Konstantinas Borovojus, Aleksandras Kušnar | amurburg.ru
„Vakarų pasirinkimo“ partijos pirmininkas Konstantinas Borovojus teigia, kad „iki plataus masto karo veiksmų Ukrainoje mus skiria dienos arba valandos“.
Kaip mano ir buvo seniai prognozuota, daugiadienės provokacijos pietryčių Ukrainoje pasiekė savo rezultatą: valdomų separatistų rankomis Putinas sukūrė dingstį karui, kurį išprovokuos Kijevo surengta teisėta specialioji operacija prieš Slavianską okupavusius smogikus.
Apie tai liudija šalia Ukrainos sienų surengti skubūs Rusijos armijos mokymų manevrai. Rusijos Gynybos ministerijos vadovas atvirai pareiškė, kad vadinamieji mokymai surengti, siekiant nuslopinti ginkluotus aktyvistus, kuriuos rusiškos žinybos vadina „taikiais piliečiais“.
Akivaizdu, kad per paskutines dienas diversinių grupių veikla Ukrainoje buvo itin provokatyvi: pagrobtas amerikiečių žurnalistas, kankintas ir nužudytas Gorlovkos deputatas, grobiami įkaitai, bauginami vietos gyventojai – visa tai Kijevą privertė imtis priemonių apsaugoti savo teritorijas ir gyventojus po to, kai paisant Ženevos susitarimų buvo padaryta pertrauka.
Po kelių valandų ar parų Kremlius pradės seniai lauktą plataus masto karą prieš kaimyninę valstybę, kurios sieną artimiausiomis dienomis kirs 40 tūkstančių kariškių su šarvuota technika ir sunkiąja artilerija, o po to prieš Ukrainą bus mestos dar 200 tūkstančių karių jėgos – pusė visos Rusijos armijos, daugiau ar mažiau parengtos kovai.
Atsižvelgiant į paprastai atsargiai pasisakančio Lavrovo sąžiningą pripažinimą, jog prie Ukrainos sienų sutelkta rusų kariuomenė demonstruoja vienintelį tikslą – vadinamąją „Rusijos piliečių apsaugą“, neverta abejoti tokios įvykių raidos tikimybe. Permesto [į Ukrainą] diversinių grupių kiekio visiškai pakanka, kad Putino inicijuoti „mokymai“ galėtų būti pavadinti rusakalbių gyventojų apsauga – būtent jie, apsimetę „savigynos jėgomis“, šiuo metu darbuojasi Donecko srityje.
Kalbant apie būsimo karo pasekmes, galima pažymėti tokias neabejotinas išvadas:
– ukrainiečių kariuomenė ginsis iki paskutinio kraujo lašo;
– abi pusės susilauks daug aukų;
– regioninis konfliktas palies ir kitas valstybes. Putinas yra numatęs okupuoti visą Ukrainą, nes karas su Gruzija jį įtikino, kad beprasmiška aneksuoti marginalias teritorijas – tokias kaip Abchazija, Pietų Osetija ir Krymas.
Nusprendusi kariauti su Ukraina, Rusija sieks dviejų strateginių tikslų: per Odesos sritį pasiekti Padniestrę ir vėliau užgrobti Kijevą. Pirmasis kovos veiksmų etapas Rusijai gali būti sėkmingas, tačiau po to jai teks turėti reikalų su NATO bloku, kuris negalės išlikti abejingas Europos centre besiplečiančiam karui. Neabejoju, kad RF Gynybos ministerijoje jau skaičiuojamos atitinkamos rusų kariuomenės netektys, galėsiančios siekti kelias dešimtis tūkstančių per savaitę žuvusių kariškių.
Suprantama, kaip Obama ne sykį kartojo, JAV į karinį konfliktą Ukrainoje nesivels, tačiau iš diplomatinės kalbos išvertus jo žodžius, jie reikštų tik viena: Jungtinės Valstijos netaps konflikto iniciatorėmis ir nepradės už ukrainiečius ginkluota jėga spręsti jų saugumo, valstybės suverenumo ir nedalomos teritorijos klausimų.
Tačiau karo veiksmams tapus realybe, be Ukrainos, ši problema neišvengiamai palies Šiaurės Atlanto Aljanso nares kaimynes, nes Maskvai užgrobus ukrainiečių teritorijas, kitu intervencijos objektu gali tapti viena iš Rytų Europos arba Baltijos valstybių.
Agresijos kvaitulio apimtas Putinas gali pradėti aiškintis santykius su Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija. Deja, jau yra pirmų požymių, kad rusiškos agentūros tinklas labai suaktyvėjęs ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje Europoje. Taip pat nereikėtų pamiršti santykių tarp Rusijos ir Lenkijos, kuri, Kremliui įsikišus, pergyveno padalijimus ir užgrobimus, todėl karinės agresijos atveju Varšuva taptų vienu pirmųjų Maskvos objektų. Neveltui NATO blokas neseniai atsiliepė į visos Rytų Europos kvietimą ir ėmė telkti karines jėgas ore, jūroje ir sausumoje.
Parengti savo kariuomenę Šiaurės Atlanto aljansui prireiks dviejų trijų parų – tiek laiko [Rusijai] akivaizdžiai nepakanka užgrobti Kijevą ir įkurdinti ten marionetinę vyriausybę. Dabar viskas priklausys nuo ukrainiečių: jeigu jie išsilaikytų 72 valandas, tuomet rusų armijos sutriuškinimas – taip pat ir Aljanso jėgomis – taptų neišvengiamas.
Šiandien Ukrainos armija, net lyginant ją su rusiška, labai silpna, atsilieka jos parengtis ir aprūpinimas. Vis dėlto verta prisiminti dvi aplinkybes: pirma, pastarosiomis dienomis gausėja ir mobilizuojasi patriotiškai ir rimtai motyvuotos Ukrainos gynėjų gretos; antra – tai konflikto mastas; kaip jau buvo minėta, pastaroji aplinkybė neišvengiamai pritrauks Ukrainą palaikančias partneres – JAV ir Europos Sąjungą, juk sprendžiamas viso europinio kontinento saugumo klausimas.
Sprendžiant iš NATO šalių atstovų pareiškimų, tokiai įvykių sekai jie yra pasirengę. Šiame kontekste Obamos pareiškimai apie jėgos nenaudojimą dabartinėje – kol kas palyginti stabilioje – situacijoje tėra bandymas neleisti krizei degraduoti iki karinio konflikto, tačiau blogiausio scenarijaus atveju Amerika kartu su karinio bloko sąjungininkais bus priversta į jį įsitraukti.
Juo labiau, kad Budapešto susitarimais numatyti JAV ir Didžiosios Britanijos juridiniai įsipareigojimai Kijevo valdžiai leistų joms pradėti karą prieš rusiškąjį agresorių net tuo atveju, jei konfliktas ir neišplistų už Ukrainos ribų. Teisę imtis tokių priemonių jos teoriškai įgauna nedelsiant, kai tik pirmasis rusų tankas kirs sieną ir įsiverš į suverenios valstybės teritoriją. Ta aplinkybė, kad Ukraina nėra NATO narė, šiuo atveju nėra tokia svarbi.
Suprantama, Putinui nepasiseks išlaikyti užgrobtų teritorijų: čia nepavyks įgyvendinti Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos scenarijaus. Operacija pasibaigs grandioziniu, nors ir ne žaibišku pralaimėjimu ir rusų kariuomenės išvijimu iš Ukrainos.
Intensyvus susidūrimas su NATO jėgomis Rusijos kariuomenei, savaime suprantama, nepaliktų jokių šansų, nes Rusijos ir Aljanso jėgų santykis įvertintinas kaip vienas prie šimto. Maskva kariauja, daugiausia pasiremdama ankstesniųjų kartų karo modeliais bei techninėmis priemonėmis, kurios grindžiamos „patrankų mėsos“, t.y. žmogiškųjų resursų koncepcija. Ne veltui Putinas labiausiai stiprina sausumos dalinius ir pėstininkus. Rusijos puolamoji aviacija – daugiausia prieš 20–30 metų pagaminti aparatai (apie Rusijos naujausią puolamosios aviacijos ginkluotę skaitykite Tiesos.lt puslapyje).
Tuo tarpu NATO jau seniai perėjo prie naujos kartos karo modelio, kurio avangardas – itin tikslūs aviacijos smūgiai, iš jūros ir oro valdomų raketų atakos, pasitelkiant kuo mažiau personalo. Pagal neseniai išsakytą ekspertų nuomonę, karui su Rusija Jungtinėms Valstijoms tik prireiktų iš naujo suderinti elektroninę palydovų įrangą bei kitą aparatūrą, o ne perdislokuoti kariuomenę – tai būdinga atsilikusiai Rusijos armijai, dar ir stokojančiai motyvacijų grobikiškam karui. Kas dėl lemiamo „branduolinio Kremliaus argumento“, nematau prasmės kreipti dėmesį į Rogozino (Dmitrijus Rogozinas, Rusijos politikas, diplomatas – Tiesos.lt) blefą: lokaliame konflikte pritaikyti branduolinį ginklą paprasčiausiai neįmanoma, o ir savižudžių Rusijos armijoje nėra.
Kad galėtume įsivaizduoti, kokiu greičiu aštraus konflikto atveju būtų sutriuškinta Rusijos armija, reikėtų prisiminti paskutinįjį karą Irake, kurio išgirtosios pajėgos krito po tris savaites trukusių bombardavimų. Nelaimei, toks veiksmas paliestų nuolankiuosius Putino kareivius, kurie susilauktų daugybę cinkuotų karstų, tačiau Šiaurės Atlanto Aljansas kitokios išeities neturėtų.
Panašus scenarijus buvo ir Jugoslavijoje: neįtikėtinas patriotinis kvaitulys kartu su įnirtinga valstybine propaganda pasibaigė Miloševičiaus perdavimu Hagos tribunolui. Sunku pranašauti detalų socialinės politinės situacijos Rusijoje vyksmą, kai pasibaigs karinė patriotinė isterija, kuri, be abejonės, jau sutelkė mases beprotybei, pavadintai „Krym naš“ (rus. Krymas mūsų – Tiesos.lt).