Balandžio 21 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvo pristatytas grupės Vilniaus universiteto mokslininkų atliktas tyrimas „Pajamų pasiskirstymo veiksniai: darbas, kapitalas ir gerovės valstybė“.
Kaip skelbiama vu.lt portale, kai kurie atlikto tyrimo rezultatai buvo netikėti ir patiems mokslininkams.
Visų pirma, tyrimas parodė, kad Lietuvoje sukuriamas BVP, rodiklis, kuriuo įprasta matuoti materialią gerovę, jau siekia tris ketvirtadalius ES vidurkio“ ir kad „tokia pat dalis BVP atitenka gyventojams disponuojamų pajamų forma“. Tokie pasiekimai, teigiama, „galėtų būti solidus pagrindas visų sluoksnių gerovei, jei ne didžiulė pajamų nelygybė“.
Vienas tokios nelygybės rodiklių – „Baltijos šalyse darbui tenka maža naujai sukurtos vertės dalis“. Mokslininkų duomenimis, Lietuvoje šis rodiklis yra apie 10 proc. mažesnis nei ES vidurkis. Be to, ši darbui tenkanti naujai sukurtos vertės dalis pastaraisiais dešimtmečiais augo lėčiau nei kapitalo dalis ir tai tapo, mokslininkų teigimu, pagrindine mažų algų priežastimi.
Nors Baltijos šalyse fiksuojama reali pajamų nelygybė yra viena didžiausių Europos Sąjungoje, vis dėlto formaliai vaizdas yra ne toks. Tačiau jei nelygybės rodikliai pakoreguojami pagal Nacionalinių sąskaitų makroekonominius duomenis, vadinamasis nelygybės rodiklis – Gini rodiklis – Lietuvoje gali būti netgi didesnis, nei skelbiama, t.y. ne apie 35 proc., bet 40–45 proc.
Tyrimai rodo: „pajamų nelygybės pokyčiai Baltijos šalyse procikliški, stinga fiskalinių automatinio pajamų stabilizavimo priemonių“. Mažinant nelygybę nepakanka didinti minimalią algą – čia „svarbus visas algų spektras“. Pasak mokslininkų, 20 proc. didžiausias algas uždirbantiems asmenimas atitenka apie 50 proc. visų Baltijos šalyse išmokamų algų ir ši dalis tik didėja. Ir atvirkščiai – 20 proc. mažiausiai uždirbančiųjų dalijasi vos 4–5 proc. viso atlyginimų fondo. Be to, pastebėta ir kitokių atlygio už darbą skirtumų, pvz., Estijoje užfiksuoti didžiausi skirtumai tarp lyčių, o Lietuvoje – tarp miesto ir kaimo.
Mokslininkų tyrimai patvirtino ir tai, kas ir taip buvo akivaizdu: įstojus į ES didžiausią naudą iš ekonominio augimo Baltijos šalyse turėjo turtingiausias gyventojų sluoksnis: 15 proc. turtingiausių asmenų atiteko 35–40 proc. viso disponuojamų pajamų prieaugio, o 15 proc. neturtingiausiųjų – vos 4–5 proc.
5 proc. turtingiausių namų ūkių dalijosi net 21 proc. visos šalies pajamų prieaugio, o 5 proc. skurdžiausių – vos 1 proc. Šie skaičiai atsako ir į klausimą, kodėl žemesnes pajamas gaunantys žmonės nejaučia augančios ekonomikos poveikio.
Tačiau tyrimą atlikusių mokslininkų manymu, toks šalies pajamų prieaugio netologus paskirstymas, didinantis ir taip jau nemenką atskirtį, daro santykinai nedidelį poveikį emigracijai – esą emigruoti ryžtasi ir ne patys vargingiausi, ir ne patys turtingiausi šalies gyventojai.
Mokslininkai pasidalijo ir nelauktu savo tyrimų rezultatu. Paaiškėjo, kad tyrimų duomenys namų ūkių lygmeniu atskleidė, jog „pajamų nelygybė iki socialinių išmokų Lietuvoje ir Latvijoje panaši kaip Švedijoje ir Danijoje“. Tačiau, skirtingai nei minėtose Skandinavijos šalyse, Baltijos valstybėse mokesčių sistema nelygybės beveik nemažina (šiek tiek daugiau tokios įtakos mokesčių sistema turi tik Estijoje) – čia tai daro socialinė apsauga ir ypač pensijų sistemos.
Įdomūs ir kiti tyrimo duomenys, rodantys, kad Baltijos šalių visuomenėms pajamų nelygybė kelia didelį nerimą ir kad didžioji dauguma apklaustųjų norėtų skandinaviško tipo ar net dar lygesnės visuomenės. Įspūdį daro ir mokslininkų gauti duomenys apie tai, kaip dalyvavę apklausoje vertina valstybės vaidmenį mažinant pajamų nelygybę. Paaiškėjo, kad apie 90 proc. lietuvių ir apie 80 proc. estų visiškai sutinka arba sutinka su teiginiu, kad pajamų nelygybę turi sumažinti valstybė – tarptautiniai tyrimai rodo, jog tai vienas aukščiausių rodiklių. Ir tik apie 10–15 proc. Baltijos šalių gyventojų norėtų gyventi šalyje, kurioje nelygybė išliktų tokia, kokia yra dabar.
Kitas svarbus rodiklis: nors pastaraisiais pokriziniais metais Baltijos šalyse buvo fiksuotas spartus ekonomikos augimas, kone pusė lietuvių ir latvių bei trečdalis estų teigia, kad jų asmeninės pajamos nepadidėjo, ir tik ketvirtadalis lietuvių ir latvių teigia, kad jos šiek tiek padidėjo, estų taip tvirtino 40 proc.
Mokslininkų teigimu, politikai, savo politinėse programose deklaravę rūpestį vidutinės klasės atstovais, sulauktų didelio palaikymo, jei tik imtųsi įgyvendinti savo pažadus – realiai mažinti pajamų nelygybę.
Siūlome pasižiūrėti ir visą Vilniaus universiteto mokslininkų parengtos studijos pristatymo video įrašą: