įsijungti kitam LVŽS rinkimų sąraše esančiam kandidatui“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas LVŽS pirmininko pavaduotojas Virginijus Sinkevičius.
Beje, savo liberalių pažiūrų Dovilė Šakalienė niekada ir neslėpė. Kaip ir tikslų – patekti į Seimą.
Pateko – su korupcijos skandalo krečiamais liberalais to padaryti niekada nebūtų pavykę.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris dar visai neseniai jos ir Sauliaus Skvernelio draugijoje pozavo su užrašu, remiančiu Stambulo konvenciją, tikėtina, taip ir nesupratęs, nei ko tuo siekiama iš tikrųjų, nei kodėl būtent D. Šakalienė taip rūpinasi, kad viešojoje erdvėje atsirastų tokių neva „pritarimo“ ženklų, dabar jau sako, kad parlamentarė pasielgusi labai negarbingai, ir žada inicijuoti pataisą, kuri neleistų pagal sąrašą išrinktiems Seimo nariams pereiti į kitas frakcijas.
D. Šakalienė „neliko skolinga“ – savo veidaknygės paskyroje taip „paaiškino“ savo sprendimą:
Atėjau su valstiečiais nuveikti konkrečių darbų socialinėje ir žmogaus teisių politikoje – tikėjau, kad jie nuoširdžiai vertino mano parašytas socialinės politikos priemones dėl vaikų, šeimų, žmonių su negalia, visų rūšių smurto įveikimo programą, psichikos sveikatos gerinimo priemones. Savo ruožtu nuoširdžiai negailėdama jėgų dirbau su jais metus laiko, stengiausi gerbti nuomonių skirtumus ir kartu įtikinti ginti pažeidžiamus ir pagalbos nesulaukiančius žmones.
Akivaizdu, kad po rinkimų smurto įveikimo reforma įstrigo – tenka pripažinti, kad šiandien mano žinios ir patirtis nėra reikalingi LVŽS frakcijai, kaip ir nepavyksta suartinti nuostatų bei vertybių, tiesiog jas skiria šviesmečiai. Aš jaučiu atsakomybę prieš žmones, kurie man nuolat siunčia šimtus skundų laiškų žinučių skambučių ir prašo pagalbos, laukia žadėtų smurto atpažinimo įrankių, mokymų specialistams, paslaugų šeimoms ir prieinamos psichologinės pagalbos – todėl negaliu toliau būti ten, kur nesuprantama būtinybė turėti nuoseklų, sistemingą ir koordinuotą darbą su smurto įveikimu, o mano požiūris ir iniciatyvos ignoruojamos ar iškraipomos. Politiniai galios žaidimai, jau absurdiškai atrodantys puolimai dėl mano tariamų asmeninių ambicijų, kaltinimai, kad esu emocinga ar kita mano adresu dosniai dalijama ad hominem kritika man atrodo nedera Seimo nariams.
Linkiu savo buvusiems kolegoms neprarasti orumo ir prisiminti vieną iš svarbių pažadų – paversti Seimą pagarbos verta vieta.
Jei iš tiesų norima skaičiuoti rinkimų kampanijos lėšas, aš nesu tikra ar moralu įkainoti Lietuvos piliečio balsą. Nuoširdžiai dirbau su valstiečiais nuo praeitų metų birželio – padėjau jiems parengti rinkiminę programą, parašiau didelę dalį socialinės politikos bei smurto įveikimo programą, atnešiau jiems tūkstančius balsų tiek iš Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenančių lietuvių – kurie labai laukė ir dabar tebelaukia pagalbos. Ir šiandien aš atsakinga prieš šiuos žmones – lygiai kaip visi mes. Kaip ir kiti 140 kolegų aš turiu laisvą Seimo nario mandatą ir daviau priesaiką sąžiningai ir nuosekliai vykdyti savo įsipareigojimus vardan mūsų visuomenės gerovės.
Esu dėkinga Seimo liberalų frakcijai už pagarbą, palaikymą ir šilumą – to mūsų įtemptame darbe ypatingai reikia.
Ir dar. Aš noriu padėkoti Ramūnui Karbauskiui už garbingą elgesį apginant mane nuo nesąžiningo kaltinimo. Mes galime turėti skirtingas nuomones, bet žmogiškumas yra kur kas svarbiau.
Akivaizdu: D. Šakalienė pažadą „paversti Seimą pagarbos verta vieta“ supranta kitaip nei buvę jos kolegos.
O kaip Jums atrodo, Tiesos.lt skaitytojai: jei Dovilė Šakalienė atsitokėtų ir suvoktų, kad ir ji davė tokį pažadą, ir atsistatydintų pati, o ne įstatymo įpareigota, ar ji susigrąžintų Jūsų pagarbą?