Kokias teises aplinkos klausimais turi kiekvienas pilietis?

zaliojilietuva.lt

Visuomenės pasyvumas ir abejingumas aktualioms mūsų šalies aplinkos, sveikatos, socialinėms ir panašioms problemoms dažniausiai kyla iš nežinojimo. 1998 metais Jungtinės tautos priėmė Orhuso konvenciją (toliau Konvencija), kuri nuo 2002 metų galioja ir Lietuvoje kaip tarptautinė sutartis. Konvencija užtikrina šias pagrindines visuomenės teises: gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos ir kreiptis į teismus aplinkos klausimais. Konvencijos įgyvendinimas praktikoje prisidėtų prie pilietinės visuomenės vystymosi bei demokratijos įgyvendinimo.

Teisė gauti informaciją

Demokratinėje valstybėje valdžia privalo remti viešąjį interesą, sudarydama sąlygas, kuo lengviau gauti informaciją (įskaitant ir informaciją apie aplinką).

Kokios informacijos piliečiai gali prašyti?

Kiekvienas gali prašyti bet kokios informacijos, kuria disponuoja bet kokia valstybinė institucija ar privati struktūra, atliekanti viešąją funkciją. Asmuo, pateikęs užklausą, neprivalo būti tos valstybės pilietis ar gyventojas ir nurodyti domėjimosi sritį ar priežastį. NVO gali prašyti informacijos, neatsižvelgdama į savo teisinės registracijos vietą.

Konvencijoje pateiktas platus informacijos apie aplinką apibrėžimas, jis apima informaciją apie aplinkos elementus, pavyzdžiui, orą, vandenį, dirvožemį ar biologinę įvairovę ir pan. Taip pat jai priskiriamos visos veiklos ir programos, veikiančios šiuos elementus ir poveikis, kurį aplinka gali turėti žmogaus sveikatai ir saugumui.

Kokią informaciją pareigūnai turi pateikti atsakydami?

Valstybės institucijos turi pateikti informaciją tokia forma, kokios reikalaujama, įskaitant dokumentų kopijas. Valstybės institucijos privalo užtikrinti, kad prašoma informacija būtų pateikta kaip įmanoma greičiau, paprastai per vieną mėnesį nuo prašymo gavimo dienos. Jei informacija yra labai sunkiai gaunama ar sudėtinga, galima ją pateikti vienu mėnesiu vėliau, tačiau tik tuomet, jei apie tai pranešama prašančiam asmeniui arba organizacijai ir nurodoma tokio delsimo priežastis.

Jei pareigūnai neturi informacijos, jie turėtų nukreipti asmenį arba organizaciją į atitinkamą valstybės instituciją arba perduoti prašymą tai institucijai ir apie tai pranešti prašymą pateikusiam asmeniui.

Ar gali pareigūnai atsisakyti pateikti informaciją?

Valstybės institucijos gali atsisakyti atskleisti informaciją, jei informacijos atskleidimas neigiamai paveiktų tarptautinius santykius, krašto gynybą, visuomenės saugumą, teisingumo vykdymą, komercinį arba asmens duomenų konfidencialumą. Jos taip pat gali nesuteikti informacijos, kurią atskleidžiant galima pakenkti aplinkai, pavyzdžiui, retų rūšių veisimosi vietoms. Tačiau šios išimtys gali būti taikomos tik tada, kai atskleidžiant informaciją atsižvelgiama į visuomenės interesą. Jei prašymas pateikti informaciją yra atmestas dėl šių išimčių, prašančiajam asmeniui arba organizacijai apie atsisakymą pateikti informaciją turi būti pranešta raštu ilgiausiai per du mėnesius, taip pat turi būti nurodytos atsisakymo priežastys. Šis sprendimas gali būti ginčijamas teisme ar kitoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje nešališkoje ginčų nagrinėjimo institucijoje.

Teisė dalyvauti

Žmonėms turi būti suteikta galimybė išreikšti savo nuomonę, o valdžios institucijos turi į tai atsižvelgti. Konvencija nustato visuomenės dalyvavimą, kai valdžios institucijos kuria bendruosius planus arba leidžia atlikti konkrečius projektus, galinčius turėti įtakos aplinkai.

Kiek užtikrinamas visuomenės dalyvavimas, prieš leidžiant atlikti konkretų projektą ar užsiimti tam tikra veikla?

Suinteresuota visuomenė turi būti informuojama apie numatomą veiklą pačioje proceso pradžioje, kol dar yra galimybė rinktis. Ji gali tikrinti svarbią informaciją nemokamai, įskaitant projekto galimą poveikį aplinkai ir pagrindines alternatyvas. Taip pat turi būti pasiekiama informacija apie instituciją, atsakingą už sprendimo priėmimą, pastabų pateikimo būdus, visuomenės dalyvavimo datą ir laiką. Priimdamos sprendimą, valdžios institucijos turi atsižvelgti į visuomenės dalyvavimo rezultatus ir sprendimą paskelbti viešai raštu nedelsiant bei jį pagrindžiant.

Kas yra suinteresuota visuomenė?

Konvencija apibrėžia tai kaip visuomenę, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo aplinkos srityje procesu. Taip pat ji apima NVO, skatinančias aplinkos apsaugą.

Kokie specialūs projektai reikalauja visuomenės dalyvavimo?

Konvencijos priede išvardytos veiklos rūšys. Tvirtinant su šiomis veiklos rūšimis susijusius projektus, turėtų būti įtraukta visuomenė. Tai gali būti bet kokia veikla, kuri gali turėti reikšmingą poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, atominės elektrinės, metalurgijos, chemijos gamyklų, nuotekų valymo įrenginių ar kelių statybos projektų įgyvendinimas. Taip pat visuomenė turi būti supažindinta su informacija, priimant sprendimus dėl sąmoningo genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) išleidimo į aplinką. Konvencija siekiama stiprinti visuomenės teises dalyvauti priimant sprendimus dėl GMO.

Kiek užtikrinamas visuomenės dalyvavimas, rengiant su aplinka susijusias programas ir planus?

Valdžios institucijos turi priimti atitinkamas nuostatas dėl visuomenės dalyvavimo, rengdamos planus ir programas, susijusias su aplinka. Tai taikoma ministerijų (pvz., Aplinkos, Susisiekimo ir Energetikos) parengtiems planams ar programoms, kurios gali turėti reikšmingų padarinių aplinkai. Valstybės institucijos turi numatyti tam tikrą laiką, skirtą dalyvavimui, ir išankstinio dalyvavimo galimybę, be to, jų sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į visuomenės dalyvavimo rezultatus. Šalys taip pat turi stengtis įtraukti visuomenę į leidybą teisės aktų, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai. Poįstatyminiai teisės aktai – dekretai, taisyklės – turėtų būti parengti dalyvaujant visuomenei, kol rengiami teisės aktai dar neperduoti tvirtinimui.

Teisė kreiptis į teismą

Visuomenė privalo turėti galimybę pasinaudoti teisminėmis ar administracinėmis procedūromis, ginčyti institucijų sprendimus ir užtikrinti Konvencijos priemonių veiksmingumą.

Dėl ko kreipiamasi į teismą?

Teisės gauti informaciją ir teisės visuomenei dalyvauti pažeidimas gali būti apskųstas teismui (ar kitai nepriklausomai ir nešališkai institucijai ar asmeniui, pavyzdžiui, Seimo kontrolieriui). Visuomenės nariai gali pateikti ieškinį, jei buvo pažeistos teisės arba ta institucija nesilaikė atitinkamų procedūrų. Turi būti suteikta galimybė susipažinti su peržiūros procesu – privalu užtikrinti teisingumą, nešališkumą, atlikimą laiku, be to, tai turi būti nemokama arba nebrangu. Galutiniai sprendimai turi būti pateikiami raštu ir turi būti privalomi valdžios institucijoms.

Ar visuomenei kreiptis į teismą galima tik dėl teisės gauti informaciją ir teisės dalyvauti?

Konvencijoje teigiama, kad visuomenės nariams iš esmės privalo būti suteikta galimybė apskųsti bet kokį šalies teisės akto, susijusio su aplinka, pažeidimą. Jei valdžios institucijos arba privatūs asmenys pažeidė tokį teisės aktą, piliečiai privalo turėti galimybę apskųsti veiksmus arba neveikimą teisme, net jeigu jie nepatyrė asmeninės žalos. Tai vadinamasis viešasis įstatymų įgyvendinimas.

Kas turi teisę kreiptis į teismą pagal Konvenciją?

Kiekvienas: atskiri piliečiai, NVO, vyriausybės pareigūnai ir bendrovės gali kreiptis į teismą, kad apgintų savo teises. Pavyzdžiui, kiekvienas, kuris prašė informacijos ir negavo atitinkamo atsakymo, gali kreiptis į teismą. Be to, vyriausybės turi suteikti galimybę imtis administracinių ar teisminių procedūrų skundžiant nacionalinių įstatymų, susijusių su aplinka, pažeidimus. Čia teisinė padėtis apibrėžiama pagal nacionalinę teisę.

Su Orhuso konvencijos lietuvišku vertimu galima susipažinti išsamiau LR Aplinkos ministerijos internetinėje svetainėje.

Lietuvos teismų praktika: triukšmas, tarša ir kvapai yra teisės į būsto neliečiamybės gerbimą pažeidimas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje (3K-3-112/2013) pateikė tokius teisės aiškinimus, kurie pripažintini mūsų teisės doktrinos žmogaus teisių išplėtojimais. Jie neabejotinai bus taikomi aktualioje teismų praktikoje ateityje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje pabrėžė teisės į sveiką ir švarią aplinką svarbą, nurodydamas, kad tai yra konstitucinė teisė, įtvirtinta Konstitucijoje bei tarptautiniuose teisės aktuose.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, konstatavo, kad teisės į būsto neliečiamybės gerbimą pažeidimai neapsiriboja vien tik konkrečiais ar fiziniais pažeidimais, pvz., neteisėtu patekimu į būstą, bet apima ir tokias suvaržymo formas kaip triukšmas, tarša ar kvapai. Aiškinama, kad net ir nesukeliant rimtos grėsmės sveikatai, tai gali turėti įtakos asmenų gerovei, neigiamai paveikti jų privatų ir šeimos gyvenimą. Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisių į sveiką ir švarią aplinką pažeidimas yra ne tik suinteresuoto asmens subjektinės teisės, bet ir viešosios teisės pažeidimas, todėl iš Konstitucijos išplaukianti jos gynyba negali būti susiaurinama vien tik iki privatinio teisių gynimo būdo, ribojamo tam tikromis specialiomis sąlygomis (pvz., reikalavimu turėti nuosavybės teisę).

Pagal Orhuso konvenciją, suinteresuota visuomenė – tai visuomenė, kuriai daro įtaką aplinkosaugos srityje priimami sprendimai, o nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas ir veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, laikomos suinteresuotomis organizacijomis. Bendruomenės yra juridiniai asmenys (teisinė forma – asociacijos), veikiantys pagal Asociacijų įstatymą ir savo veiklos įstatus. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Orhuso konvencijos prasme pripažino bendruomenes suinteresuota visuomenės dalimi, turinčia teisę į teisminę gynybą.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top