Krikščionys Šventojoje Žemėje: „Mes parblokšti, bet nežuvę…“

Kiek Kryžiaus kelio stočių esame pasirengę nueiti, siekdami apginti patiriančius skriaudą? Kaip teologija veikia teisingumą? Kur piligrimystės kertinė šerdis? Reportažas iš nuoširdžių atsakymų reikalaujančius klausimus kėlusio jubiliejinio, penktojo Šventosios Žemės krikščioniškųjų bažnyčių susivienijimo „Kairos Palestina“ suvažiavimo Betliejuje.

Giedrė Steikūnaitė, Betliejus

Traukdamas cigaretę prie įėjimo į Betliejaus „Betliejus“ viešbutį, vienas gruodžio pradžioje čia vykusios „Kairos Palestina“ konferencijos organizatorių moja ranka kalvos link: „Štai iš ten 2002-aisiais Izraelio armija apšaudė mano namą ir rajoną. Kulkos sienose tebelikę. Apšaudė ir sužeistųjų atvykusius greitosios pagalbos medikus.“

Tokių tragedijų – begalė. O gyvenimas tęsiasi. Galbūt todėl šiųmečio suvažiavimo moto pasirinkti Antrojo laiško korintiečiams žodžiai: „Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties“ [2 Kor 4:8]. Kaip ir konferencijos šūkis – „Gyvenimas orume“.

„Kairos Palestina: Tiesos Momentas“ yra 2009-aisiais pasirašytas Palestinos krikščioniškų bendruomenių kreipimasis į pasaulį. Žodis „Kairos“ senąja graikų kalba reiškia aukščiausiąjį laiko tarpsnį – teisingą momentą. Keliolikos puslapių dokumentas su paantrašte „Tikėjimo, vilties ir meilės žodis iš kenčiančios Palestinos širdies“ ragina tikinčiuosius bei plačiąją pasaulio bendruomenę ir politinius lyderius priešintis neteisybei ir dirbti teisingumu grįstos taikos Šventojoje Žemėje labui. Dokumente karinė Izraelio okupacija įvardijama kaip nuodėmė prieš Dievą ir žmoniją. Teigiama, jog teologijos, pateisinančios okupaciją, yra nutolusios nuo krikščionybės mokymų, nes tikroji krikščionybės teologija yra meilės ir solidarumo su engiamaisiais teologija, siekianti lygybės ir teisingumo visiems žmonėms.

Mūsų kova yra viena

1985 m. rugsėjį grupė Pietų Afrikos teologų išplatino pirmąjį „Kairos dokumentą“, kuriame kritikavo apartheidinę politiką bei krikščionių bažnyčių tylą ar net – sunkesniais atvejais – pritarimą apartheidui, kuris žmones skirstė pagal odos spalvą. „Ir engėjas, ir engiamasis teigia esą lojalūs tai pačiai bažnyčiai“, – rašoma tekste, sukėlusiame didžiules diskusijas tarp dvasininkijos. Nepatiko jis ir rasistinei tuometei Pietų Afrikos valdžiai, tačiau šis žingsnis tapo vienu iš įrankių kovoje prieš priespaudą ir teologija pateisinamą diskriminaciją. „Kairos Palestina“ autoriai irgi tikisi, kad ir jų dokumentas sulauks stipraus palaikymo; jį remiančiųjų sąrašas vis ilgėja. Pietų Afrikos ir Palestinos ryšį įprasmino ir Nelsonas Mandela savo žodžiais „Puikiai žinome, kad mūsų laisvė yra nepilna be palestiniečių laisvės“, ištartais jau po režimo žlugimo.

Betliejaus konferencijoje, kurioje dalyvavo keli šimtai įvairių tautybių atstovų, taip pat aptartos bendražmogiškos skirtinguose žemės kampeliuose vykdomos priespaudos sąsajos. Štai Brazilijos San Paulo mieste, stovykloje „Naujoji Palestina“ (port. k. Nova Palestina), gyvena daugiau nei 3,5 tūkst. bežemių šeimų. Yra ir kita, Gazos vardu (port. k. Faixa Gaza) pavadinta stovykla, kurioje plastikinėse palapinėse gyvena kapitalizmo iš darbų bei namų išvaryti žmonės. Brazilijos valdžia stovyklas vadina nelegaliomis; tūkstančiai šeimų daugiau neturi kur gyventi – alternatyva yra arba dangun, arba po žeme. Savo žingsniu jie reikalauja iš valdžios įperkamų būstų ir darbo. Tuo pat metu San Paule suręsta visą kvartalą užimanti ištaiginga 11-os aukštų 10-ies tūkst. vietų Solomono Šventykla – Senajame Testamente minimos šventyklos kopija. Idėjos autorius ir finansuotojas – turtingiausias Brazilijos dvasininkas Ediras Macedo (pagal „Forbes“ duomenis, jo turtas vertinamas 1,3 mlrd. JAV dolerių).

Šiuos du pavyzdžius „Kairos Palestina“ konferencijai pateikė dvasininkė iš Brazilijos Nancy Cardoso. Paaiškinusi, jog Brazilijos benamių žmonių kova už savo teises ir orų gyvenimą ir palestiniečių priešinimasis Izraelio okupacijai iš esmės yra ta pati kova už būvį (stovyklos San Paule vardus gavo solidarumo su Palestina vardan), N. Cardoso kreipėsi į palestiniečius: „Mes jus suprantame. Jūs suteikiate mums vilties.“

Teologija ir teisingumas

„Teologijos dažnai panaudojamos pateisinti įvairias pozicijas“, – susirinkusiuosius įžanginėje kalboje įspėjo dvasininkas iš Norvegijos Eilertas Rostrupas. Palestinos situacija korporacinėje žiniasklaidoje paprastai pateikiama kaip religinis (ar religijų) karas: neva žydai kovoja su musulmonais vien dėl to, kad vieni dievą vadina Alachu, kiti – Jahve. „Atminkite, kad [Izraelio–Palestinos] konfliktas iš esmės yra politinis; tai ginčas dėl žemės ir teritorijos. Tačiau apskritai tai net ne konfliktas – tai priespauda“, – kalbėjo dr. Muntheris Isaacas, Betliejaus Biblijos koledžo vicerektorius ir tarptautinės konferencijos „Kristus patikros punkte“ (angl. Christ at the Checkpoint) direktorius. Būtina paminėti, kad ši priespauda vykdoma sionistinių jėgų, prisidengiant judaizmu ir jį savanaudiškai interpretuojant teritorinėms pergalėms bei galiai pasiekti; sionizmas yra 1896 m. Theodoro Herzlo pradėtas politinis judėjimas, siekiantis sukurti žydų valstybę biblinėje Izraelio teritorijoje.

Savo pranešime dr. Isaacas dekonstravo, kaip teologija prisideda prie neteisybės gimimo ir vystymo. Pasak jo, Palestinos kontekste turime kalbėti apie imperijos teologiją (imperija plačiąja prasme suvokiama kaip galios koncentracija, siekianti kontroliuoti visus gyvenimo aspektus, tarp jų ir dvasinį, kultūrinį bei religinį) ir penkis pagrindinius jos komponentus.

Pirmiausia tai – iš anksto sudaryta nepalanki nuomonė, faktams prieštaraujantys nusistatymai bei rasistiniai prietarai. „Teologija formuoja požiūrius, – kalbėjo dr. M. Isaacas. – Palestiniečiai paišomi kaip šalutinės, nesvarbios būtybės. Ar ankstyvieji krikščionys sionistai, teigdami, jog Palestina yra „Žemė be žmonių žmonėms be žemės“ [todėl esą sionistai ją gali kolonizuoti – aut.past.], žinojo, jog Palestinoje išties buvo gyventojų, t.y. palestiniečių? Aišku, žinojo. Tačiau jiems ši žemė buvo tuščia – be gyventojų, lygiaverčių atvykstantiems kolonistams.“

Antras svarbus imperijos teologijos bruožas, pasak dr. M. Isaaco, yra baimės ir neapykantos kurstymas. „Neigiami išankstiniai požiūriai dehumanizuoja. Imperijos teologija kurti priešus moka labai puikiai. Yra pasakyta, kad bet kokiam judėjimui egzistuoti dievas nebūtinai reikalingas, tačiau velnias yra būtinas, – teigė dr. M. Isaacas. – Taip judėjo-krikščionybė pateikiama kaip gera, o jai priešpastatomas islamas kaip absoliutus blogis.“ Toks dirbtinis priešų kūrimas žaidžia viena pirminių emocijų – baime – ir ją panaudoja žmonių skirstymui į labai ribotas „priešas–draugas“ kategorijas, pagal kurias priešą būtina bet kokia kaina eliminuoti, o draugas atitinkamai apdovanojamas privilegijomis.

Imperijos teologija taip pat reikalauja ištikimybės ir lojalumo; taip ji atspindi pavojingą savo viršenybės mentalitetą. „Palestiniečiai krikščionys privalo kalbėti, mąstyti ir situaciją vertinti pagal vakarų sukurtus ir vakarams priimtinus standartus, antraip bus apkaltinti eretiškumu, – kalbėjo dr. M. Isaacas. – Aš, kaip palestinietis krikščionis, sakau: nustokite mane apibrėžti, nustokite man klijuoti etiketes. Tiesiog įsiklausykite, ką aš iš savo pusės turiu pasakyti.“

Klijuodama etiketes „priešams“ ir susiaurindama viešą diskusiją, analizę bei kritiką iki sau palankių ribų, imperijos teologija tuo pat metu tildo jai prieštaraujančius balsus. Dr. M. Isaacas teigė žinantis daugybę atvejų, kuomet tam tikriems veikėjams sionistinės jėgos moka pinigus už melų ir paskalų skleidimą žiniasklaidoje bei kitose viešosiose erdvėse; po sionistų įsikišimo palestiniečiai išbraukiami iš konferencijų pranešėjų sąrašų arba jų atsvarai pakviečiami oficialią Izraelio poziciją ginti turintys kalbėtojai, dr. M. Isaaco žodžiais, „tarsi mūsų, palestiniečių, žinia būtų melaginga.“

Paskutinis, penktasis, imperijos teologijos bruožas tas, jog ji, būdama religinė, paradoksiškai yra abejinga kitų kančiai. Ar į Betliejų ar Jeruzalę atvykstantys piligrimai Izraelio patikros punkte, saugomame iki dantų apsiginklavusių kareivių, susimąsto apie tokią paprastų palestiniečių kasdienybę? „Teoriškai apatetiškas krikščionis yra sau prieštaraujantis žodžių junginys, – teigė dr. M. Isaacas. – Tačiau šiandien, deja, turime daugybę krikščionių, kurie tiesiog nori gyventi patogiai. Jie nėra taikos nešėjai, stojantys tiesos pusėn.“ Na, o kam išgyventi dėl kito patiriamų sunkumų, jei pačiam leidimo melstis Jeruzalėje okupacinės armijos prašyti nereikia?

Iškėlus imperijos teologijai iššūkį, kitas žingsnis, anot dr. M. Isaaco, yra išvystyti alternatyvią teologiją, kurioje nėra vietos imperiniams tikslams ir požiūriams. „Net ir Jėzų privalome išlaisvinti iš imperinių paradigmų“, – teigė jis. Būtent čia laikas ir vieta apmąstyti Dievo Karalystę.

Pristatydamas savo pranešimą, Pasaulio Reformuotų Bažnyčių Komunijos (angl. World Communion of Reformed Churches) generalinis sekretorius dvasininkas Chrisas Fergusonas kreipėsi į tikinčiuosius su prašymu, o galbūt patarimu: „Teisingumą iškelk į patį savo tikėjimo centrą.“ Jis priminė susirinkusiems Jėzų iš Galilėjos, kuris su Romos imperialistais kovojo visais jam prieinamais lygiais: asmeniniu, kolektyviniu, savitarpio pagalbos, padėdamas išgyti nuo priespaudos padarytos žalos bei siūlydamas alternatyvų gyvenimą. Užsiminęs apie žalingas Šventojo Rašto interpretacijas, kuriomis dažnai pateisinami šiandienos nusikaltimai Šventojoje Žemėje, jis ironiškai siūlė ant Biblijos kaip ant cigarečių pakelio užklijuoti įspėjimą „Skaitydami šią knygą, rizikuojate aplinkinių sveikata ir gyvenimu“ bei suvokti skirtumą taip istorijos ir biblinių istorijų. „Biblijos Izraelis nėra tas pats, kas šiandienos Izraelis. Šiandienos Izraelis nėra judaizmas. Judaizmas nėra lygus sionizmui“, – kalbėjo Ch. Fergusonas. Ir pridėjo: „Pastebėjęs vykdomą neteisybę ir priespaudą, Jėzus visad įsikišdavo apginti skriaudžiamojo.“ O mes?

Atvykite ir pamatykite

Šventoji Žemė yra ideali vieta piligrimystei. Tačiau kada piligrimystė tampa išties prasminga? Kai skubant aplankomos Biblijoje paminėtos vietos, kai nutaisius gražiausią savo šypseną štampuojamos skaitmeninės nuotraukos, o vakare grįžtama į tarptautinei korporacijai priklausantį kelių žvaigždučių viešbutį?

„Piligrimystė nėra atostogos disneilende Šventojoje Žemėje. Piligrimystės kertinė šerdis yra bendravimas ne su negyvais akmenimis, o su gyvaisiais – vietiniais palestiniečiais – bei įsiklausymas į jų istorijas, – kalbėjo krikščionių dvasininkas iš Indijos Rajas Bharathas Patta. – Eiti su Dievu – tai eiti su priespaudoje gyvenančiomis bendruomenėmis.“ Į komentarą iš publikos, kad Dievas yra visame kame, R. Bh. Patta atsakė: „Taip, tačiau man gyvieji akmenys yra būtent ištisus dešimtmečius okupuoti Šventosios Žemės žmonės, kurių niekas nesiteikia išklausyti.“

Galbūt toks ir yra autentiško piligrimo apibrėžimas: būti jautriam kito kančiai ir stoti skriaudžiamojo pusėn visur, o ypač – Šventojoje Žemėje. Ne veltui „Kairos Palestina“ dokumento bendraautoris palestinietis Yusefas Daheras konferencijos dalyviams uždavė klausimą pamąstymui: „Kaip atvykėlis, ar esate pasiruošęs su mumis eiti visą keturiolikos stočių Kryžiaus Kelią, ar sustosite ties trečiąja?“

Turistams ir piligrimams iš viso pasaulio laisvai keliaujant po Šventąją Žemę, jos vietiniai gyventojai privalo gauti okupacinės kariuomenės leidimus aplankyti Jeruzalę net ir per didžiąsias krikščionių šventes – Kalėdas ir Velykas. „Izraelis vienintelis iš visų šios žemės okupantų draudžia tradicinę Palmių sekmadienio procesiją ant asiliuko iš Betliejaus į Jeruzalę“, – teigė dr. Mazinas Qumsiyeh. 2010-aisiais Izraelio armija sulaikė palestiniečius krikščionis, bandžiusius joti į Jeruzalę; tarp areštuotųjų buvo ir asiliukas, kuriam, pasirodo, taipogi reikia specialaus leidimo patekti Jeruzalėn. Konferencijos dalyviams pakikenus iš tokio absurdo, dr. M. Qumsiyeh tęsė: „Ir kryžiuočiai, ir kiti okupantai amžių amžius bandė paversti šią įvairovės pilną žemę monolitine. Nė vienam nepavyko. Nepavyko ir paskutinei okupacijai – sionizmui, tik jis dar to nežino, ir mūsų darbas yra priversti jį tai pripažinti.“

„Atvykite ir pamatykite“, – pasaulio tikinčiuosius kvietė „Kairos Palestina“. „Atvyk ir pamatyk“, – vizitinę kortelę man į rankas įdavė konferencijos partnerės šalia Betliejaus įsikūrusios „Alternatyvios Turizmo Grupės“, užsiimančios teisingumu grįsto turizmo ir piligrimystės Šventojoje Žemėje organizavimu, atstovas. Atvykite ir pamatykite: priespauda galinga, iššūkiai didžiuliai. Tačiau kai esti tikėjimas, yra ir gyvenimas. Todėl po konferencijos niekaip nepaleidžia ir kita Antrojo Laiško Korintiečiams eilutė: „Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę.“ [2 Kor 4:9]

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
O ar

neatrodo, kad Dievas, vykdydamas savo planą surinkti išblaškytą Savo tautą į Pažadėtąją žemę (būtent konkrečią biblijinę teritoriją) naudoja įvairius žmones, tame tarpe ir taip vadinamus sionistus. Dievui nėra negalimų dalykų ir Jis įvykdys, ką pažadėjo savo tautai – surinks juos kaip višta savo viščiukus ir išgelbės likutį. Todėl mes neturime teisės piktintis ir teisti kitų žmonių, nors jie ir, kaip mums atrodo, neteisingai elgiasi, nes gal būt jie yra Dievo įrankiai. Smerkti ir teisti mes turime nuodėmę, o visą garbę atiduoti Vienam Dievui.

Letas Palmaitis

„Izraelio okupacija” – tai pati atkurtoji Izraelio valstybė. Sutinku, kad ji atkurta su Londono „Apskritojo stalo” globalinio projekto bankininkų pagalba, turint tikslą padaryti placdarmą savo tolesniam viešpatavimui islamo regione. Bet jeigu jau pradėtas minėti D-vas, būkite ramūs: be D-vo Valios po 2000 metų valstybės neatsikuria! Bloga (tikrai bloga, nes yra eilinė sodomodemokratinė) ar gera Izraelio valstybė, pats tautos grįžimo ir įsikūrimo kartu su atkurtąja kalba faktas yra stebuklas, kurį galima suvokti tik pranašysčių šviesoje. Globalistai ateina ir nueina, D-va Valia amžina. Todėl sentencija „Izraelio okupacija – nuodėmė prieš D-vą ir žmoniją” yra suprantama tik šariato sistemos rėmuose, nes šariatas reikalauja, kad bet kuri teritorija, kurioje bent kartą būta islamo, turi būti grąžinta islamui. Štai tik tada viskas aišku. Bet judėjai… Skaityti daugiau »

Tadas

išties susivokti, kas vyksta Šventojoje Žemėje, paprastam mirtingajam savo jėgomis kažin ar įmanoma, tačiau pažvelgus tikėjimo akimis ima rodytis įspūdingų – Jo meilės ir Jo vilties – ženklų.

VaidasVDS

Tikras tikėjimas neturi valstybių, sienų, konkrečių tautų, o tuo labiau vyriausybių.
Yra žmogus ir yra Dievas.
Jei žmogus suranda (pajaučia) Dievą, jis suranda Viską.
Kiekvienas žmogus turi savo kelią link Dievo. Jis arba suranda Dievą, arba nesuranda. Jei nesuranda, eina amžinojo poilsio (tiesiogine prasme).
Jei žmogus nevykdo Dievo valios (ji geriausiai yra išreikšta Pagrindiniame Dievo įstatyme), jis taip gali eiti amžinojo poilsio (tiesiogine prasme). Tai tinka ir įvairių religijų dogmatikams ir fanatikams.
Necituosiu, Letai, šįkart Urantijos Knygos (nors ten labai daug dvasinės prasmės ir tiesos yra). Geriau pateiksiu nuorodą į popiežiaus Leono XIII 1888 m. mintis apie tikrą tikėjimą ir liberalizmą:
http://www.propatria.lt/2014/12/shane-pezzutti-laisves-sunaikinimas.html
http://www.propatria.lt/2014/12/shane-pezzutti-laisves-sunaikinimas_8.html

4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top