Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys Jurgis Razma viešai patvirtino, kad praėjusį trečiadienį didžioji dalis konservatorių frakcijos įteikė Konstituciniam Teismui prašymą išaiškinti, ar turi teisę parlamentas kontroliuoti prokuratūros darbą.
Dėl teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
1.1. Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. gruodžio 22 d. nauja redakcija išdėstė Seimo statutą. Jo 206 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą“, to paties straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta: „Tai taikoma ir kitų valstybės institucijų vadovams, kuriuos skiria Seimas arba kurių paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, išskyrus teismus“, o 5dalyje buvo pasakyta, kad „Valstybės institucijų vadovai, kuriuos skiria Seimas arba kurių paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, kartą per metus (paprastai iki kovo 1 d.) pateikia metinę institucijos veiklos ataskaitą. Gavęs tokią ataskaitą, Seimo kancleris informuoja apie tai Seimą ir Seimas sprendžia, kuriam komitetui pavesti nagrinėti pateiktą ataskaitą. Išnagrinėjęs ataskaitą, komitetas parengia išvadą ir nutarimo projektą, kurie Seimo posėdyje svarstomi kartu su valstybės institucijos vadovo ataskaita. Seimas priima nutarimą dėl institucijos vadovo ataskaitos ir institucijos veiklos.“
1.2. Taigi paminėtame Seimo statuto straipsnyje konstatuotinas dviejų rūšių teisinis reguliavimas:
a) Seimui kasmet metinę institucijos veiklos ataskaitą pateikia valstybės institucijų vadovai, kuriuos skiria Seimas, ir Seimas kasmet priima nutarimą dėl institucijos vadovo ataskaitos ir institucijos veiklos;
b) Seimui kasmet metinę institucijos veiklos ataskaitą pateikia ir tie valstybės institucijų vadovai, kuriuos Seimo pritarimu skiria Respublikos Prezidentas, tačiau Seimas ir šiuo atveju kasmet priima nutarimą dėl institucijos vadovo ataskaitos ir institucijos veiklos.
1.3. Seimas skiria akademinės etikos ir procedūrų kontrolierių (5 metams), Privatizavimo komisijos pirmininką, Seimo kontrolierių įstaigos vadovą, vaiko teisių apsaugos kontrolierių (5 metams), lygių galimybių kontrolierių (5 metams), Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininką, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininką, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininką, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininką (5 metams), Lietuvos banko valdybos pirmininką (5 metams), valstybės kontrolierių (5 metams), Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininką (5 metams), žurnalistų etikos inspektorių (5 metams), Etninės kultūros globos tarybos pirmininką (4 metams), Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininką (2 metams), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktorių, o pritarimą skirti valstybės institucijos vadovą Respublikos Prezidentui duoda skiriant generalinį prokurorą (5 metams), Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių (5 metams), Valstybės saugumo departamento direktorių (5 metams) ir Lietuvos kariuomenės vadą (5 metams).
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, absoliuti dauguma valstybės institucijų vadovų, kuriuos skiria Seimas arba kuriuos skiriant jis duoda pritarimą, skiriami tam tikram laikui. Paprastai tokių institucijų vadovų teisinį statusą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatomi ir šių vadovų atleidimo iš pareigų pagrindai, o neretai ir tam tikra speciali tvarka. Pavyzdžiui, Lietuvos banko įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai ir valdybos nariai atleidžiami prieš terminą, tik kai jie neatitinka reikalavimų, kurie reikalingi šioms pareigoms atlikti, arba kai jie pripažįstami kaltais padarę sunkų nusižengimą, o sprendimą dėl Lietuvos banko valdybos pirmininko atleidimo paminėtais pagrindais priima Seimas Respublikos Prezidento teikimu; Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje išvardinti Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko, pirmininko pavaduotojo ir nario įgaliojimų nutrūkimo pagrindai, o 3 dalyje imperatyviai pasakyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko ir narių įgaliojimus Seimas gali nutraukti tik šio Įstatymo nustatytais pagrindais; Vyriausybės patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų 15 punkte nustatyta, kad Komisiją sudaro 5 nariai. Komisijos pirmininką ir 4 narius Respublikos Prezidento teikimu 5 metams skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas.
Toks teisinis reguliavimas yra visiškai logiškas ir suprantamas. Valstybės institucijos, kurių vadovus skiria Seimas arba kuriuos skiriant jis duoda pritarimą, atlieka svarbias valstybės funkcijas ginant žmonių teises, saugant kitus viešus interesus, užtikrinant užsienio ir vidaus saugumą. Tokių institucijų funkcionavimui reikalingas veiklos stabilumas ir tęstinumas. Akivaizdu, kad teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų neatitiktų toks teisinis reguliavimas, kai paminėtų institucijų vadovai būtų keičiami kiekvieną kartą, kai pasikeičia Vyriausybę formuojanti parlamentinė dauguma. Tuo pačiu būtų pažeistas ir išvardintų svarbių teisėsaugos institucijų, kurių vadovus skiriant Seimas duoda pritarimą, depolitizavimo principas, institucijos nebūtų laisvos ir nepriklausomos priimdamos jų kompetencijai priklausančius sprendimus.
Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime konstatavo, kad demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise. Realizuodami visuomenei ir valstybei reikšmingas funkcijas, valstybės institucijos, pareigūnai neturi patirti grėsmės, jeigu savo pareigas vykdo nepažeisdami įstatymų. Konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu.
1.4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas ir kad valdžios galias riboja Konstitucija.
Iš šių pamatinių Konstitucijos nuostatų darytina vienareikšmė išvada, kad kiekviena valdžios institucija, taip pat ir Seimas, turi tiek galių, kiek jų Tauta suteikė priimdama Konstituciją.
Konstitucijos 67 straipsnyje nustatyta Seimo, kaip Tautos atstovybės, kompetencija. Šio straipsnio 5 punkte įtvirtinta, kad Seimas steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus, o 9 punkte – prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru.
Konstitucijos 75 straipsnyje numatyta, kad Seimo skirti ar rinkti pareigūnai, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytus asmenis, atleidžiami iš pareigų, kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma pareiškia jais nepasitikėjimą.
Taigi iš šių Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimui yra suteiktos tam tikros parlamentinės kontrolės funkcijos, tačiau tik tų valstybės institucijų vadovų atžvilgiu, kuriuos skiria ar renka pats Seimas.
Kita vertus, Konstitucijoje aiškiai nurodyta, kad Seimo parlamentinė kontrolė pasireiškia tuo, kad Seimas gali atleisti Seimo skirtą ar rinktą pareigūną, pareikšdamas juo nepasitikėjimą.
Nepasitikėjimo pareiškimas ir valstybės institucijos vadovo atleidimo pareiškus nepasitikėjimą svarstymas numatytas Seimo statuto 217–218 straipsniuose. Tačiau nei Konstitucijoje, nei šiose Seimo statuto nuostatose valstybės institucijos vadovo atleidimas pareiškus jam nepasitikėjimą nesiejamas su visos institucijos veiklos ataskaita, jos svarstymu ir balsavimu dėl jos.
Todėl kyla pagrįsta abejonė, ar Seimo Statuto 206 straipsnio 5 dalies nuostata ,,Seimas priima nutarimą dėl institucijos vadovo ataskaitos ir institucijos veiklos“ neprieštarauja Konstitucijos 5, 67 ir 75 straipsniams.
2.1. Seimas 2013 m. birželio 27 d. priėmė Seimo statutą ,,Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 44, 44(1), 46, 48, 49, 52, 61, 68, 206 straipsnių, dvidešimt septintojo(1) ir dvidešimt aštuntojo skirsnių pakeitimo ir papildymo ir 56 straipsnio pripažinimo netekusiu galios“, kurio 12 straipsniu inter alia buvo papildytas Statuto 206 straipsnis tokios redakcijos nauja 6 dalimi:
„Seimas, priėmęs nutarimą nepritarti valstybės institucijos vadovo, kurį skiria Seimas, pateiktai metinei institucijos veiklos ataskaitai, gali pavesti šią ataskaitą svarsčiusiam komitetui pateikti Seimo nutarimo dėl nepasitikėjimo tos valstybės institucijos vadovu projektą artimiausiame Seimo posėdyje. Šiuo atveju Seimas artimiausiame posėdyje balsuoja dėl valstybės institucijos vadovo atleidimo iš einamų pareigų. Seimas, priėmęs nutarimą nepritarti valstybės institucijos vadovo, kurio paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, pateiktai metinei institucijos veiklos ataskaitai, gali pavesti šią ataskaitą svarsčiusiam komitetui pateikti Seimo nutarimo dėl siūlymo Respublikos Prezidentui atleisti šį valstybės institucijos vadovą iš einamų pareigų projektą. Sprendimai dėl valstybės institucijų vadovų atleidimo iš einamų pareigų ir dėl siūlymo Respublikos Prezidentui atleisti valstybės institucijų vadovus iš einamų pareigų priimami slaptu balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma.“
2.2. Taigi šiais Statuto pakeitimais Seimas suponavo tokią teisinę situaciją, kai, balsavimu Seimo plenariniame posėdyje parasta balsų dauguma nepritarus valstybės institucijos vadovo ataskaitai, jis tuo pagrindu arba gali būti atleistas iš pareigų (kai vadovą skiria Seimas), arba tą patį padaryti pasiūlyta Respublikos Prezidentui (kai valstybės institucijos vadovą Seimo pritarimu skiria Respublikos Prezidentas).
Minėta, kad institucijos, kurių vadovus skiria Seimas arba jų skyrimui jis duoda pritarimą, atlieka svarbias valstybės funkcijas, saugo žmonių teises, visuotinę reikšmę turinčias vertybes, užtikrina išorės ir vidaus saugumą. Tokių funkcijų vykdymui būtina užtikrinti institucijų veiklos nepriklausomumą, tęstinumą ir stabilumą. Tai reiškia, kad šios institucijos turi tinkamai veikti nepriklausomai nuo politinės valdžios pasikeitimo ir nepertraukiamai vykdyti joms pavestas pareigas.
Galimybės Seimui pradėti valstybės institucijos vadovo atleidimo procedūrą pasinaudojant institucijos veiklos metinės ataskaitos svarstymu, taip pat siūlymo atleisti ir tokį valstybės institucijos vadovą, kurį Seimo pritarimu skiria Respublikos Prezidentas, įtvirtinimas Seimo statute pažeidžia Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžios galių balansą ir suteikia Seimui daugiau galių, nei tai numatyta Konstitucijos 67 ir 75 straipsniuose.
2.3. Kita vertus, minėta Statuto norma išbalansuoja jau esantį teisinį reguliavimą. Joks viešosios valdžios subjektas negali pažeisti galiojančių teisės aktų, taip pat ir savo priimtų, nustatyta tvarka jų nepakeitęs, nes elgiantis kitaip būtų pažeisti teisinio tikrumo ir aiškumo, teisės sistemos nuoseklumo ir vidinė darnos, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kiti teisinės valstybės principai. Seimo statuto 206 straipsnio 6 dalis priimta nekreipiant dėmesio į tai, kad kai kuriuose teisės aktuose, kurie numato Seimo skirtų pareigūnų atleidimą, numatytos papildomos procedūros arba išvardintas baigtinis atleidimo pagrindų sąrašas. Minėjome, kad, pavyzdžiui, Lietuvos banko įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai ir valdybos nariai atleidžiami prieš terminą, tik kai jie neatitinka reikalavimų, kurie reikalingi šioms pareigoms atlikti, arba kai jie pripažįstami kaltais padarę sunkų nusižengimą, o Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje imperatyviai pasakyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko ir narių įgaliojimus Seimas gali nutraukti tik šio Įstatymo nustatytais pagrindais, tarp kurių nėra tokio pagrindo, kaip nepasitikėjimo pareiškimas.
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus.
Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas: teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių.
Todėl kyla pagrįsta abejonė, kad Seimo statuto 206 straipsnio 6 dalis prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
3.1. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo, priimto 2003 m. balandžio 22 d., 4 straipsnyje buvo įtvirtinta: „[…] Prokuratūrai vadovauja Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras […]. Už prokuratūros veiklą jis atsiskaito Respublikos Prezidentui ir Lietuvos Respublikos Seimui.“
Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo inter alia nauja redakcija buvo išdėstytas Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnis. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio (2011 m. birželio 30 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta: „už prokuratūros veiklą generalinis prokuroras atsiskaito Respublikos Prezidentui ir Seimui. Seimui atsiskaitoma teikiant metinę Prokuratūros veiklos ataskaitą, kuri taip pat skelbiama prokuratūros interneto svetainėje.“
3.2. Konstitucijos 118 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu“. Tokis konstitucinis prokuratūros statusas garantuoja jai nepriklausomumą nuo politinės valdžios įtakos priimant procesinius sprendimus, organizuojant ir kontroliuojant ikiteisminį tyrimą, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, ginant viešąjį interesą civilinio proceso tvarka.
Konstitucinis Teismas 2003 m. sausio 24 d. nutarime konstatavo, kad tam, jog „galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas, prokurorai privalo turėti pakankamas, įstatymo nustatytas savarankiškumo garantijas. Įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji valdžia, jų pareigūnai, kiti asmenys neturi teisės kištis į prokurorų, vykdančių Konstitucijoje nustatytas funkcijas, veiklą.“
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose.
Taigi iš Konstitucijos nuostatų ir Konstitucinio Teismo suformuotos oficialiosios konstitucinės doktrinos matyti, kad prokurorai gali tinkamai vykdyti Konstitucijos 118 straipsnyje nustatytas funkcijas tik būdami nepriklausomi nuo valstybinės valdžios institucijų, valstybinės valdžios institucijos negali kištis į prokurorų veiklą. Valstybinės valdžios institucijos negali priimti tokių teisės aktų, negali teisės aktuose nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės valdžios institucijoms būtų suteikti tokie įgaliojimai, kurių įgyvendinimas sudarytų prielaidas suvaržyti prokurorų nepriklausomumą, kištis į prokurorų veiklą, daryti įtaką prokurorams jiems vykdant Konstitucijoje nustatytas funkcijas, atliekant ir vadovaujant ikiteisminiam tyrimui, palaikant valstybinį kaltinimą konkrečiose bylose.
Todėl negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį generalinis prokuroras turėtų atsiskaityti įstatymų leidžiamajai ir (arba) vykdomajai valdžiai už prokuratūros veiklą jai vykdant Konstitucijoje nustatytas funkcijas, kad įstatymų leidžiamoji valdžia ir (arba) vykdomoji valdžia galėtų svarstyti generalinio prokuroro jai pateiktą prokuratūros ataskaitą ir priimti sprendimus tokiai ataskaitai pritarti arba nepritarti.
Atsižvelgdami į tai manome, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas pažeidžia Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalį ir konstitucinį teisinės valstybės principą.
4.1. Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. spalio 1 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros 2012 metų veiklos ataskaitos“, kurio 1 straipsnyje nustatyta: „atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros 2012 metų veiklos ataskaitoje pateikti duomenys ir vertinimai yra deklaratyvūs ir neatspindi realios padėties prokuratūros institucijai atliekant valstybės pavestas funkcijas, nepritarti Lietuvos Respublikos prokuratūros 2012 metų veiklos ataskaitai.“
Po balsavimo dėl šio nutarimo Seimas taip pat priėmė protokolinį nutarimą pavesti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui parengti Seimo nutarimo projektą dėl siūlymo Respublikos Prezidentui atleisti generalinį prokurorą iš einamų pareigų.
4.2. Konstitucijos 76 straipsnyje nustatyta, kad „Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo statutas turi įstatymo galią“. Konstitucinis Teismas 2000 m. kovo 30 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 7 punkte konstatavo, kad „šiame Konstitucijos straipsnyje suformuluota blanketinė norma, leidžianti Seimui pačiam nustatyti savo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūras, Seimo struktūrinių padalinių kompetenciją, jų tarpusavio santykius, taip pat reglamentuoti kitus Seimo funkcionavimo klausimus. Pagal Konstitucijos 76 straipsnį tai turi būti nustatyta Seimo statute, kuris turi įstatymo galią.“
4.3. Konstitucinis Teismas 2003 m. sausio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6 punkte konstatavo, kad „Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies nuostata, kad prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas, inter alia reiškia, jog įstatymų leidėjas turi įgaliojimus įstatymu nustatyti subjektus, kurie skiria ir atleidžia prokurorus, taip pat nustatyti prokurorų įgaliojimų trukmę, jų atleidimo iš pareigų pagrindus bei tvarką. Tai nustatydamas Seimas yra saistomas Konstitucijos, taigi ir joje įtvirtinto teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs generalinio prokuroro įgaliojimų trukmę, neturi teisės nustatyti bet kokių generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus įgaliojimų terminui pagrindų. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tik tokius generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui pagrindus, dėl kurių pobūdžio generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų (pvz., dėl tokių teisinių faktų, kaip įstatyme nustatytas amžius, perėjimas į kitą darbą, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas).
4.4. Taigi iš Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimo matyti, kad prokurorų atleidimo iš pareigų pagrindai ir tvarka turi būti nustatyti įstatyme. Pagal Konstituciją Seimo statutas turi įstatymo galią, bet jis nėra įstatymas. Seimo statute negali būti reglamentuoti generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų tvarkos elementai, nes šie santykiai gali būti nustatyti tik įstatyme. Vadinasi, Seimo 2013 m. spalio 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros 2012 metų veiklos ataskaitos“ 1 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 118 straipsnio 3 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 ir 106 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 64 ir 65 straipsniais,
prašome ištirti:
1) ar Seimo statuto 206 straipsnio 5 dalies nuostata „Seimas priima nutarimą dėl institucijos vadovo ataskaitos ir institucijos veiklos“ neprieštarauja Konstitucijos 5, 67 ir 75 straipsniams;
2) ar Seimo statuto 206 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5, 67 ir 75 straipsniams bei teisinės valstybės principui;
3) ar Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata „už prokuratūros veiklą jis atsiskaito Respublikos Prezidentui ir Lietuvos Respublikos Seimui“ neprieštarauja Konstitucijos 118 straipsnio 3 daliai ir teisinės valstybės principui;
4) ar Seimo 2013 m. spalio 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros 2012 metų veiklos ataskaitos“ 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 118 straipsnio 3 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Kreipimąsi pasirašė 29 Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai:
Andrius Kubilius
Stasys Šedbaras
Dainius Kreivys
Audronius Ažubalis
Jurgis Razma
Rasa Juknevičienė
Algis Strelčiūnas
Donatas Jankauskas
Pranas Žeimys
Emanuelis Zingeris
Rokas Žilinskas
Kazimieras Kuzminskas
Rytas Kupčinskas
Vida Marija Čigriejienė
Arvydas Vidžiūnas
Sergejus Jovaiša
Vincė Vaidevutė Margevičienė
Antanas Matulas
Arvydas Anušauskas
Liutauras Kazlavickas
Vytautas Juozapaitis
Kęstutis Masiulis
Vilija Aleknaitė Abramikienė
Valentinas Stundys
Rimantas Jonas Dagys
Arimantas Dumčius
Paulius Saudargas
Irena Degutienė
Agnė Bilotaitė