Šį atvirą laišką filosofas Krescencijus Stoškus atsiuntė, atsakydamas į portalo Tiesos.lt klausimą, užduotą prabėgus pustrečių metų nuo valdžios surengto masinio smurto akto Garliavoje.
Atviras laiškas
tiems, kas nėra praradę širdies,
kas dar sugeba saugoti atmintį,
kas atkakliai grumiasi už teisingumą ir tiesą
kas net šiandien gali parodyti, kas yra pilietinis solidarumas
Gerbiama Redaktore Ramute,
Jūs klausiate: „nuo Garliavos antpuolio praėjo dveji su puse metų – dvejus su puse metų esame verčiami jaustis bejėgiai, negirdimi/nematomi savo valstybėje. Ką tas abejingumas – ir valdžios atstovų, ir bendrapiliečių – prievartai prieš savus piliečius, įkalinto vaiko likimui sako apie mus, mūsų visuomenę, mūsų valstybę?“
Pirmiausia leiskite padėkoti, kad jūs visi – ta ryžtinga jaunų ir šviesių humanitarų grupė – dar apskritai tebesate Lietuvoje, kad nespjaunate į viską, nenumojate ranka, bet turite drąsos, kantrybės, surandate brangaus laiko tęsti tą beviltišką ir jau tikrai herojiško įvardinimo reikalaujantį darbą. Pagarba Jums ir tiems, kurie su jumis! Tokie darbai nepraeina be pėdsakų. Jie patikrina, išgrynina, apvalo žmones. O tokių žmonių Lietuvai dabar reikia. Labiau negu bet kada.
Taip, jūs nematomi ir negirdimi. Tai atitinka ir valdžios, ir ją aptarnaujančios žiniasklaidos interesus. Ignoravimas yra įprasta valdžios ir žiniasklaidos reakcija į dalykus, kurių jie nekenčia, bet nežino, kaip atsikratyti. O prie jų gana greitai prisišlieja ir masės; net tada, kai didelės simpatijos valdžios sprendimams nejaučia. Savaime suprantama, nesikišti į kitų reikalus, kur nėra tiesiai apčiuopiamos naudos, visada lengviau negu įsitraukti, užsiangažuoti ir dirbti visų labui. Žinoma, paklausę pačių valdžios žmonių, išgirstume standartišką atsakymą, kad jie tai toleruoja, nes gyvename laisvoje valstybėje. Juolab kad taip būtų akcentuota, jog šioje ašarų pakalnėje valdžia yra tikrai demokratiška, nes ji leidžia savo valia.
Nereikėtų užmiršti, kad čia turime reikalą ne su įprastu pirminiu abejingumu judėjimui, kuris dar nėra suradęs sau tinkamos vietos po saule, o su ignoravimu judėjimo, praėjusio solidų pripažinimą, kuris buvo parodytas tiek oficialiais teismais, tiek ir ypatingai aktyvia policijos kontrole bei priežiūra: dalyvių apklausomis, fotografavimais, filmavimais, raportais ir pan. Vadinasi, čia yra susitaikymas po pralaimėjimo, kurį ištverti valdžia jau yra labiau pasirengusi. Vis dėlto jau yra praėję pustrečių metų ir nematyti, kad piliečių spaudimas didėtų: renkasi beveik tie patys žmonės, monotoniškai kartojamos tos pačios akcijos, rašomas tas pats žodis ir pan. O jeigu spaudimas neauga, valdžia nebijo. O jeigu nebijo valdžia, neįdomu nė žiniasklaidai. O jeigu neįdomu žiniasklaidai, masės mano, kad nieko ir nevyksta. O jeigu kažkas vyksta, kas nesudomina žiniasklaidos, matyt, ten renkasi kažkokie keistuoliai dėl kažkokio tamsaus reikalo, kuris jų visai neliečia. Juolab kai kasdien toji žiniasklaida informuoja, jog krašte įvyksta tiek šviežių nusikaltimų, žūčių ir kitų šiurpių įvykių, kad senas mažos mergaitės likimas pasidaro visai neskaudus.
Neabejotinai, mergaitės bylos peripetijas jūs geriausiai žinote, labiausiai į jas įsigyvenote ir atjautėte. O žiniasklaida ir masės nuo pat pradžių suskilo į daug partijų: vieniems atrodė, kad toje byloje yra svarbiausi mergaitės tėvų santykiai, kitiems – jos tėvo praeitis, tretiems – pedofilijos faktai, ketvirtiems – žudynių mastai ir aplinkybės, penktiems – policijos, šeštiesiems – p. N.Venckienės vaidmuo. Matyt, reikėjo būti įgudusiems humanitarams, pasiryžusiems atidžiai sekti Garliavos įvykius, kad šioje šiurpių nusikaltimų sekoje būtų aiškiai suvoktas, išskirtas ir suaktualintas vaiko persekiojimas, jo izoliavimas, įslaptinimas bei tolesnis likimas. Tiesą sakant, teisinė sistema, mesdama visas savo organizacines pajėgas mažos mergytės išplėšimui iš tetos ir senelių namų, pati išsidavė, kad ji yra neadekvačiai suinteresuota paskutinio liudininko įslaptinimu. Kad taip nebūtų regima, visais komunikacijos kanalais buvo paleista „teisingo“ juridinio sprendimo apologija. Ypač buvo akcentuojama, kad čia vaikas ne atimtas, o sugrąžintas motinai. Greitai motinos teisių pusėje atsidūrė didžioji dalis juristų ir mažiausia pusė Lietuvos. Ne visi tikrai girdėjo siaubą sukeliančio vaiko klyksmą, nedaug kas sugebėjo įsižiūrėti į sintetinį tos motinos elgesį su savo vaiku, ne visi įstengė įvertinti tą cinišką falšą, kuris ėjo iš advokato žodžių ir jo laikysenos šioje byloje.
Be kita ko, ta byla, teisingiau bylų puokštė dar nebaigta. Bet dėmesys jai per čia minimą laiką smarkiai išbluko. Masinė žiniasklaida beveik įtikino visuomenę, kad pedofilija Lietuvoje bene buvo išgalvota. O neišaiškintos septynių aštuonių žūčių bylos lyg ir atsitiktinai susietos su dviejų šeimų konfliktu. Su N.Venckiene susidorota dar iki jos bylos pradžios. Kaip šių nusikaltimų fone masėms ir žiniasklaidai gali atrodyti „smulkus“ mergaitės slėpimo faktas? Kada kai kas net slėpimo fakto nemato…
Jus stebina abejingumas prievartai. Bet juk mes tebegyvename represinėje valstybėje. Kai visi gyvena tokiomis sąlygomis, sutelkti gyventojų dėmesį į kokį vieną, išskirtinį represinį įvykį ne taip jau paprasta. Ir tos represijos supa iš visų pusių. Nerepresyvių zonų turbūt yra nedaug susikūrę. Gal tik vienuolynuose, elitinėse mokyklose, laisvų bičiulių klubuose… Tik anksčiau prievarta buvo valstybinė ir supervalstybinė, kitaip sakant, nacionalizuota, o dabar ji yra išlaisvinta ir privatizuota. O tai lėmė, kad per trumpą laiką mūsų krašte įsitvirtino barbariškiausia stipriojo „teisė“. Girdi, tu esi „laisvas“, todėl visad išveržk į priekį ir būk pirmas, tik pirmas: imk, plėšk, kur gali, kol gali ir kiek gali. Tu neplėši, tave apiplėš.
Kaip sakoma, taip ir daroma. Grobiami ne tik pinigai, daiktai, bet ir vaikai, moterys, silpnesni, grumtynėms menkiau pasirengę vyrai. Apie tai prirašyti pilni laikraščiai, tokius „herojus“ nuo ryto iki vakaro šlovina net radijas ir televizija. Žiaurios konkurencijos ir pranašumo kultas forsuojamas visai masinės komunikacijos kanalais. Žmonės skatinami tik dominuoti ir nugalėti. Pralaimėjęs – visada nevykėlis arba jo iš viso nėra. Kad su jais susidurtum, daug ieškoti nereikia. Išvažiuok į kelią – ir atsidursi mūšio lauke. Tas mūšis Lietuvoje daug kruvinesnis negu kituose Europos kraštuose. Nueini į Vingio parką – ir ten tas pats. Judėjimo „taisykles“ griežtai nustato jėgų pasiskirstymas pagal transporto priemones: absoliučiai dominuoja automobilistai, po jų – dviratininkai, toliau – riedutininkai. Pavojingiausia ten – pėstiesiems, ypač motinoms su vaikų vežimėliais. Kadaise parkas buvo skirtas tik pėstiesiems, o dabar jie turi bijoti ir saugotis visų…
Iš stipriojo ideologijos bei psichologijos tiesiog išauga ir viešumoje platinamos patyčios. Sovietmečiu jos daugiausia klestėjo kariuomenėje. Po jų nemaža dalis privalomą tarnybą atliekančių jaunuolių į namus grįždavo karstuose. Laisvės sąlygomis jos greitai įsišaknijo ne tik Seime, bet ir kai kuriose masinės komunikacijos priemonėse. Jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais į atmintį įsirėžė pirmosios brutalios jų pamokos. Beveik vienu metu jos pasirodė viename Rusijos televizijos kanale ir mūsų LNK televizijoje, kur už nedidelius pinigus žmonės sutikdavo viešai atlikti labiausiai jų pačių orumą žeminančius veiksmus ir poelgius. Buvo be galo šleikštu žiūrėti, kaip triumfuoja ciniški „išradėjai“, prikalbėdami už 20–30 litų vulgariai tyčiotis iš savęs ir apskritai iš savo žmogiškojo orumo lyg ir ne visai varganus žmones. Netrukus pradėta kalbėti, kaip suvešėjo patyčių epidemija bendrojo lavinimo mokyklose. Čia jau ne tiek dėl pinigų buvo daroma. Dažniau mokiniai „kūrė“ dokumentinius „kino filmus“, nusižiūrėtus iš televizijos ekranų arba tiesiog iš jų darė gyvenimo realybę. Ir vargu, ar kas suskaičiavo, ar žino, kiek dėl to Lietuvoje išaugo savižudybių skaičius. Į viešumą išeidavo tik pavieniai įvykiai.
Daug kas sutriko, kai žiniasklaida pradėjo skelbti statistinius duomenis apie išplitusią prekybą žmonėmis ir naująją vergovę. Įdomiausia, kad net imdamasi tokio informavimo, žiniasklaida apsimetė nežinanti, iš kur 21 amžiuje galėjo atsirasti toks archajiškas reiškinys. O gal ir žino, bet nedrįsta, nesiryžta pasakyti. Todėl tik aikčioja. O iš tikrųjų tai pasidarė nesuprantama ir keista, kad stipriojo „teisių“ propaganda sąmoningai visada nutyli antrąją medalio pusę, t.y. pralaiminčiuosius. Kitaip sakant, iš akių ji išleidžia tą faktą, kad nebūna laimėtojų be pralaimėtojų. Kadangi daugiau nei 20 metų platinama mitologija diegia regimybę, jog gali būti sukurta visuomenė, kurią sudaro tik stiprieji, daugybei žmonių už tą tikėjimą tenka brangiai užsimokėti: vieniems – depresijomis, kitiems – alkoholizmu, tretiems – narkomanija ir t.t. Erichas Fromas siekimą visad dominuoti vadino tiesiog sadizmu, kad pagrįstų jo ryšį su mazochizmu, ir iš jo kildino autoritarizmą, arba vieną iš trijų bėgimo nuo laisvės būdų. Jam neblogai pavyko paaiškinti sadisto nepajėgumą būti laisvam vien dėl to, kad jis negali gyventi be savo mazochistinio priklausinio.
Valstybės įslaptintos mergaitės gynimas turi didelės simbolinės reikšmės. Kurį laiką ji buvo atsidūrusi visos šalies dėmesio centre. O tai privertė susirūpinimą jos likimu parodyti ir aukščiausio statuso pareigūnus. Tada buvo pademonstruotas gana svarbus demokratinės kultūros principas. Buvo duotas žodis, kad bus išsaugotas vaiko orumas, jo pasirinkimo teisė, nes nebūsią leista, jog prieš jį būtų panaudota prievarta. Žmonės buvo apraminti. Išmintingesni net ėmė kalbėti apie teisinės valstybės dorovinių pamatų klojimo pradžią. Bet po didžiulės smurtinės, slogiausius sovietmečio laikus primenančios valdžios atakos prieš niekuo nenusikaltusį vaiką visos viltys subliūško. Tai buvo ne tik agresija prieš jį, bet ir prieš visus ten susirinkusius žmones. Kai kurie iš jų buvo net sužaloti. Kitaip sakant, tas represinio aparato naudojimas viršijo visas sveiko proto ribas. Ištisa kariuomenė prieš mažą vaiką. Ir jokio pasmerkimo, jokio paaiškinimo, jokio atsiprašymo… Kur dingo tas duotas viltingas pažadas? Kur vyriausiojo politiko principas? Ar iš viso buvo koks principas? Tada jo nebūtų galima taip lengvai nusimesti kaip šiaudinės skrybėlės nuo galvos. Dabar aišku, kad tai buvo tik tuščia frazė, kuria kalbėtoja nesugebėjo įsipareigoti. Tada imi skausmingai galvoti, ar apskritai Lietuvoje gali atsirasti politikų, kurie brangintų padorumą ir kuriais būtų galima pasitikėti? O gal kas nors aukščiausiąją politikę privertė, pagrasino..? Iškėlė grupių interesus virš bendražmogiškų dorovės normų? Gal mūsų aukščiausiąją valdžią paklupdė sutelktinė prokurorų savitarpio gynyba? Prigrasino nesikišti į teisinių sprendimų zoną?
Bet tada tektų galvoti, kad Lietuva neteko valdžios. Kad atsirado dvivaldystė, ir sprendimus priima kažkokie kiti žmonės, kurių mes nežinome, o gal ir nepažįstame. Ką reiškia ši kapituliacija? – kiekvieną mėnesį klausiate prie Prezidentūros. Bet juk tai kažkas putiniška. Tačiau ir Putiną kartais apima atvirumo valandėlės. Tuo tarpu Lietuva dar lyg tebepretenduoja būti demokratiška.
Bėga mėnesiai, metai… Rašinėjate vieną ir tą patį žodį „Tie-SOS!“, „Tie-SOS!“, „Tie-SOS!“ Ar dar yra akys, kurios jį perskaitytų? Ar yra ausys, kurios jį išgirstų. Žinokime, kad prie klausėjų dažnai prisijungia tikras padorumo, sąžiningumo ir šventumo įsikūnijimas, vienuolė ir tarybinių kalėjimų kankinė bei disidentė Nijolė Sadūnaitė, aktorė Nijolė Oželytė ir kiti garbingi inteligentai. Aštriu, reikliu ir tiesiu teisybės reikalaujančiu žodžiu dažnai prisidėdavo ir a. a. disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Bet viskas… kaip į sieną. Gūdi tyla. Kas tai? Arogancija? Užsidarymas dramblio kaulo bokšte? Nesugebėjimas ką pasakyti? Panieka garbingiems savo šalies piliečiams?
Ačiū, kad dar jūs esate kartu, kad neprarandate blaivios nuovokos, kad įstengiate gana sutartinai ir reguliariai kelti principinius reikalavimus, kai kiti seniai jau atomizavosi, susitaikė su savo neįgalumu, į viską numojo ranka ir tik dar tęsia tarpusavyje šlykščiai beviltiškus internetinius žodinius karus, imituodami politinius debatus bei beviltiškai mažaraštiškus tiesos ieškojimus.
Ištvermės ir sėkmės visur, kur tik jūs įstengiate konstruktyviai pasirodyti.