Mane labai stebina mėginimai menkinti Lukašenkos vaidmenį telkiant bėglių srautus prieš Lietuvą. Pasitaiko net ir tokių nuomonių, kad Lukašenka čia nieko nepadarė, vien „tik nustojo saugoti sieną su EU“.
Bet tai klaidinanti ir pavojinga nuomonė. Kadangi ji pateisina begėdišką valstybės nesugebėjimą priešintis karinei invazijai, padeda naiviems politikams vengti atsakomybės už tos invazijos padarinius, o nesąžiningai žiniasklaidai meluoti, jog sienų pažeidėjai yra ne Lukašenkos sutelktinė jėga, o tokia pat standartinė migracija, kuri anksčiai veržėsi į Ispaniją, Vokietiją, Britaniją ir kitas Vakarų šalis. Sienų pažeidėjai tapatinami net su lietuvių emigrantais, ištisus dešimtmečius plūdusiais į turtingas šalis. Aš jau nekalbu apie tuos keistus žmogelius, kurie net ėmė didžiuotis, kad Lietuva jau tapo tokia „patrauklia šalimi“, kaip mums Airija ir Jungtinė Karalystė.
Tokiems žmonėms labai būtų pravertę bent išklausyti sensacingąją Lukašenkos kalbą, pasakytą Baltarusijos liaudies atstovų suvažiavime. Ten buvo nurodyta, kokie nauji santykiai yra nustatomi su kaimyninėmis šalimis (pirmiausia su Lietuva, Lenkija, Ukraina). Bene pirmąsyk Baltarusijos politikai pritaikytas hibridinio karo terminas, o kartu ir savotiškai paskelbtas pats hibridinis karas. Šio suvažiavimo išvakarėse net buvo nominuotas naujas generolas šiai misijai vykdyti. Bet kam tą žinoti, kai ramiau nežinoti.
Bet atsakyti už savo likimą teks net ir tiems, kurie leido savivaliauti tik šia diena (daugiausia 4 metams) gyvenantiems pareigūnams.