bernardinai.lt
Maždaug prieš ketverius metus, feisbuke paskelbęs įrašą, prieštaraujantį Stambulo konvencijos ratifikavimui, kunigas Algirdas Toliatas sulaukė tikros pykčio audros. „Nemaniau, kad jis toks“, – rašė vieni. „Sakiau, kad visi jie tokie“, – protino kiti. Treti gan vaikiškai pasilinksmino aptikę sąskambį tarp kunigo pavardės ir tokio mažo kambariuko, kurį visi kartais aplankome.
Bet maždaug po mėnesio nutiko kai kas įdomesnio: tuometinis užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas portalui „Delfi“ duotame interviu pasakė, kad, jo nuomone, Stambulo konvencijos ratifikuoti nereikia, ir pridūrė, jog „ten, kur kalbama apie visuomenės nuostatų formavimą, pasitelkiamas ideologinio diktato mechanizmas“. Ir nieko. Jokių pasmerkimų, atsiribojimų ir patyčių, jokių raginimų atsistatydinti. O čia juk ne koks žymesnis kunigas, čia vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politiką formuojančių žmonių.
Kitas pavyzdys: prieš kokius aštuonerius metus feisbuke buvo išplitusi nuotrauka, kurioje Dovilė Šakalienė, Saulius Skvernelis ir Viktoras Pranckietis fotografuojasi su feministinės organizacijos „Frida“ plakatėliu, pasisakančiu už Stambulo konvencijos ratifikavimą. Ir štai, prieš keletą savaičių ir S. Skvernelis, ir V. Pranckietis balsavo prieš Stambulo konvencijos ratifikavimo įtraukimą į Seimo pavasario sesijos darbų programą. S. Skvernelis dar ir pasakė žurnalistams, kad Lietuvoje yra užtektinai moteris nuo smurto ginančių įstatymų, todėl ratifikuoti Stambulo konvenciją nėra jokio poreikio.
Kažkuriuo metu prieštaravimas Stambulo konvencijai nustojo būti „marginaline“ pozicija, o palaikymas konvencijai – savaime suprantama kiekvieno „normalaus“ ir „apsišvietusio“ žmogaus laikysena. Sunku pasakyti, kada tiksliai, bet lūžis neabejotinai įvyko. Ar kultūros karų dešinė surengė tokią sėkmingą informacijos kampaniją? Galbūt. Bet aš turiu kitą hipotezę – galbūt iš tikrųjų šis pokytis yra ne tik (ar ne tiek) dešinės, kiek kairės veiklumo rezultatas.
Klausydamasis, kaip kairieji aktyvistai agituoja už Stambulo konvenciją, retai išgirsi, kam ji iš tikrųjų reikalinga. Taip, jie pasakys jums, kad smurtas prieš moteris Lietuvoje yra didžiulė problema, ir pagrįs tai skaičiais. Su tuo mažai kas ginčytųsi. Bet ką konkrečiai padarys Stambulo konvencijos ratifikavimas? Kokiu būdu ant popieriaus sudėti politikų parašai virs didesne apsauga ar pagalba aukoms?
Šito viešojoje erdvėje išsamiau aiškinti nesiima beveik niekas. Daug paprasčiau yra pasakyti, kad žmonės, prieštaraujantys Stambulo konvencijai, „tiki sąmokslo teorijomis“ ir „stovi vienoje gretoje su Putinu“. Bet taip nieko neįtikinsi – pernelyg akivaizdu, kad tai jokiais rimtais argumentais neapginamas pigus moralinis šantažas.
Aktyvistams atsakinėjant į „sąmokslo teorijas“ atsiveria bedugnė tarp dviejų žinučių: viena vertus, mums sakoma, kad Stambulo konvenciją ratifikuoti svarbu, nes ji reikšmingai padės nuo smurto ir nelygybės kenčiančioms moterims. Bet kartu sakoma, kad baimės dėl prievarta brukamos ideologijos ir įvairios „sąmokslo teorijos“ nepagrįstos, nes Stambulo konvencija nėra ką nors iš esmės galintis pertvarkyti dokumentas – ji padeda spręsti tik vieną, labai konkrečią problemą, joje visai nėra tų dalykų, kurių žmonės nenori. Žodžiu, jos reikia, nes ji viską pakeis, bet žmonės jos bijo be reikalo, nes ji nieko nepakeis. Tai – neišsprendžiama lygtis. Neįmanoma pasiekti pokyčius nieko nekeičiant. Ir bet kokie pokyčiai turi savo kainą.
Būtų galima pagalvoti, kad už Stambulo konvenciją agituojantys kairieji aktyvistai rimtai į klausimus atsakinėti vengia, nes jiems tai pernelyg sudėtinga. Bet galbūt tikroji priežastis ta, kad jie puikiai žino, jog, jei atverstų kortas ir duotų konkrečius atsakymus, tik patvirtintų dalį auditorijos baimių. Kol žmonėms bando parduoti katę maiše, žmonės laikosi įtariai. Bet kartais katė iš maišo šiek tiek išlenda, ir tuomet žmonės pamato pasiutlige sergantį gyvūną su raityta kiaulės uodega. Ir yra tai patvirtinančių pavyzdžių.
Portale „Mano teisės“ yra publikuotas straipsnis pavadinimu „8 dalykai, kuriuos turite žinoti apie Stambulo konvenciją“. Aš čia parašysiu keletą citatų, o jūs pabandykite jas perskaityti priešiškai nenusiteikusio, bet šiek tiek skeptiško, šiek tiek į konservatyvumą linkusio lietuvio akimis. „Stambulo konvencija atkreipia dėmesį, kad didelis smurto prieš moteris paplitimas yra vis dar egzistuojančių patriarchalinių nuostatų pasekmė“; „Valstybės įpareigojamos šviesti visuomenes ir naikinti prietarus, papročius, tradicijas bei kitas praktikas, kurios pateisina nelygiaverčius vyrų ir moterų santykius ir taip kuria terpę smurtui prieš moteris“; „Konvencijoje laikomasi požiūrio, kad tokius socialiai ir kultūriškai nulemtus lyčių vaidmenis reikia keisti – moterų gyvybės ir sveikata yra prioritetas, net jei tai ir reikštų dalies kultūrinių, paprotinių ar religinių tradicijų atsisakymą“.
Kaip manote, ar tūlas Lietuvos pilietis ims trykšti entuziazmu, išgirdęs apie tarptautinį dokumentą, kuris kairiesiems aktyvistams žada suteikti daugiau galios aiškinti ir reguliuoti, kurios kultūrinės, paprotinės ar religinės tradicijos turėtų išlikti, o kurios – keliauti į šiukšlių dėžę?
Veikiau jam kils klausimų: ką būtent reiškia tas „dalies kultūrinių, paprotinių ar religinių tradicijų atsisakymas“? Kas ir ko konkrečiai turės atsisakyti? Kaip tai atrodys ir kas dėl to spręs? Ar čia norima daugiau pinigų socialinei reklamai, nukreiptai prieš nepagarbius pokštus? O gal liepti berniukams darželiuose matuotis sukneles? O gal mokyti vaikus, kad genitalijų preferencijos yra transfobiškos? (Taip, yra ir tokia pozicija – ji reiškia, kad renkantis partnerius galima atsižvelgti tik į jų pasirinktą, o ne biologinę lytį, kad nebūtų diskriminuojami transeksualai.) Žodžiu, kaip toli visa tai turėtų eiti?
Arba štai: prieš keletą metų klausiausi vienos radijo laidos, kurioje žinoma „lyčių lygybės ekspertė“ aptarinėjo Stambulo konvenciją. Paskambino klausytojas ir paklausė: ar ratifikavus Stambulo konvenciją tėvai galės laikytis jai prieštaraujančio požiūrio į vaikų auklėjimą? „Ne, – nustebusi atsakė ekspertė. – Jie negalės laikytis visiškai priešingo požiūrio.“ Kad ir ką ji būtų turėjusi omenyje, ir ar tai, ką jai išėjo pasakyti, būtų tiesa ar ne visai tiesa – sėkmės po to įtikinti šią laidą girdėjusius lietuvius, kad Stambulo konvencija jiems reikalinga.
O tai nukelia prie to, kad viena iš Stambulo konvencijos nepopuliarumo priežasčių greičiausiai yra pati Stambulo konvencija. Dažnai skundžiamasi, kad dauguma prieštaraujančiųjų Stambulo konvencijai niekada jos neskaitė. Tegul paskaito! Jie ras dvidešimt penkis puslapius pačias įvairiausias sritis apimančių teisinių įsipareigojimų (įskaitant progresyvistinį švietimą mokyklose), vietomis apkaišiotų marksistiniu žargonu – „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai“ (pabandykite „vyrus“ pakeisti į „buržuazinę klasę“, o „moteris“ – į „proletariatą“).
Jeigu ratifikuosime konvenciją, įsipareigosime priimti kovos su smurtu paketą, su kuriuo kartu keliauja daug kitų dalykų – ir neįmanoma pasakyti, kas tiksliai, nes kairiajai ideologijai nuolat mutuojant tokios abstrakčios sąvokos kaip „de facto lygybė“ gali įgyti vis kitokį turinį.
Stambulo konvencijoje smurto prieš moteris problema suprantama kaip lyčių nelygybės pasekmė. Todėl įsipareigojama įgyvendinti de jure ir de facto lyčių lygybę. Bet ką reiškia de facto lygybė? Tai – galimybių ar rezultatų lygybė? Ar tai tiesiog reiškia, kad moterys ir vyrai turi būti lygų teisinį statusą turintys asmenys? Na, taip yra ir dabar. O gal turėsime įsivesti lyčių kvotas svarbioms privataus ir viešojo sektoriaus pozicijoms? O gal sutuoktiniai turės lygiai dalintis laiką vežiodami vaikus į darželį, ir tai tikrins lygių galimybių priežiūros institucijos? Daugybė įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiima ratifikuodamos Stambulo konvenciją, yra panašiai abstraktūs.
Kas interpretuos ir taikys konvencijos tekstą? Pagal pačią konvenciją įsteigta organizacija pavadinimu GREVIO – nepriklausomų ekspertų organizacija, kuri turės galią atkreipti Europos tarybos dėmesį į vienokį ar kitokį konvencijos nesilaikymą ir reguliariai vertins konvencijos įgyvendinimą. Jie jau publikuoja ataskaitas, kurios iš esmės skamba kaip seksualinės revoliucijos ir radikalaus kairiojo feminizmo idealų įgyvendinimo programos – įskaitant reikalavimus įgyvendinti progresyvų lytinį švietimą ir skirti daugiau biudžeto lėšų lyčių lygybės programoms, kurias įgyvendina vietiniai „ekspertai“. Galbūt tai irgi iš dalies paaiškina, kodėl įvairios įvairių teisių gynimo organizacijos taip agituoja už Stambulo konvencijos ratifikavimą.
Jeigu ratifikuosime konvenciją, įsipareigosime priimti kovos su smurtu paketą, su kuriuo kartu keliauja daug kitų dalykų – ir neįmanoma pasakyti, kas tiksliai, nes kairiajai ideologijai nuolat mutuojant tokios abstrakčios sąvokos kaip „de facto lygybė“ gali įgyti vis kitokį turinį. Daug geriau eiti tuo keliu, kuriuo pastaruoju metu eina Lietuva – tiesiog priimti reikalingus įstatymus neratifikuojant konvencijos. Tuomet piliečiams atstovaujanti valdžia neatiduos kontrolės tarptautinei kairiųjų ekspertų komandai.
Kartais konvencijos palaikytojai atvirai pasako, kad demokratinio atstovavimo suvaržymą jie laiko privalumu – tą kovo gale Stambulo konvencijai skirtoje laidoje „Lietuva kalba“ nedviprasmiškai pasakė Vytautas Nekrošius: „Dėl to, kad [ratifikavus Stambulo konvenciją] valstybei nebeliks varianto laisvai pasirinkti švietime – ačiū Dievui!“ Ironiška, bet jis pats toje pačioje laidoje piktinosi, kad Lietuvos žmonės neva nori kietos rankos valdžios ir nevertina demokratijos.
Žinoma, smurtas prieš moteris yra siaubinga, baisi problema. Žinoma, su juo reikia kovoti. Bet atleiskite, aš manau, kad, jei žmonės pareigas namuose dalinasi pagal tradicinius lyčių vaidmenis (pavyzdžiui, vyras dirba, o moteris rūpinasi mažamečiais vaikais) ir jiems tai tinka – vadinasi, viskas gerai. Jei suaugę žmonės yra nepatenkinti darbų pasidalijimu savo namuose, jie visada gali tarpusavy tai išsiaiškinti kaip suaugę žmonės. Tai yra jų ir tik jų reikalas. Ir jei žmonės berniukus ir mergaites augina mokydami atitinkamai berniukiškų ir mergaitiškų manierų ar žaidimų – viskas gerai. Ir nereikia ratifikuoti dokumento, kuris suteiktų lygybės manijos apimtiems aktyvistams papildomus svertus reguliuoti gyvenimą visiems kitiems.
2024 m. balandžio 5 d. „Bernardinai.lt“ publikuoja keturis skirtingus, bet vienai temai – Stambulo konvencijai – skirtus straipsnius, kuriuose į šios konvencijos nuostatus ir problematiką žvelgiama skirtingais žvilgsniais ir iš skirtingų perspektyvų. Todėl ir šis straipsnis siūlomas skaityti ir vertinti ne kaip atskira ir su kitais straipsniais nesusijusi publikacija, o kaip kitų šios dienos tekstų dalis.