Šio straipsnio autorius teigia, jog Vakarų lyderiai taip įniko rūpintis Putino „veido išsaugojimu“, jog galiausiai praranda ir savuosius veidus. Kita įžvalga būtų tokia: valstybinis terorizmas Rusijoje siekia „šviesios“ praeities, o ne šviesios ateities.
Konstantinas Plamenevas | kasparov.ru
Naujausioje istorijoje rugsėjo mėnuo užima ypatingą vietą. Per pastaruosius penkiolika metų gyvybės neteko daug tūkstančių nekaltų žmonių, tačiau būtent 1999-jų ir 2001-ųjų rugsėjį įvykdyti siaubingi teroro aktai visada išliks amžininkų ir liudytojų atmintyje. Kaip tik juos galima išskirti iš visų kitų naujojo laikmečio teroro aktų: sprogdinimus 1999-aisiais metais Rusijoje ir bokštų-dvynių sunaikinimą 2001-aisiais – Jungtinėse Valstijose. Galima neperdedant teigti, jog po jų pasaulis liovėsi būti toks, koks buvo anksčiau, visam laikui pasikeitė egzistavusi pasaulio tvarka.
Abiem atvejais buvo susprogdinti pastatai, ir tai buvo įvykdyta pačių stambiausių valstybių teritorijose – šalyse, kurios tarpusavyje varžėsi už viešpatavimą pasaulyje. Abu teroro aktai taip pat sukėlė ir karus: antrąjį Čečėnijos ir karą prieš terorizmą. Be to, ir Rusijos, ir JAV politinė vadovybė vienodai pasinaudojo teroro aktais, siekdami savų tikslų. Praeityje konfrontavusios šalys tam tikram laikui suvienijo savo jėgas kovoje prieš visuotinę terorizmo grėsmę. Putinas ir Bušas jaunesnysis virto partneriais, ginančiais civilizacijos ateitį nuo visa griaunančio chaoso. Rusijos prezidentui teroro aktai padėjo įtvirtinti asmeninę valdžią ir apriboti visuomenės pilietines laisves – tai galiausiai lėmė vienasmenės šalies valdymo sistemos sukūrimą – „putinizmą“, o JAV prezidentas, Afganistane pradėjęs kovą su Al-Qaeda, užbaigė Bušo vyresniojo veiksmus: pareiškęs apie cheminį ginklą Irake, įvedė ten kariuomenę ir mirtimi nubaudė Sadamą Chuseiną. Istorinis patyrimas rodo, jog daugeliu atveju pasaulinės reikšmės įvykiai pasitarnauja valdančiųjų grupių ir atskirų valdytojų asmeninėms baimėms ir aistroms pridengti; jie paprastai siekia geidžiamų tikslų, norimomis kryptimis stumdydami piliečių mases.
Terorizmas pasaulį padarė pavojingą ir nenuspėjamą, mažiau stabilų ir labiau pragmatišką, taip pat jis atvedė žmoniją iki naujo globalaus karo ribos. Jeigu 20-ojo amžiaus antrojoje pusėje teroristinę veiką buvo įprasta vadinti „tarptautiniu terorizmu“, tai mūsų laikais terorizmas, kaip mažumos ir daugumos priešpriešos politinė forma, evoliucionavo į „valstybinį terorizmą“.
Putinui atėjus į valdžią, terorizmas tvirtai įaugo į mūsų gyvenimą. Praėjo penkiolika metų nuo to momento, kai plačiajai publikai anksčiau nežinomas KGB papulkininkis ant gyvenamųjų namų sprogimų bangos įkopė į aukščiausios valdžios viršūnę. Iškart po 1999-ųjų rugsėjo sprogdinimų serijos Rusija pradėjo eilinį karą Kaukaze, po to sekė „Nord-Ost“ įvykiai, Beslano tragedija, karas su Gruzija, teroro aktai Maskvos metro, Krymo aneksija ir karas Ukrainoje. Veikdama specialiųjų tarnybų rankomis, Rusijos valdžia per savo valdymo laikotarpį ištobulino senuosius ir sukūrė naujus, „mokslu apie terorą“ grindžiamus valstybinio terorizmo metodus, ir neatsiejama tokios veiklos dalimi pirmiausia pavertė armiją ir žiniasklaidą.
Valstybinis terorizmas šiuolaikinėje Rusijoje tapo vidaus ir išorės politikos valdymo instrumentu. Mūsų šalyje vis labiau išryškėja mažumõs (FSB viršūnių, teisingiau vadintinų chunta) kova su dauguma, t.y. su visais Rusijos gyventojais. Siekdama neutralizuoti vidines grėsmes, putiniškoji valdžia daro viską, kad Rusijos liaudį paverstų savotišku resursu – tokiu pat, kaip dujos ir nafta. Valdžia šalyje surengė „dignocidą“ atimdama iš žmonių jų asmeniško orumo jauseną (dignity) ir gebėjimą kritiškai mąstyti, bet – ir tai svarbiausia – užgniauždama bet kokią asmeninę piliečių atsakomybę už viską, kas vyksta jų valstybėje. Pradėjusi griežtai kontroliuoti žodžio ir spaudos laisves, susirinkimų ir judėjimo laisves, valdžia galiausiai sunaikina ir sąžinės laisvę.
Charakteringas Rusijos valstybinio terorizmo bruožas yra tas, jog juo yra siekiama „šviesios“ praeities, o ne šviesios ateities.
Putino valdymo laikotarpiu masinė Rusijos gyventojų sąmonė patyrė esminius ir sunkiai atitaisomus pokyčius. Viena vertus, pasibaigė oligarchinių, kriminalinių ir valdžios struktūrų – vadinamojo kolektyvinio Putino – susiliejimo procesas, kita vertus, pilietinė bendrija virto agresyvia, marginalia visuomene, kurioje ne tik gyvieji, bet ir mirusieji paverčiami beteisiais ir beveidžiais. Tokioje visuomenėje nelengva susivokti, jog žmonės Putinui ir jo parankiniams tėra tik priemonė, padedanti siekti savų tikslų.
Padidintas valdžios dėmesys oficialiam reitingui rodo svarbiausių [valstybės] organizmo būklės rodiklių nuolatinės stebėsenos svarbą. Rusijos agresijos didėjimą tiesiogiai atspindi ir augantis reitingas, iškalbingai patvirtinantis tuos pokyčius, kuriuos per pastaruosius penkiolika metų patyrė šalies visuomenė. Įdomus sutapimas: po bokštų-dvynių sunaikinimo Bušo palaikymas siekė 86 proc., o pagal „Levados centro“ liepos mėnesį atliktą sociologinę apklausą, Putino veiklai taip pat pritarė 86 proc. gyventojų.
Po Maidano pergalės ir Janukovyčiaus pabėgimo Putinas pradėjo karą prieš Ukrainą, ir vienu iš sudėtinių vadinamojo „hibridinio karo“ elementų tapo terorizmas. Kremliaus televizijos kanalų propagandinėje informacinėje priedangoje buvo pradėta Krymo ir Ukrainos pietryčių užgrobimo karinė teroristinė operacija. Praėjus pusmečiui Rusijos Federacijos URM vis dar nesiliauja piktintis dėl to, jog ginkluotus smogikus ukrainiečiai tebevadina teroristais, o ne sukilėliais. Tiek Kryme, tiek ir Donbase naudoti metodai, kai taikiais gyventojais prisidengiama lyg gyvuoju skydu, rodo, jog Rusijos padaliniai ir samdinių batalionai veikia kaip teroristai. Kuomet Kryme ėmė reikštis „žalieji žmogeliukai“, atvežtiniai kazokai, kriminaliniai nusikaltėliai ir vietiniai banditai, vyriausiasis „šventosios kariaunos“ vadas viename savo interviu paaiškino, kaip gindami ukrainiečių piliečius Rusijos kariai stovės už moterų ir vaikų nugarų. Tokie žodžiai neteikia nei garbės, nei orumo, tačiau būtent jie akivaizdžiai atskleidžia teroristinio režimo esmę. Taip pasakyti gali tik teroristas, bet jokiu būdu ne valstybės vadovas, nebent pati valstybė būtų teroristinė. Kai kovojama dėl kilnių tikslų, už moterų ir vaikų nugarų paprastai nesislapstoma.
Savo įvairialypiais pasireiškimais terorizmas siekia įbauginti, skleisti baimę ir prievartą. Pažadindami giliai žmoguje slypinčius instinktus, sukeldami aukai psichologinį šoką, teroristai atima gebėjimą pasipriešinti, o aukų ir liudytojų patiriama baimės ir siaubo būsena padeda sudaryti iliuziją, jog terorizmas yra visagalis ir nenugalimas.
Pastarųjų šešių mėnesių įvykiai parodė, jog Vakarų lyderių pastangos nebuvo pakankamos, o jų pozicija daugeliu atveju išliko klaidinga. Derėdamiesi su pagrindiniu teroristu, jie linkę vadovautis įkyria idėja „svarbiausia – neįvaryti Putino į kampą, suteikti jam galimybę atsitraukti“. Štai, pavyzdžiui, Rusijos federacijos URM vadovas S.Lavrovas, rugsėjo 17-ąją duodamas interviu laikraščiui „El Pais“, atviru tekstu pareiškia, jog dėl naujų ES sankcijų prieš Rusiją Ukrainai bus tik blogiau. Toks pareiškimas primena nervingą teroristą, kuris prie įkaito smilkinio įrėmęs pistoletą šaukia: „Jeigu jūs blogai pasielgsite su manimi, tuomet aš blogai pasielgsiu su savo auka!“
Kaip tokiose derybose turėtų elgtis demokratinės šalys? Anuomet Putinas tvirtino, jog derybos su teroristais turi būti trumpos – „nudobti išvietėse“. Galbūt, derybos privalėtų būti grindžiamos pozicija, jog auka išgelbstima bet kokia kaina, netgi paminant moralinius įsipareigojimus ir bendražmogiškas vertybes? O gal – apskritai atsisakant visų vertybių..?
Kaip bebūtų keista, tačiau vakarietiškos sankcijos padeda Putinui planingai pasirengti globaliam karui, pertvarkyti ekonomiką ir pramonę, psichologiškai paruošti gyventojus. Jeigu išorės sankcijų nepakanka tam, kad šalis judėtų karinio pasirengimo kryptimi, tuomet įvedamos vidaus sankcijos, paliečiančios jau visus Rusijos gyventojus. Logika čia paprasta – visi piliečiai privalo pasidalyti valdžios kančiomis ir netektimis. Kolektyvinės atsakomybės valstybėje kitaip ir būti negali.
Vakarų lyderiai taip įniko rūpintis „Putino veido išsaugojimu“, jog galiausiai praranda ir savuosius. Tad dabar Putinas turės galimybę šia aplinkybe sužaisti ateityje – juk Hagoje, o gal ir Pekine jie visi kartu turėtų atsidurti kaltinamųjų suole. Jeigu Putinas Rusijos žmones „parišo“ broliškos tautos krauju, tai Vakarai – Ukrainos išdavyste. Pažeidęs Budapešto Memorandumą, Putinas įvykdė tarptautinį nusikaltimą, o neįvykdžiusios savų įsipareigojimų JAV ir Didžioji Britanija tampa jo bendrininkėmis.
Nepaisant visko Rusijos kariuomenė ir toliau vykdo kovos veiksmus Ukrainos teritorijoje, ir Putinui reikia dingsties, pateisinančios jo įsiveržimą. Neatmestina tikimybė, jog siekdami išvengti plataus masto karo, Vakarai su ta dingstimi gali ir sutikti. Jeigu Vakarams būtų pasiūlytas [veiksmų] variantas, pagal kurį visos šalys, išskyrus Ukrainą, galėtų išsaugoti savo įvaizdį ir tuo pat metu nepatirtų ekonominių nuostolių, tuomet Putinui būtų visai logiška griebtis laiko patikrinto varianto – teroristinio akto.
Liepos 17-ąją teroristai ir Rusijos samdiniai iš zenitinių raketų komplekso „Buk“ numušė Malaizijos oro linijų keleivinį „Boeingą“, skridusį reisu Amsterdamas – Kvala Lumpūras. Pagal Ukrainos Saugumo tarnybos (UST) versiją separatistai rengė teroro aktą, turėjusį sunaikinti „Aeroflot“ lėktuvą AFL-2074 (reisas Maskva – Larnaka), beveik tuo pat metu skridusį šalia Donecko. Pasak UST pirmininko Valentino Nalivaičenkos, planuojamas teroro aktas turėjęs tapti plataus masto įsiveržimo dingstimi. Ukrainiečių žvalgybos duomenimis, jau liepos 18-ąją buvo laukiama, jog Rusija įves kariuomenę į Ukrainą. Tačiau „Boeingo“ žūtis sugriovė Rusijos genštabo planus.
Neatmestina tikimybė, jog po nesėkmingo bandymo bus imtasi ir kitų teroro aktų. Pavyzdžiui, rugpjūčio pabaigoje, likus savaitei iki NATO viršūnių susitikimo, Rusijoje išplatinti skelbimai, kuriuose gyventojai kviečiami pranešti policijai apie „ukrainietišku akcentu kalbančius įtartinus asmenis“, o socialiniuose tinkluose paviešintos nuotraukos su analogiško turinio skelbimu:
„Policijos, Valstybinės kelių eismo inspekcijos organai, Federalinė saugumo tarnyba Vladimiro srityje vykdo teroro aktų užkardymo operaciją. Visais atvejais, aptikus ukrainietišku akcentu kalbančius įtartinus asmenis arba be priežiūros paliktus krepšius, dėžes ir kitokius daiktus, prašome skambinti telefonu 02“.
Tokiais ir panašiais pranešimais apie potencialią teroro aktų grėsmę valdžia siekia įbauginti visuomenę, ją psichologiškai paruošti galimos prievartos atvejams, sukuria dingstį, galėsiančią pateisinti atsakomąsias agresyvias priemones. Atsiveriančios galimybės (kuomet įvyksta teroro aktai) – ir yra toji pavojinga pagunda, kurios nė už ką neatsisakys patyręs valdantysis Rusijos elitas. Jis pasirengęs sumokėti bet kokią kainą, nes juk žmonių – ir savų, ir kitų šalių piliečių – gyvybės kaina juk nedidelė. Tiek, kiek reikia paminklams ant drėgnos žemės.