Lina Mrazauskaitė | „Lietuvos žinios“
Korupcija – tai organizuotas tinklas, todėl pavieniai demaskuoti korupcijos atvejai nėra laimėjimas, nors tokie skandalai yra gera proga praskaidrinti gyvenimą. Korupcijos apraiškos glaudžiai siejasi su vertybinėmis nuostatomis ir patirtimi – 79 proc. lietuvių mano, kad be kyšių reikalų nesutvarkysi. Tad jokios antikorupcijos priemonės nepadės, jeigu jos bus pavienės, o valdžia nekels visuomenei pasitikėjimo. Taip apie korupcijos kilmę, jos mastą Lietuvoje ir priemones korupcijai pažaboti interviu „Lietuvos žinioms“ kalbėjo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dr. prof. kriminologas Aleksandras Dobryninas.
Neabejoja kyšio nauda
2014 metais lietuviai gavo itin nemalonų titulą – didžiausių kyšininkų. Tuometinė Europos Komisijos paskelbta kovos su korupcija ataskaita parodė: net 29 proc. apklaustųjų tvirtino per metus buvę bent kartą paprašyti kyšio. ES vidurkis – vos 4 procentai. Žinoma, kyšiai nėra vienintelė korupcijos forma; gal bendras korupcijos mastas Lietuvoje ne taip šokiruojamai atitrūkęs nuo Europos?
Klausimas gana sudėtingas, nes korupcijos masto negalima matuoti vien sociologiniais tyrimais. Kai užduodame klausimą apie kyšininkavimo patirtį, visuomet turime suprasti, kad egzistuoja tam tikri kultūriniai filtrai. Pavyzdžiui, jei bendruomenėje egzistuoja norma būti skaidriam, tai jos atstovai nelinkę šiais klausimais kalbėti atvirai. Lietuviai tuo tarpu šia tema gana atviri – tai pamatėme dar prieš 15 metų, kai atlikome pirmąjį panašų tyrimą. Jau tada buvo matyti, kad kyšininkavimo apimtis institucijose yra gana didelė. Kai kurių institucijų, pavyzdžiui, kelių policijos, kyšio davimo indeksas tada siekė 0,5 ir toks išsilaikė ne vienus metus. Aišku, dabar situacija kur kas geresnė, tačiau problema išliko.
Deja, korupcija nėra tai, ką galime pačiupinėti. Sudarinėdami pirmąjį Lietuvos korupcijos žemėlapį turėjome aiškiai suprasti, ką matuojame. Pavyzdžiui, vienas respondentų, atsakiusių, jog davė kyšį – mergina, ji mokytojai davusi saldainių dėžutę, kad pagerintų savo pažymius. Teisiškai – tai joks kyšis, tačiau jai tai – kyšis. Tada išsigryninome, kad tiriame specifiniu rakursu – kaip visuomenėje suvokiamas šis socialinis neteisingumas, kai faktiškai vieni žmonės bando apgauti kitus. Yra toks senas ir beveik pamirštas žodis – svetimnaudis. Korupcija iš esmės ir yra svetimnaudiškumas; tiek ši mergina, tiek mokytoja savo naudai pakeitė žaidimo taisykles, ir visi, nežinoję apie šias naujas taisykles, liko kvailio vietoje.
Taigi kai kalbame apie korupciją ir jos lygį šalyje, veikiau kalbame ne apie užfiksuotų pažeidimų skaičių organizuojant viešuosius pirkimus, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ir pan. – kalbame apie bendrą atmosferą, kaip žmogus sugeba žaisti pagal taisykles ir neapgaudinėti artimo. Ją gerai nusako du fundamentalūs klausimai: „Ar tu duotum kyšį, reikalui esant?“ ir „Ar kyšiai padeda tvarkyti reikalus?“
Ir kokia, jūsų pastebėjimu, vyrauja atmosfera?
Uždavėme šiuos klausimus dar sudarinėdami pirmąjį 2001 metų korupcijos žemėlapį. Rezultatai buvo iškalbingi: kad kyšį duotų, patvirtino 61 proc. respondentų, o kad kyšiai padeda tvarkyti reikalus – 72 procentai. 2014 metais – kyšį duotų jau 48 proc., tačiau manančiųjų, kad kyšiai padeda, padaugėjo iki 79 procentų. Vadinasi, jau yra susiformavusi vertybinė nuostata, kad kyšiai padeda ir be jų reikalų nesutvarkysi. Beje, galima pridurti, kad panašus rezultatus parodė ir verslininkų apklausa. Tik vėliau šie rezultatai, palyginti su gyventojų atsakymais, pradėjo gerėti. Pavyzdžiui, 2007 metais 42 proc. verslininkų sakė – neduotų kyšio, nors 78 proc. verslininkų manė, kad kyšiai padeda.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.