Rimvydas Stankevičius | „Respublika“
Sužinojęs, kad mano jaunystės bičiulis Feliksas Kutka, kurį kitados pažinojau kaip tiesiog bohemišką rokerį, muzikos grupės „Merlin“ lyderį ir dainininką, šiandien yra karo nualintos Ukrainos žmones ir antiteroristinės operacijos (ATO) karius remiančio fondo „Unija 1219“ pirmininkas – kilniai misijai atsidavęs, broliškos tautos nelaimei neabejingas žmogus, – tuoj pat panorau pasikalbėti su juo apie bendražmogiškąją atsakomybę ir asmenybės brandą, leidžiančią tokias atsakomybes prisiimti.
Kiek pamenu, grupė „Merlin“ nepasižymėjo kaži kokiais pilietiniais iššūkiais, o jos dainos apsiribodavo laisvamaniškam jaunimui, bet ne tautoms ir valstybėms aktualiais kontekstais. Tad norėčiau sužinoti, dėl kokių priežasčių ir kokiu būdu iš valiūkiško scenos vaikėzo štai virtote ne vien už save atsakomybę jaučiančiu, taurią misiją vykdančiu žmogumi?
Nereikia pamiršti, kad rokenrolas, be visų kitų prasmių, visada dar reiškia ir laisvę. Taigi laisvė man visada buvo svarbi – tiek vidinė asmenybės, tiek tautų ir valstybių. Todėl nemanau, kad manyje įvyko koks nors lūžis, apvertęs pasaulį ar perdėliojęs prioritetus. Toji jūsų minėtoji asmenybės branda man pačiam labiau primena pyragą, kuriame prie vieno sluoksnio sklandžiai prilimpa kitas.
Gastroliuodamas su grupe, turėjau gerą galimybę iš arti pažvelgti į Vakarų pasaulį, pamatyti, ko galėtume iš jo pasimokyti, ko turėtume pasisaugoti… Svečiuodamasis užsienio šalyse, dalyvaudamas įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose, kūrybinėse dirbtuvėse taip pat supratau, kad ne tik savo muzika, bet ir savo elgesiu, žodžiais, net charakterio savybėmis atstovauju Lietuvai. Tai, ko gero, ir buvo pirmieji pilietiškumo bei asmenybės brandos daigai.
Menu, prieš išvažiuojantį į ilgesnę kelionę Vakarų Vokietiją pačioje Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje žmonės mane gąsdino, kad patirsiu ten kultūrinį šoką, pasijusiu menkas ir necivilizuotas… Na, taip, pamačiau, kaip ten viskas racionaliai sutvarkyta, miestai ir gatvės spindi švara, kokia aukšta viešojo elgesio, bendravimo kultūra, tačiau jokio kultūrinio šoko nepatyriau. Atvirkščiai – pamačiau, kur link ir mes turime stengtis, kilo noras sau ir pasauliui įrodyti, kad niekuo nesame prastesni.
Taip pat brandino ir muzikos pasaulio kasdienybė – teko patirti, kad šiais laikais perkama ir parduodama viskas, ką tik pats sutiksi parduoti. Tad teko ugdyti savo nuomonę, požiūrį, principus, išmokti jų be kompromisų laikytis… Supratau, kad ne tik muzikantai, bet apskritai visi žmonės dalijasi į tuos, kurie groja užsakytą muziką, ir tuos, kurie stengiasi groti savąją. Supratau, kad noriu priklausyti pastariesiems. Nuo to laiko visus be išimties sprendimus gyvenime priimu tik tada, kai pajuntu jiems savo vidaus pritarimą.
Taip nutiko ir veiklos, susijusios su parama Ukrainai, atveju?
Mano susidomėjimas Ukrainos reikalais prasidėjo nuo Maidano laikų – nuo pirmųjų transliacijų per televiziją. Akimirksniu prieš akis prabėgo ne taip sena mūsų pačių išsivadavimo iš sovietų imperijos istorija, prisiminiau laisvės troškimo suvienytą Tautą, didžiulį ryžtą ir dvasinį pakilimą… Supratau, kad Ukrainoje šiuo metu vyksta tie patys virsmai, kaip pas mus 1990-aisiais. Prisiminiau, koks mums anuomet buvo svarbus išorinio pasaulio palaikymas. Todėl gėda buvo likti abejingam, nieko nedarančiam stebėtojui… Juo labiau matant viltingus, pilnus lūkesčio žvilgsnius: „Jums pavyko – jūs tai padarėte. Padėkite ir mums to pasiekti.“
Net su žmona susibariau, kai pradėjo priekaištauti, kad skęstu Ukrainos reikaluose, užuot žiūrėjęs savųjų. Pasakiau jai, kad tai ne Ukrainos, o visų mūsų – mylinčių laisvę bei atmenančių, kas yra priespauda, – bendras reikalas. Tad sulaukęs Ukrainoje gyvenančio lietuvio telefono skambučio ir jo pasiūlymo prisidėti, nedvejodamas įregistravau fondą kaip juridinį vienetą ir ėmiausi veiklos.
O veikla – rinkti pinigus ir juos skirti Ukrainos žmonių reikmėms?
Na, ne tik tai. Iš šalies atrodo, kad tik administruojam pinigus ir patys neatliekam jokių darbų, bet iš tiesų vos spėjame suktis. Tarkim, atvažiuoja į Lietuvą gydytis sužeisti ATO kariai. Atskraidina juos ir įkurdina ligoninėse Sveikatos apsaugos bei Krašto apsaugos ministerijų atstovai, tačiau praktikoje nėra viskas taip, kaip „ant popieriaus“. Pavyzdžiui, neretai kariai atskraidinami tiesiog su pižamomis ir šlepetėmis, neretai – alkani. Tad tenka nešti „lašinių“ iš namų, pasirūpinti drabužiais, kitomis jų buities smulkmenomis, su kiekvienu pasikalbėti, išgirsti jų poreikius…
Be to, toks fondas buvo reikalingas kaip oficialus vienetas, į kurį žmonės galėtų kreiptis. Juk žinote, dabar gausybė tiesiog gatvėse renkančių paramą neva Ukrainai, tačiau tarp jų daugybė sukčių, apsišaukėlių… Fondas padeda paramos veiklą centralizuoti. Nors, turiu pasakyti, kad Lietuvos visuomenė jau gyvenimo yra pamokyta į fondų veiklą žvelgti labai įtariai – kone kasdien tenka prisiekinėti žmonėms, kad mes ne tokie, kad mūsų fondas yra sukurtas ne pinigams plauti, kone kasdien tikinti žmones, kad nesu vagis.
Tiesą sakant, galėtų apie paramos Ukrainai iniciatyvas bent kiek daugiau kalbėti ir mūsų žiniasklaida. Juolab kad tokių išties gražių iniciatyvų esama ne taip jau mažai – vienos visuomeninės organizacijos siunčia į Ukrainą drabužių siuntas, kitos – maistą, dar kitos susidėjusios nupirko ATO kariams reanimobilį… Deja, apie tai nekalbama, rūpi vien kruvina, šokiruojanti, kraują kaitinanti informacija. O juk esama daugybės žmonių, kurie mielai norėtų prie paramos prisidėti, tačiau nežino kaip.
Ką reiškia toks keistas jūsų paramos fondo pavadinimas: „Unija 1219“?
Tarp Lietuvos ir Ukrainos 1219 metais buvo pasirašyta tarpusavio pagalbos sutartis, kuri nuo to laiko niekada ir nebuvo nutraukta. Tad savąja veikla mes tarsi ir vykdome ta sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – darome tai, ką dar prieš aštuonis šimtus metų esame vieni kitiems pasižadėję.
Bendraujate su ukrainiečiais, tad, be abejo, dažnai išgirstate klausimų apie gyvenimą Vakarų pasaulyje. Ką jiems atsakote?
Į visus klausimus atsakau labai nuoširdžiai, nemeluodamas ir nieko neslėpdamas. Dabar atvažiavę į Lietuvą ukrainiečiai jaučiasi lygiai taip pat, kaip aš Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje jaučiausi Vokietijoje, stebisi, kaip pas mus švaru, kaip viskas racionaliai sustyguota, koks aukštas aptarnavimo ir bendravimo kultūros lygis…
Sakau jiems, kad tai paviršius – įspėju, kad Tautai iškovojus laisvę ją įgyja ne tik dori ir Tėvynę mylintys žmonės – laisvę įgyja ir vagys, ir niekšai, ir ištvirkėliai, ir parsidavėliai… Taip pat pasakau, kad laisvė ir gyvenimas gerovės sąlygomis gimdo abejingumą.
Štai žingsniuodami sostinės Gedimino prospektu ukrainiečiai tiesiog aikčiojo, kaip gražiai jis sutvarkytas. Todėl pasakiau jiems, kad mums prospektu džiaugtis šiek tiek kliudo tai, kad jo rekonstrukcijos metu keletas valdininkų „netyčia“ praturtėjo keliais milijonais…
Atvirai jiems sakau, kad įstojus į ES kurį laiką atrodys, jog atsivėrė rojaus vartai ir ėmė tekėti pieno upės kisieliaus krantais. Tačiau euforijai praėjus suvoks, kad visa tai turi savąją kainą – kad niekas nieko iš tiesų neduoda dykai.
Kaip į jūsų veiklą reaguoja bičiuliai iš Rusijos, rusakalbiai Lietuvos draugai? Juk, jei neklystu, ir pats esate baigęs rusų mokyklą?
Taip, mokykloje mokiausi rusų kalba, tačiau mano gyslomis teka susimaišęs turbūt be išimties visų LDK tautų kraujas. Kol kas savo genealoginį medį esu atsekęs iki XIX amžiaus, be išimties visi mano protėviai – vilniečiai. Manieji proseneliai iš abiejų pusių yra krikštyti Šv.Rapolo bažnyčioje ir ilsisi Rasų kapinėse.
Taigi esu vilnietis. O tai reiškia – įpratęs prie tautų įvairovės ir su visų tautų atstovais sugyventi. Neturiu problemų ir dėl kalbų – kalbu lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, angliškai, puikiai suprantu baltarusių, visai normaliai – ukrainiečių kalbą… Vilniečiai galbūt aiškiausiai supranta, kad ne kalba arba ne tik kalba apibrėžia žmogaus šaknis, juo labiau – pilietybę. Nesvarbu tautybė – svarbu, ar čia gyvenantis rusas, lenkas ar žydas suvokia, kad jis yra Lietuvos, o ne Lenkijos, Rusijos ar Izraelio pilietis. Na, o tiems, kurie net ir čia gyvendami nelaiko Lietuvos savąja Tėvyne, siūlyčiau pasekti Lietuva nusivylusių lietuvių pavyzdžiu ir važiuoti gyventi ten, kur geriau – kur šaukia širdis.
Žinoma, iš rusakalbių pasitaiko išgirsti priekaištų dėl mano veiklos, neva: „Geriau padėtumei saviškiams“. Bet nejaugi jie vadina „saviškiais“ V.Putino režimą ir jo šalininkus vien todėl, kad jie – rusakalbiai?..
Aš esu įsitikinęs, kad kova vyksta ne tarp tautų, o tarp gėrio ir blogio. Tikrai nejaučiu priešiškumo rusų tautai. Priešiškumą jaučiu diktatūrai, smurtui, išnaudotojams ir „vatnikams“, kad ir kokios jie būtų tautybės. Ir tik nemanykit, kad tarp lietuvių tokių nėra.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“