Milda Kniežaitė | lzinios.lt
Kalba emigracijoje visada patiria spaudimą. Jis ypač stiprus, kai pirmas vaikas šeimoje pradeda lankyti valstybinę švietimo instituciją ir parneša namo daugumos kalbą. Todėl šeima, kaip pabrėžė dr. Kristina Jakaitė-Bulbukienė, labai svarbi lietuvių kalbai emigracijoje išlaikyti. Reikia didelių sąmoningų pastangų, kad kalba keliautų iš kartos į kartą.
Būtent į šeimą sutelkta Vilniaus universiteto (VU) Lituanistinių studijų katedros mokslininkės dr. K. Jakaitės-Bulbukienės disertacija „Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė”. Pagrindinis darbo tikslas – išsiaiškinti, kodėl ir kaip lietuviai emigracijoje išlaiko lietuvių kalbą. Disertacijoje nagrinėti VU projekto „Emigrantų kalba” duomenys. Į šį projektą, remiamą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, buvo įsitraukusi ir pati mokslininkė.
K1 – respondentai, kurie emigravo patys; K1+ – respondentai, kurie emigravo kartu su tėvais; K2 – respondentai, kurie gimė ne Lietuvoje; K3 – respondentai, kurių tėvai gimė ne Lietuvoje. Priklausymas tam tikrai kartai nerodo priklausymo tam tikrai bangai. K1 gali būti ir iš pokario, ir iš dabartinės emigracijos bangos./Kristinos Jakaitės-Bulbukienės disertacijos duomenys
Antrosios bangos atspaudas
Dr. K. Jakaitė-Bulbukienė savo darbe pažvelgė į tris emigracijos kartas JAV: tuos, kurie emigravo patys ir kurie emigravo kartu su tėvais, tuos, kurie gimė svečioje šalyje, ir tuos, kurių tėvai gimė svečioje šalyje. Pasak tyrėjos, JAV visų trijų kartų kiekybiniai ir kokybiniai duomenys gana tolygūs, ir buvo galima palyginti, kaip elgėsi kiekviena karta, kas vyksta šeimose, kodėl vienos šeimos apsisprendžia išlaikyti lietuvių kalbą ir ką daro, kad taip būtų.
„Aišku, tiek kiekybinėmis anketomis, siunčiamomis internetu, tiek kokybiniais interviu labiau pavyko pasiekti tuos respondentus, kurie norėjo išlaikyti lietuvių kalbą, nors nebūtinai išlaikė, – pasakojo dr. K. Jakaitė-Bulbukienė. – Mano darbe labai ryškus antrosios bangos emigrantų, išvažiavusių po Antrojo pasaulinio karo, atspaudas. Jie buvo aiškiai nusiteikę išlaikyti lietuvių kalbą. Pokarinės bangos emigrantų jau ir vaikaičiai užaugę, augina savo vaikus, ir matyti, kad lietuvių kalba perduodama iš kartos į kartą. Dabartinėje bangoje to dar negalima matyti. Trečioji, dabartinė, emigrantų banga labai įvairi. Vieni nusiteikę išlaikyti kalbą, kiti norėtų, bet nieko nedaro, treti nei nori, nei ką nors daro. Pasitaikė pakalbinti tuos žmones, kurie panašūs į antrabangius.
K1 – respondentai, kurie emigravo patys; K1+ – respondentai, kurie emigravo kartu su tėvais; K2 – respondentai, kurie gimė ne Lietuvoje; K3 – respondentai, kurių tėvai gimė ne Lietuvoje. Priklausymas tam tikrai kartai nerodo priklausymo tam tikrai bangai. K1 gali būti ir iš pokario, ir iš dabartinės emigracijos bangos.
Neišverdant tautų katile
Tyrėjos manymu, kalbos išlaikymas labai priklauso nuo emigrantų nuostatų Lietuvos ir lietuvių kalbos atžvilgiu. Jei nuostatos teigiamos, kelias kalbai išlaikyti atviras. Jei neigiamos – kaip ir nebėra motyvo.
„Visi suprantame, kad lietuvių kalba yra maža, netarptautinė, ir ją mokėti nėra naudinga pasauliniame kontekste, bet jei žmogus mano, kad lietuvių kalba yra graži, prestižinė, žino, kad ji – viena seniausių pasaulio kalbų ir ją verta išlaikyti, pats sau sukuria motyvą“, – kalbėjo mokslininkė.
Pasak dr. K. Jakaitės-Bulbukienės, kalba emigracijoje niekada neišlieka savaime, nes yra mažumos kalba ir visada patiria spaudimą. Tas spaudimas pasidaro ypač stiprus, kai pirmas vaikas šeimoje išeina į valstybinę švietimo instituciją ir parneša namo daugumos kalbą. Norint išlaikyti kalbą reikia sąmoningumo. Sąmoningų pastangų.
Taip pat labai svarbus ir toks paprastas dalykas kaip emocinis prisirišimas. Jeigu žmogus mano, kad lietuvių kalba yra jo šeimos kalba arba viena iš kalbų, jis irgi sieks, pasak tyrėjos, ją išlaikyti.
Kitas dalykas, jei išvažiavęs svetur žmogus mano, kad lietuvių kalba jam yra problema. Tik trukdo. Pavyzdžiui, jei šeimoje kalbės lietuviškai, kita kalba vaikai kalbės su akcentu. Pastangos išlaikyti lietuvių kalbą per daug kainuos.
Mokslininkės kalbinami žmonės dažniau pirmiausia minėjo idėjinius motyvus, kodėl reikia išlaikyti lietuvių kalbą, bet praktiniai motyvai taip pat labai svarbūs. Pavyzdžiui, kad vaikai susikalbėtų su seneliais. Arba patys su savo vaikais normaliai pasikalbėti gali tik lietuviškai – jokia kita kalba.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.