Šiandieną negaliu nei tvirtinti, nei neigti, kas lėmė ar modeliavo, kad net du LR Konstitucinio Teismo pirmininkai – buvęs Kovo 11-osios Akto signataras Kęstutis Lapinskas ir dabartinis Romualdas Urbaitis – susieti su Saulės miestu. Tik ne abiejų biografijose šis faktas įrašytas. Gal šiandieną jiems gėda prisipažinti, kad 1988–1990 metais jie buvo vadinami Sąjūdžio žmonėmis? O gal ši priklausomybė kartais nutylima, nes buvo tik anuo metu privaloma aplinkybė kylant karjeros laiptais Nepriklausomoje Lietuvoje.
Kuklų, tylų elegantišką valstybinės teisės žinovą Kęstutį Lapinską Šiaulių Sąjūdžiui „nuleido“ Vilnius, kad paremtume rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) tuometinėje Gubernijos rinkimų apygardoje. Laimėjo pirmajame ture ir kruopščiai dirbo, – nuolat atvykdavo iš sostinės susitikti su savo rėmėjais bei rinkėjais.
Romualdas Urbaitis 1988–1990 metais buvo „vietinis“. Nežinia kodėl oficialiose Romualdo Kęstučio Urbaičio biografijose Šiaulių laikotarpis neminimas, tačiau pastudijavus miesto Sąjūdžio dokumentus, fiksuotina asmens karjeros siekiamybė. Atgimimo priešaušryje R.Urbaitis dirbo advokatu, vadovavo savo luomo žmonių Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, o 1989 metais buvo išrinktas į Šiaulių miesto Sąjūdžio Tarybą ir valdybą, tapo teisinės komisijos pirmininku, talkino atsisakiusiems tarnybos sovietinėje kariuomenėje jaunuoliams.
Sąjūdžio būstinėje Tarybos posėdžių metu visuomet virdavo karštos diskusijos, kurių metu pažindavome vienas kitą, stebėdavome aplinką, nes neturėjome visuomeninės politinės veiklos patirties, nebuvome baigę partinių ar specialiųjų tarnybų mokyklų. Iš pradžių mus, Sąjūdžio idealistus, sovietmečiu valdžios ragavę žmonės apmaudavo, nes jie mokėjo manipuliuoti ir autoritetingai žongliruoti žodžiais. Vėliau ėmėme aiškintis, kas čia vyksta, net suskaičiavome, kiek Šiaulių Sąjūdžio Taryboje yra LKP narių. Prašviesėjimas atėjo praslinkus dešimtmečiams po Nepriklausomybės atkūrimo, kai stebėdami buvusių bendražygių šiandienos veiksmus įvairiose valstybės struktūrose, pajutome, kad ir vėl, kaip anuomet Sąjūdyje, reikia skaičiuoti… sovietinės visuomenės „epochos sąžinę, garbę ir protą“ – komunistus.
Kad ir garbieji skaitytojai atsektų ryšį, pateikiu keletą citatų iš savo sudarytos Sąjūdžio dokumentikos ir prisiminimų knygos „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte“, kuriose juntamas dabartinio LR Konstitucinio Teismo pirmininko ryšys su praeitimi, galimai įtakojančia jo sprendimus. Viename Sąjūdžio pasitarimų kalbėjome apie Lietuvos ateitį, o advokatas R.Urbaitis į profesionalų klausimą suplakė ir disidentų, ir Algirdo Mykolo, ir Kazimiros vizijas: „Kokios Lietuvos siekiame: laisvos, suverenios, visiško neutraliteto?“ (1989 m. spalio 25 d. LPS Tarybos posėdžio protokolas)
Šiandien, vartydami to meto Sąjūdžio dokumentus, galime atsekti nuoseklų R.Urbaičio domėjimąsi Konstitucine teise. Tegul sovietine. Jis parengė ir Tarybai pristatė pareiškimo projektą „Dėl piliečių konstitucinių teisių į darbą pažeidinėjimo“ (1989 m. lapkričio 16 d. LPS Tarybos posėdžio protokolas). Iškalbinga R.Urbaičio pastaba apie pirmuosius Nepriklausomoje Lietuvoje vietos savivaldos rinkimus ir personalinį struktūros formavimą 1990 m. vasario 8 d. Šiaulių Sąjūdžio Tarybos posėdyje: „Reikės priimti sprendimus. Turi būti mini Konstitucinis Teismas“.
Iškalbingas ir konstatavimas tuo pačiu (personalijų) klausimu 1990 m. kovo 29 d. posėdyje: „Reikia skirti vykdomąją valdžią nuo leidžiamosios (įstatymų – aut. past.). Pirmininkas (Savivaldybės Tarybos – aut. past.) turi būti mūsų žmogus.“ Logiška? Konkretu ir aišku? Taip. Padalinta Lietuva į „mūsų“ ir „žmones iš gatvės“, todėl keisčiausi sprendimai gimsta sovietmečio partinių galvose: pradedant LR Prezidente, baigiant Konstitucinio Teismo pirmininku…
Gerbiamiesiems skaitytojams spręsti, ar dabartinis LR Konstitucinio Teismo pirmininkas jaunystėje buvo įžvalgus, tačiau perskaičiusi LR Konstitucijoje (VIII skirsnis, 102 straipsnis) R.Urbaičio vadovaujamos struktūros priedermes, tyliai pripažįstu: „Amžius ir didybės manija anksčiau ar vėliau apsėda žmogų. Arba kas nors jį priverčia taip elgtis…“ Juk LR Konstitucinis Teismas turėtų dulkes nuo mūsų valstybės Pagrindinio įstatymo valyti, kad Seimas, Prezidentė, Vyriausybė ir t.t., ir pan. aiškiai matytų LR Konstitucijos straipsnius ir jų niekada nepažeidinėtų. O dabar susiformavo kažkokia grupinė monarchija ir kiša nagus ten, kur jokios teisės neturi.
Nedrįstu prieštarauti vieno komentatoriaus minčiai, perskaičius straipsnį apie Konstitucijos „prirašinėjimus“ – tai ne kas kita, kaip Konstitucijos žaginimas. Todėl, pateikiu dar vieną citatą, manydama, kad R.Urbaičio ir jo vadovaujamą vadinamąjį konstitucinį co tebevaldo praeitis. 1990 m. sausio 25 d. Šiaulių Sąjūdžio Tarybos posėdyje Romualdas Urbaitis prisipažino: „Aš priklausau LKP. Laukiu, kada bus pakeistas pavadinimas. Anksčiau įstojau, nes kitaip būti negalėjo. Pasakymus, kad LKP įaugą genuose, laikau asmeniniu įžeidimu. Galima kritikuoti partijos poelgius“.
Neįsižeiskite, buvęs Sąjūdžio bendražygi Romualdai Kęstuti Urbaiti, tačiau PAVADINIMŲ, t. y. IŠKABŲ PAKEITIMAS, NIEKO NEREIŠKIA. Viską lemia … genai, auklėjimas šeimoje ir su Motinos pienu įsiurbtas padorumas bei sąžinė.