Vidmantas Misevičius | respublika.lt
Neseniai laišką redakcijai parašęs Kauno politikas Stanislovas Buškevičius prognozavo, kad visuomenės laukia kova už lietuvių kalbą. Jo prognozės netruko išsipildyti – penktadienį sostinėje, ties Ekonomikos ir inovacijų ministerija įvyko Nacionalinio susivienijimo organizuotas protestas prieš lietuvių kalbos menkinimą ir stūmimą iš viešojo gyvenimo.
Ar dar turime tautinės savigarbos?
Akcijos išvakarėse Nacionalinio susivienijimo pirmininkas, profesorius mokslų daktaras Vytautas Radžvilas išplatino atsišaukimą į visuomenę:
„Norint sunaikinti tautą nebūtina ją visą išžudyti ar deportuoti iš gimtosios žemės. Užtenka vykdyti tokią ekonominę ir socialinę politiką, kad tauta pati išsivaikščiotų po platųjį pasaulį, o gimtinėje jos likučius užgožtų ir asimiliuotų ateiviai.
Norint sunaikinti kalbą nebūtina uždrausti jos raštą. Užtenka pamažu stumti kalbą iš viešojo gyvenimo ir nepastebimai ją paversti tik buitine virtuvės šnekta. O ta kalba šnekantiems žmonėms sudaryti tokias sąlygas, kad jie „dėl savo pačių patogumo” savo Tėvynėje ir valstybėje būtų priversti „savanoriškai” bendrauti su kitataučiais būtent šiems „patogesne” kalba. Ir tokį žeminantį prisitaikėliškumą vadinti „mandagumu” ar „paslaugumu”.
Gyvenusieji okupacijoje ir nepraradusieji savigarbos puikiai mena, kur vedė toks „mandagumas”: prabilęs lietuviškai Vilniuje galėjai sulaukti atsako: „nesuprantu tavo paukščių kalbos, šnekėk žmonių kalba”.
Sąjūdis kuriam laikui šiam žeminimui buvo padaręs galą. Tačiau valdantieji, ir ypač Laisvės partija, taip patologiškai nekenčia lietuvių kalbos, kad siunčia aiškius ženklus atvykėliams: nesimokykite tos lietuvių kalbos, nes puikiai išsiversite ir be jos, niekada jos ir neprireiks.
Todėl konfliktai ir žeminimas kalbiniu pagrindu sparčiai sugrįžta į Vilniaus ir kitų šalies miestų kasdienybę. Paslaugos teikėjas, reikalaujantis su juo kalbėti ne lietuviškai, darosi įprastu personažu. Liko tik mažytis žingsnelis, kai jis pareikš nesuprantąs „paukščių kalbos” ir pareikalaus į jį kreiptis pagarbiai – ne kažkokių paukščių, o žmonių, greičiausiai – „didžiojo Lenino” kalba.
Jeigu dar turime nors lašelį žmogiško orumo bei tautinės savigarbos ir nenorime vėl būti vadinamais ar net pasijausti esą „paukščiais”, bet norime būti laikomi žmonėmis – ateikime į protesto akciją prieš lietuvių tautos ir lietuvių kalbos žeminimą”.
Protestuoti skatina valdžios abejingumas
Savo pastebėjimais apie tai, kas vyksta ir kodėl tenka protestuoti, su „Vakaro žiniomis” pasidalino kitas Nacionalinio susivienijimo narys, politikas Vytautas Sinica.
„Dabartinę situaciją, dėl kurios protestuojame, vienareikšmiškai lėmė valdančiųjų ideologinė nuostata, kad valstybinė kalba nėra būtina mokėti visiems Lietuvos piliečiams ir čia dirbantiems, teikiantiems paslaugas. Yra akivaizdu, jog bent ukrainiečiai pabėgėliai nori išmokti lietuviškai, bet tam reikalingi nemokami kalbos kursai ir vietų juose trūksta tūkstančiais. Tai ne resursų trūkumo, o atviro nenoro nulemta problema. Mokyti ukrainiečius ir – tai labai svarbu – visus kitus, dirbančius Lietuvoje – lietuvių kalbos vyriausybei tiesiog atrodo beprasmiškas reikalas”, – teigė politikas.
Jo teigimu, tokį požiūrį atspindi daugybė valdančiųjų darbų.
„Lietuvių kalbos instituto atvirai antikonstituciniu įvardintas Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas. Laisvės partijai priklausančios ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės sprendimu lietuvių kalbos suderinimo su dirbtiniu intelektu tyrimams skirtų 35 milijonų eurų savavališkas skyrimas kitoms sritims. Vieši siūlymai naikinti arba faktiškai visuomenininkams prilyginti Valstybinės lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinės kalbos inspekciją, ir taip toliau.
Seime priimtas ir dabar Konstitucinio Teismo vėl svarstomas asmenvardžių rašymo pasuose kitomis kalbomis vietoje valstybinės kalbos projektas. Jį seka kalbos apie diakritinių ženklų įteisinimą. Mokslo sektoriuje ir toliau privilegijuojami straipsniai ir kiti darbai anglų kalba.
Daugybėje sričių kitos kalbos įgauna statusą, atimantį iš lietuvių kaip valstybinės kalbos jos išskirtinį statusą, – „gerus” valdančiųjų darbus vardino V.Sinica. – Kur tai gali nuvesti? Prie situacijos, kai lietuviškai kalbėti iš tiesų nebebus privaloma, o tai savo ruožtu vis didesniu pagreičiu ves prie anglų ir rusų kalbų įsigalėjimo, traukiantis lietuvių kalbai. Be valstybinės apsaugos mažų tautų kalbos neišgyvena. Tad dabartinė valdžia privalo sau ir tautai atsakyti į klausimą, ar palaiko Lietuvos kaip nacionalinės valstybės sukūrimą ir egzistavimą, ar savo abejingumu ir ne tik juo dirbtinai skatina kalbinę įvairovę ir atvykėlių nesiintegravimą Lietuvoje.”
Jis patikino, kad akcijoje dalyvaujantys ar ją palaikantys visuomenininkai bei kalbininkai yra mėginę Seime kalbėti su A.Armonaite proteste keliamais klausimais.
„Dar svarbiau tai, kad šiuos klausimus A.Armonaitei viešai kėlė valstybinės kalbos inspektorius Audrius Valotka ir jos reakcija buvo viską pasakanti – bandymas vaizduoti inspektorių nejautriu ar net nežmogišku, kad „verčia” ukrainiečius mokytis lietuviškai. Tai viską atsakė”, – patikslino V.Sinica.
Pasiteiravus, ką galvojama daryti, jeigu valdžia ir toliau liks „kurčia”, V.Sinica išsakė prielaidą, kad šios, nuosekliai vykdomos politikos, atsisakyti lengva nebus.
„Pats klausimo kėlimas gali pakeisti politinį klimatą, išjudinti kitas partijas, svyruojančius žmones, išprovokuoti laidas ir neišvengiamai poreikį bent deramai pagrįsti savo poziciją arba ją keisti. Įtikinamai pagrįsti požiūrį, kad Lietuvoje nereikia mokėti lietuvių kalbos, sutikime, gana sunku. Ilgą laiką šios pozicijos politikoje laikėsi tik LLRA-KŠS pirmininkas Valdemaras Tomaševskis.
Visgi jeigu taip nenutiks, tai yra, pokyčiai neįvyks, svarstysime įvairius tolesnius veiksmus. Nesant parlamente veikimo galimybės ribotos. Galima kelti platesnius protestus, nes įvykęs šiandien tėra įspėjantis piketas. Galima kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Visų piliečių teisė gauti paslaugas ir informaciją valstybine lietuvių kalba neabejotinai yra viešasis interesas ir turi būti ginama.
Svarbu, kad pati tauta, lietuvių kalbą dar branginanti ir tiesiog savo šalyje kaip namuose jaustis norinti žmonių dalis, suvoktų, kas vyksta ir ryžtųsi pati save ginti. Nes savęs neginančios visuomenės niekas negali apginti ir meluoja, jeigu tai žada. Mūsų tikslas yra pažadinti žmones rūpintis savo ir valstybės išlikimu. Kiek to noro bus, tokie bus ir rezultatai. Iš savo pusės padarysime viską”, – pažadėjo V.Sinica.
Tauta be kalbos – tauta be ateities
Piketo, į kurį susirinko arti 100 žmonių, pradžioje mokytoja Alina perskaitė profesorės Laimos Kalėdienės laišką, kuriame netruko kritikos esantiems valdžioje. Laiškas baigėsi reikalavimu patraukti atsakomybėn už kalbos žlugdymą ir naikinimą atsakingus politikus. Profesorė pabrėžė, kad tiek ji, tiek jos bendraminčiai nenori Lietuvos be lietuvių ir be lietuvių kalbos. Idant taip nenutiktų, L.Kalėdienės nuomone, sprendimus priimantys asmenys privalo sudaryti visas sąlygas, kad lietuvių kalba būtų stiprinama, o kultūra – puoselėjama.
Panašiai teigė ir senokai Lietuvoje gyvenanti, laisvai lietuviškai kalbanti ukrainietė Lidija. Moteris papasakojo, kad neseniai pasijuto nejaukiai kai išėjo pasivaikščioti po miestą su nuo karo pabėgusiais ir pas ją apsistojusiais giminaičiais. Pastarieji klausinėjo, kodėl Vilniuje beveik nesimato užrašų lietuvių kalba, o Lidija neturėjo ką jiems atsakyti.
Moteriai buvo skaudu, kad po Nepriklausomybės atgavimo savo pozicijas šalyje susigrąžinusi kalba, pastaruoju metu jas vėl praranda. Apibendrindama savo pasisakymą, ji pabrėžė, kad Lietuvoje lietuvių kalba turi vyrauti, o čia nusprendusiems pasilikti užsieniečiams ją būtina išmokti.
Kalbininkas Artūras priminė, kad Lietuvos valstybė buvo kurta, o vėliau ir atkurta tautos ugdymui bei jos išsaugojimui. Jis pabrėžė, kad Lietuva yra tautos namai, o kalba yra svarbi jos savasties dalis.
Pasak vyro, politikai privalo rūpintis kalbos išsaugojimu ir puoselėjimu, kadangi kalba kartu yra ir valstybės pagrindas. Būtent todėl jie yra atsakingi už kalbos ateitį ir jos gyvybingumą, o tie, kurie šito nesupranta ar nenori pripažinti, griauna valstybės pamatus.
Artūras pabrėžė, kad lietuvių kalba turi būti naudojama visose sferose, norintiems ją išmokti – sudaromos atitinkamos sąlygos, o visuomenės pareiga yra išreikalauti to iš jos rinktų politikų.
Iš Punsko atvykusi Živilė palygino lenkų ir lietuvių požiūrį į savo kalbą ir kultūrą. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad lenkai autobusais važiuoja lankyti Rasų kapinėse esančio Juzefo Pilsudskio paminklo bei organizuoja Vilniuje jiems svarbių datų paminėjimą. Taip, pasak jos, yra todėl, kad lenkai puikiai supranta, jog kalbą būtina puoselėti ne tik gimtojoje šalyje, bet ir už jos ribų. Tuo pat metu, moters teigimu, lietuviai puikiai žino Lenkijos parduotuves, bet tik vienas kitas atvyksta aplankyti Lenkijoje esančių ir su Lietuva sietinų kultūrinių ar istorinių vietų.
Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lenkijoje pabėgėliai iš Ukrainos lanko lenkiškas mokyklas ir mokosi lenkų kalbos, tačiau niekas, skirtingai negu Lietuvoje, tame neįžvelgia nieko blogo ar smerktino.
Baigdama savo pasisakymą Živilė apgailestavo, kad visiems Lietuvos okupantams labai nesunkiai pavyksta įtikinti krašto žmones, kad jų kalba yra prastesnė negu atėjūnų, todėl ji taip lengvai nustumiama į paraštes.