Kastytis Braziulis | Alfa.lt
Kartais pakeverzoju ką nors, išdėstau savo matymą, nuomonę apie kažką ir beveik visada – dar nepasiekiau tokio lygio, kad to nedaryčiau – perskaitau komentarus po straipsniu. Neseniai radau atsiliepimą, kuris mane paskatino parašyti šį straipsnį.
„O aš, skirtingai nuo Braziulio, pasipiktinęs ne mūsų kontržvalgybos, bet Lietuvos žvalgybos darbu. Kažkaip nesu girdėjęs, skirtingai nuo estų žvalgų, kad Rusijoje ar kur nors kitur būtų pagautas koks nors mūsų žvalgas. Įtariu, kad ne todėl, jog jie tokie nesugaunami ir tobuli, bet todėl, kad prastai dirba arba dirba ne tą, ką reikia.”
Žmogus piktinasi Lietuvos žvalgybos darbu. Aš teigiu, kad nėra kuo piktintis, nes Lietuvos žvalgybos paprasčiausiai nėra. O jeigu nėra žvalgybos, tai nėra ir jos veiklos. O jeigu nėra jos veiklos, tai užsienio kontržvalgybai nėra ką gaudyti.
Dar kartelį, nors apie tai jau esu rašęs, panagrinėkime išsamiau žvalgybos tikslus, priemones, kurias ji naudoja šiems tikslams pasiekti, ir palyginkime juos su Lietuvos žvalgyba.
Žvalgybos tikslai
Pirmas – sužinoti pačias didžiausias kitos valstybės paslaptis politinėje, ekonominėje, karinėje ir mokslinėje srityse. Norima sužinoti, kokia politinė partija laimės rinkimus, kokius priims sprendimus, ar jie yra palankūs žvalgo valstybei, koks politikas yra susikompromitavęs. Ekonomikoje žvalgas domisi įvairiais konkurentais, konkurencine kova, stengiasi gauti informaciją apie didelių įmonių, kurios kelia žvalgo valstybei konkurenciją, strateginius planus, vykdomus projektus, ruošiamas pasirašyti sutartis, pasirinktą taktiką derybose. Karinėje srityje žvalgai renka informaciją apie užsienio šalies ginklavimąsi, naujus ginklus, kariuomenės išdėstymą, karines bazes, jų pajėgumus, karinius ketinimus. Mokslinėje srityje žvalgai domisi įvairiomis inovacijomis, išradimais.
Žvalgybos darbo produktas yra analitinė arba informacinė pažyma, kuri yra teikiama valstybės vadovams. Jie, priimdami sprendimus, vadovaujasi šioje pažymoje surinkta informacija arba ją perduoda pagal paskirtį kitoms valstybės institucijoms. Pagrindinis visų, ir žvalgybos, ir valstybės vadovų, tikslas yra savos valstybės gerovė, pragyvenimo lygio didinimas, pranašumo konkurencinėje kovoje įgijimas ir, be abejo, saugumas.
Lietuvoje dažnai viešai skaitome Valstybės saugumo departamento (VSD) itin slaptas pažymas. Iš jų matyti, kad jos surašytos remiantis informacija, gauta iš viešųjų informacijos šaltinių, o ne užsienio valstybės paslaptimis. Lietuvos žvalgai sėdi prie kompiuterių ir nuo ryto iki vakaro skaito užsienio spaudą, interneto portalus, klausosi radijo ir žiūri televizijos laidas. Iš ten jie semiasi žinių. Iš ten jie renka informaciją ir jos pagrindu rašo slaptas pažymas valstybės vadovams.
Antrasis žvalgybos tikslas – daryti įtaką kitų valstybių vadovų priimamiems sprendimams. Šie sprendimai turi būti palankūs žvalgo šaliai, turi atnešti jai naudos. Kenkti kitai valstybei, kelti jos viduje sumaištį, paniką, nepasitenkinimą vieni kitais, valdžia, vyriausybe, politinėmis partijomis ir politine sistema. Mažinti kitos valstybės konkurencingumą, pragyvenimo lygį. Kuo silpnesnis priešas, tuo stipresnė žvalgo šalis.
Negirdėjau, kad Lietuvos žvalgybai būtų formuluojami štai tokie tikslai ir būtų reikalaujama rezultato. Negirdėjau, kad kaimyninėse šalyse Lietuvos žvalgų dėka buvo priimti itin mūsų valstybei naudingi sprendimai. Atvirkščiai, girdėjau, kad mūsų valstybės vadovų priimti sprendimai buvo itin naudingi kaimyninei valstybei. Lietuvos žvalgyba, anot jos generalinio direktoriaus, yra slaptoji institucija, todėl apie jos veiklą kitos valstybės nieko nežino ir nieko nejaučia. Tačiau jos veiklą, sukeltą sumaištį, įtampas jaučiame mes, Lietuvos gyventojai.
Žvalgybos priemonės
Žvalgyba savo tikslams pasiekti naudoja „legalų“ šnipų tinklą, vadinamąją rezidentūrą. Žvalgai dirba po diplomatine priedanga. Yra apsaugoti nuo klaidų. Jeigu jie pakliūna į priešo rankas, tai blogiausia, ką jiems gali padaryti, tai išsiųsti iš šalies ir neleisti į ją įvažiuoti kelerius metus. Šis „legalus“ šnipų tinklas nevykdo itin sudėtingų užduočių. Jie parenka kandidatus į agentus, surenka apie juos informaciją, nustato su jais kontaktus, vykdo dezinformacines akcijas, atlieka priedangą „nelegalaus“ tinklo darbui, ir taip toliau, ir panašiai.
Kiek man yra žinoma, Lietuvos ambasadose nėra šnipų rezidentūros. Visi ambasadoriai priklauso Užsienio reikalų ministerijai ir vykdo jos nurodymus. Valstybės saugumo departamentas per Užsienio reikalų ministeriją į kai kurias ambasadas siunčia savo žmones. Tačiau jie yra ne žvalgai. Jie atsakingi už informacinį saugumą ir vykdo greičiau kontržvalgybines, o ne žvalgybos funkcijas. Taip pat jie yra oficialūs VSD atstovai užsienio šalyje. Jie yra vieši ir juos visi žino.
Žvalgybos taip pat naudoja „nelegalų“ šnipų tinklą arba rezidentūrą. Tai yra itin slaptas žvalgų tinklas, kurį sudaro tikri profesionalai, kurie ne vienerius metus buvo rengiami žvalgybinei veiklai ir ne vienerius metus mėgino infiltruotis užsienio šalies visuomenėje. Jie naudoja svetimas pavardes, vardus, dokumentus. Jie gyvena svetimus gyvenimus. Šie žvalgai kartu su savo agentais vykdo sudėtingiausias užduotis: verčia jų valstybėms nepalankias kitų valstybių vyriausybes, kompromituoja jų politikus, žudo aktyvius ir įtakingus bei prieš žvalgo valstybę nusiteikusius politikus, visuomenės veikėjus, vykdo teroristinius aktus, diversijas, atlieka dezinformacines akcijas. Tokios „nelegalios“ rezidentūros gali pridaryti daug ir labai didelių nuostolių bet kuriai valstybei, nepriklausomai nuo jos dydžio ir finansinio pajėgumo.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
