Vadim Fulmacht | hvylya.net
Jeigu paklaustume bet kurio ukrainiečio, kodėl Rusijos propaganda taip svaiginamai meluoja apie Ukrainą, būtinai sulauktume atsakymo: Rusijos televizija kuria dirbtinę tikrovę, zombina savus gyventojus ir kursto juos prieš ukrainiečius, kurie neva yra banderovcai ir fašistai.
Tuo tarpu dešimtys tūkstančių „susivokusių“ Rusijos žmonių ironizuoja: atseit, mes propaganda netikime, Kiseliovo nežiūrime, o apie „nukryžiuotus berniukus“ ir kitokius perlus sužinome tik iš ukrainiečių. Ir dar, tęsia jie, mes regime ukrainiečių propagandą ir esame įsitikinę, jog ukrainiečiai nekritiškai vertina bet kokią propagandą apie tai, kad „dėl visko kalti „moskaliai“. Tad kurie čia zombinami?“ – nusistebi Rusijos gyventojai. Paprastai toliau kalbama apie tai, jog „meluoja visi“ ir „visi siekia savų interesų“, todėl nesuprantamos ukrainiečių pretenzijos Putinui, kuris „tik gina Rusijos interesus“.
Greičiausiai, jūs ne sykį girdėjote panašius pareiškimus ir galbūt buvote nustebinti tokio paradokso: kodėl žmonės, neva netikintys savąja siaubinga propaganda, tuo pat metu neįžvelgia nieko smerktino Kremliaus veiksmuose?
Tai štai – rusiškosios propagandos efektyvumas reiškiasi ne tik tuo, jog gyventojai patiki „nukryžiuotais berniukais“ ir „nacionalinės gvardijos vergais“. Paradoksaliu būdu toks nepasitikėjimas savais televizijos kanalais yra naudingas ir Kremliui.
Rusijos gyventojai niekuo nesiskiria nuo kitų Žemėje gyvenančių žmonių. Tarp jų yra ir patiklių kvailių, ir nepatiklių skeptikų. Televizijos kanalų be paliovos skleidžiamas melas priverčia skeptikus padaryti kelias išvadas:
1. Meluoja visi, niekuo negalima tikėti.
2. Ukrainiečių televizija taip pat meluoja (nesvarbu, kaip ji meluoja ir kodėl meluoja kitaip, tačiau vis tiek meluoja).
3. Tiesos apskritai nėra – yra tik užsakovo interesus ginanti informacinė politika.
Ir kas nutinka toliau? Melo išvarginti Rusijos žmonės apskritai liaujasi vertinti tikrovę moralės požiūriu. Jeigu jau visi paiso tik savų interesų ir visi meluoja, tuomet kuo mes esame blogesni už kitus, kai giname savo interesus Donbase? Juo labiau, kad ir ukrainiečiai nėra idealūs – jie ten taip pat tikriausiai bombarduoja savo taikius miestus. Blogi yra visi, ne vien tik mes. Galiausiai Rusijos žmonės nusiramina ir atsipalaiduoja: tai ne mes esame tokie – tai gyvenimas yra toks.
Kitaip sakant, neįtikėtinas rusiškosios televizijos kanalų melas net ir susivokiančią Rusijos gyventojų dalį priverčia nepaisyti moralės nuostatų. Žmonės banaliai apsipranta su „vergais“, „nukryžiavimais“, „taikių miestų bombardavimais“ ir pan. Visa tai jau nesukelia audringų emocijų: „Ką? Vėl subombardavo? Kiek vaikų žuvo? Siaubas. O už kiek šiandien doleris? Ir kaip ten sužaidė „Spartakas“, ar per televiziją nepasakė?“
Kitas efektas yra tas, jog kai Rusijos žmonės išgirsta informaciją apie sukilėlių „žygdarbius“ ir rusiškuosius samdinius, jie visa tai jau vertina lygiai taip pat, kaip kad ir klastotes apie tariamus nukryžiuotus berniukus ir vergus. Kitaip tariant – niekaip. Nepriimtinų dalykų suvokimas sparčiai nuvertinamas. Nebėra nepriimtinų dalykų. Taip, žmonių gaila, tačiau juk karas yra nežmoniškas iš abiejų pusių, tad kuo mes blogesni už kitus?
Šioje schemoje nebeliko vietos tam faktui, jog jei Rusijai nebūtų pradėjusi karo, nieko ir nebūtų atsitikę – apie ką šiomis dienomis, beje, pareiškė ir I. Girkinas: „Bet karo mechanizmo gaiduką vis dėlto nuspaudžiau aš. Jeigu mūsų būrys nebūtų perėjęs sienos, galiausiai visa būtų pasibaigę kaip Charkove, kaip Odesoje. Būtų buvę kelios dešimtys užmuštų, apdegusių, suimtų. Ir tuo būtų pasibaigę. O iki šiol besitęsiančio karo smagratį praktiškai įsuko mūsų būrys“.
Tačiau mes jau žinome, kad „visi pasaulyje vien tik gina savus interesus – kodėl visiems galima, o mums ne?“ Tad galime daryti išvadą: precedento neturinti melaginga Rusijos televizijos propaganda paradoksaliu būdu apsaugo Putiną nuo šalies gyventojų kritikos už jo „taikingąją išorės politiką“, nes Rusijos žmonės savo politinės vadovybės karo nusikaltimuose neįžvelgia nieko smerktino. Visa tai jie vertina tik kaip informacinės politikos priemonę, ir ne daugiau.
O kad Rusijos dėka Donbasas pavirto pragaru, tai… kam šiais laikais lengva? Tai tiesiog gamybinės išlaidos.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas