Bernardinai.lt
„Kino pavasario“ filmų gausybėje šiemet pasirodė naujausias Andreas Dalsgaardo filmas „Gyvenimas yra šventas“, kuris pasakoja apie Antano Mockaus asmenybę ir paskutinius jo žingsnius politinėje veikloje: kandidatavimą į Kolumbijos prezidento postą, vėlesnį pasitraukimą iš aktyvios politikos ir prisijungimą prie buvusio oponento 2014-ųjų metų prezidento rinkimuose. Šiemet Antanas Mockus atvyko į Lietuvą tam, kad pristatytų šį filmą – „Kino pavasaris“ žurnalistams suteikė progą pasikalbėti su šiuo žmogumi. Bernardinai.lt siūlo pagal kelis pokalbio fragmentus parengtą straipsnį apie Antano Mockaus asmenybę.
2010-aisiais metais Antanas Mockus pralaimėjo rinkimus į Kolumbijos prezidento postą. Kilo nemažai įtarimų dėl balsų klastojimo, atsirado daugybė pasipiktinusių žmonių. Antano Mockaus ir „Žaliųjų partijos“ būstinėje skanduojamas žodis „mafija, mafija, mafija“. Į režisieriaus Andreas Dalsgaardo žvitrią akį patenka didelei miniai pritariantis Antanas Mockus. Iš politiko burnos veržiasi žodžiai. Mantra. Tačiau po truputį jis tyla. Aplink jį vis dar aidi šūksniai. Mockaus akys pasimeta, atsitraukia nuo šurmulio ir tiesiog stebi. Žvilgsnis, o kartu ir dvasia, svyruoja. Galiausiai atsitraukia ir atsisako dalyvauti minios šaukime. Dalsgaardo filme ši scena trunka vos kelias sekundes. Mockaus veidas stambiu planu ir šūksniai aplinkui. Šis momentas įkūnija visą Mockaus gyvenimą. Pokalbio su žurnalistais metu jis prasitaria: „Būdamas dvidešimties aš norėjau kąsti pasauliui, buvau pilnas pasipiktinimo. Man sakydavo – rašyk, tačiau net rašydamas žiūrėk atsargiai, kokius žodžius vartoji. Išmokau, kad komunikacija yra smurto priešas, tačiau komunikacijoje irgi gali būti smurto. Kai rašai, saugok žmones.“
Kodėl Mockus nutyla? Ką jam reiškia šie skanduojami žodžiai? Kodėl jis galiausiai atsisako dalyvauti? Mafija – žodis, turintis itin agresyvią konotaciją. Smerkiantis, užgauliojantis, teisiantis ir priešiškas. Steigiantis kitą pusę, kuriai tu turi būti priešiškas, kuriai turi kenkti. Atsiranda politinis (egzistencinis?) priešas.
Antanas Mockus daugelį savo politinės karjeros laiko paaukojo kalbėjimui apie tai, kodėl negalima priešiškai nusiteikti oponentų atžvilgiu ir kodėl smurtas gimdo tik dar daugiau smurto. Tuo metu, kai jo konkurentas Santosas (kitas kandidatas į Kolumbijos prezidento postą) kalbėjo apie pasipriešinimą, Mockus kalbėjo apie pastangą auklėti ir šviesti. Šis kadras pagauna visą Mockaus gyvenimą vienoje akimirkoje. Pasaulio istorijoje būta labai daug atvejų, kai įvairūs filosofai ar intelektualai gerokai nusižengia savo gausiai moralės idealų prifarširuotiems raštams. Pavyzdžiui, Immanuelis Kantas, daug tauškęs apie pažadus ir pareigas, parašė knygą „Religija vien tik proto ribose“, o Prūsijos Karalius Frydrichas Wilhelmas II paprašė Kanto toliau nerašyti ir nepublikuoti šios knygos ir tekstų religijos tematika. Kantas pasižadėjo, tačiau karaliui mirus vis tiek išsispausdino, motyvuodamas tuo, jog jo pažadas karaliui mirus nebegalioja. Ką tik nupasakotas momentas Mockaus karjeroje parodo politiko (ir filosofo) atsisakymą pasiduoti ir paneigti savo moralinius (ir politinius) idealus. Antanas Mockus po pralaimėjimo pasitraukė iš aktyvaus viešo veikimo, tačiau jo indėlis į politikos supratimą, politikos ribas bei veikimą joje paliko neišdildomą įspūdį visame pasaulyje.
Santykis su vienu pagrindinių politinių oponentų Enrique Peñalosa puikiai atskleidžiamas pirmajame Andreas Dalsgaardo filme „Besikeičiantys miestai: Bogota“ (angl. Cities on Speed: Bogota Change): Kolumbijoje yra įstatymas, jog tas pats žmogus negali būti miesto meru dvi kadencijas iš eilės, todėl Peñalosa ir Mockus valdė Bogotą pakaitomis: filmas pasakoja apie skirtingas asmenybes, skirtingas prieigas prie politikos, tačiau vieną bendrą tikslą – pakeisti Bogotą į gerąją pusę. Būtent tie metai iš esmės transformavo miesto veidą bei „miesto piliečių“ mentalitetą. Enrique Peñalosa labai gerai tvarkė viešąsias erdves iškeldamas pėsčiuosius; Mockus šiek tiek apgailestauja, jog Dalsgaardo filme iš finansinio taško nebuvo parodytas jo indėlis į Bogotos vystymąsi. „Nesu tikras, ar tvarkiau ir rūpinausi tradiciniais (institucijomis, infrastruktūra – K. T.) politiniais dalykais tam, kad vėliau galėčiau žaisti, o ar tas žaidimas buvo skirtas tam, jog patraukti žmones į tradiciniais laikomus politinius dalykus. Palinksminti ir tada padaryti sunkius sprendimus. Didelis klausimas yra, kas aš esu toks: anarchistas, kuris išjuokia visas valdžios formas? Ar tarnas tos tvarkos, kuri yra tradicinė?“
Tada Bogota buvo siaubingas miestas: milžiniškas nusikalstamumo skaičius ir chaosas buvo tapę kasdienybe. Mockus pasakoja, jog jei pažiūrėtume į to meto karikatūras, tai daugiausiai pamatytume vaizduojamas Bogotos gatvių skyles: „Man atrodo, kad skylės buvo ne tiek mieste, kiek žmonių galvose“. Toliau tęsia apie santykį su Enrique Peñalosa: „Žurnalistai labai daug kalbėjo apie susipriešinimą tarp mokusistų ir peñalosistų, tačiau aš lengviau susitariu su peñalosistais, o ne su mokusistais ir mano komanda man sako: tu esi daugiau ištikimas Peñalosai nei mums. Bandžiau įrodyti, kad taip nėra, bet nepavyko. Man mama kartais sakydavo: „Tu lygiai toks pats kaip Dali: gali paversti šią „čierką“ (rodo į šalia savęs esančią stiklinę – K.T.) į meno kūrinį. Daugelis mano, kad į gyvenimo pabaigą esu mažiau kūrybingas. Čia kaip su Picasso – po tam tikro laikotarpio jo darbai nurašomi kaip niekam tikę. Na va, palyginau save su Picasso“, – iš karto susigėsta. Įdomu, kad šiame žmoguje sutelpa ir drąsa, ir kuklumas.
Viena ryškiausių Mockaus „akcijų“ buvo nauja strategija, kaip susidoroti su chaosu gatvėse: keliose Bogotos vietose jis pasiūlė pastatyti eismą reguliuojančius mimus. Viešėdamas Lietuvoje jis prisiminė kritikų pirminę reakciją į šią avantiūrą: „Žmonės Pietų Amerikoje (išskyrus Urugvajų), paklausti apie tai, kas valdo jų gyvenimą, atsako, jog jį valdo sąžinė, o paklausti apie tai, kas valdo kitų žmonių elgesį, jie atsako, jog juos valdo baudos ir kalėjimas arba ką kiti žmonės pasakys apie juos. Kai tam tikrose Bogotos vietose buvo pastatyti mimai, pirmasis klausimas apie juos buvo: ar mimai galės skirti nuobaudas kaip policininkai? Aš atsakiau, jog labai sunku yra teisiškai įgyvendinti tokią privilegiją. Tuomet žurnalistas pasakė, kad tokia praktika neveiks. Daugelis galvoja, jog kitiems reikia diržo, o tau pačiam reikia supratimo ir pedagogikos.“
Mimai iš tiesų padarė daugeliui labai didelį įspūdį ir privertė į save pasižiūrėti kaip į pilietį. Atsirado naujas požiūris į tai, kaip su žmogumi elgiamasi. Mimai nebuvo smurto išraiška, o tylos ir susilaikymo – susilaikymo nuo aršaus dalyvavimo chaose bei smurte. Kaip reaguoja žmonės, kai iš jų tikimasi ne nusižengimo? Kai jie nėra puolami įvairių smurtinių struktūrų, pavyzdžiui, policijos? Panašu, jog tam tikrais atvejais tokie metodai veikia.
Tam tikra prasme Mockus žmonių sąmonėje pakeitė suvokimą apie tai, kas iš tiesų yra viešoji erdvė ir kaip joje derėtų elgtis: būtent visiškai neįtikėtinoje vietoje įkurdindamas tai vietai iš pažiūros netinkančius elementus – mimus. Mockus vėlgi sako, jog: „Mane dažnai kritikuoja dėl to, kad kišuosi į žmonių kultūrą. Kodėl tu kišiesi į žmonių mąstymą ir kultūrą? Kai jie kažką padarys ne taip, nusižengs taisyklėms, tuomet jau galėsi kažkokiu būdu kištis, juos bausti. Aš prisižadėjau sau, kad laikysiuosi įstatymų. Tačiau dar labiau prisižadėjau, jog žmonės laikysis įstatymų ir žinos Konstituciją. Kolumbijoje sunku žmones priversti laikytis įstatymų, todėl turiu nestandartinėmis priemonėmis juos įtikinti jų laikytis. Negaliu smurtinių ar totalitarinių priemonių naudoti, kaip kitose šalyse buvo daroma. Turiu sugalvoti būdą kaip kitaip įtikinti.“
Antanas Mockus dažnai kalba pasakojimais ir įvairiomis iliustracijomis tarsi bandydamas išprovokuoti ir priversti klausytoją suteikti jiems kokią nors prasmę, leidžia patiems interpretuoti, retai kada pasako tiesmukai, o klausantis mąstymas dirba, esti gyvas, vyksta pokalbis labiausiai su savimi, užsimezga prasmė, neįvyksta atpažinimo veiksmas: na taip, šitą ir aš mąsčiau, o veikiau nuolatinis minčių judėjimas.
Apie pirmąsias politines patirtis ir emigracijos problemą jis pasakoja: „Mano pirmas uošvis lietuvis vienu momentu turėjo 3000 karvių, visos tos karvės ant blauzdos turėjo Gedimino stulpus. Labai daug savo politinio paruošimo gavau su ponu Slotkumi (uošviu) diskutuodamas, jis gaudavo „Akiračius“, todėl aš daug iš jo išmokau. Jis, kai nesikalba su kokiu nors žmogumi, tai kalbasi su Dievu. Nueina savo reikalus apgalvoti į bažnyčią. Aš taip juokais sakau, kad jis pats vienas tapo protestantu. Vienu metu buvau didelis aktyvistas lietuvių bendruomenėje, organizavau visokius chorus, o taip pat buvau padaręs labai aršius plakatus, kurie kaltino mūsų tėvus dėl to, kad jie paliko Lietuvą. Buvau emigrantų sūnus, kuris galvoja, kad mūsų tėvai buvo bailiai. Mane sulaikė mano uošvis. Ir mano tėvas sakydavo, jog „kaip pasiklojai, taip ir išsimiegosi“. Aš nežinau, ar galima palyginti dabartinę emigraciją su mūsų tėvų laikmečiu. Šiais laikais sunku išvengti emigracijos. Anksčiau nebūdavo taip lengva išvažiuot. Sovietų Sąjungoje juk žmonės sapnuodavo, kaip nori išvažiuoti. Nuvažiuoti iki Lenkijos būdavo milžiniškas žingsnis. Reikia suvilioti žmones tėvyne. Pavyzdžiui, Amerikoje gausi geresnę algą, turėsi geresnius bendradarbius, tačiau lieki mažu daikteliu toje šalyje. Kolumbijoje būsi didesniu. Aš vos ne vos neatsidūriau Australijoje, vos ne vos nepasilikau Prancūzijoje ir niekada nebūčiau turėjęs tokio įdomaus ir dosnaus gyvenimo. Kartais būnu truputį liūdnas ir mano žmona sako: „Na, tu eini į dangų ir dar pyksti“. Mano pirmasis uošvis, Slotkus, taip pat susidūrė su panašia dilema. Apie 600 lietuvių atsidūrė Kolumbijoje, o po kurio laiko, pusė jų emigravo į JAV. Gaudavo vizą ir išvažiuodavo. Mano uošvis taip pat gavo pasiūlymą vizai, o tuomet sako: „Kažin ar man eisis geriau JAV nei Kolumbijoje“. Pasiėmė turisto vizą, apsilankė ir sugrįžo. Kartais žmonės nepajėgia suvokti, kiek daug galimybių yra Lietuvoje. Kažkur užsienyje jie mato geresnes pajamas. Kolumbijoje būta ilgų laikotarpių, per kuriuos 14–15% žmonių buvo bedarbiai, o sovietų Lietuvoje bedarbių skaičius buvo negatyvus.“
Ganėtinai lengva rasti pavyzdžių filosofų, akademikų ir intelektualų, kurie ganėtinai vangiai žiūri į praktinę veiklą, o jeigu kokiu nors būdu patenka į ją, greitai sudega. Turbūt geriausiai šį filosofijos ir praktinės veiklos konfliktą iliustruoja Platono pavyzdys: daug rašęs, kalbėjęs ir galvojęs apie politiką, filosofas, nuvykęs į Sirakūzus ir pabandęs įgyvendinti savo politinę viziją, sužlugo.
Žinoma, šią patirtį jis vėliau pritaikė tolesniuose filosofiniuose tyrinėjimuose, tačiau taip pat sukėlė nemažai diskusijų apie filosofinio mąstymo ir praktinio veikimo nesuderinamumą. Antanas Mockus buvo matematikas, tačiau vėliau įgijo ir filosofinį išsilavinimą, todėl klausimas apie jo įtaką politiniam veikimui, pasirodo labai tikslingas: „[Filosofinis išsilavinimas] man labai padėjo. Netyčia susidūriau su Stanley’o Milgramo studija apie autoriteto svarbą per recenziją, kuri buvo išspausdinta tuometiniame išeivijos žurnale „Akiračiai“. Ta recenzija pakeitė mano gyvenimą, net užsisakiau knygą ir po to tuojau pat pasiūliau kursą universitete apie Stanley Milgramo eksperimentus.“
Po II pasaulinio karo psichologija itin susidomėjo žmogaus moralinio sprendinio ir autoriteto santykiu, todėl buvo atliekami įvairūs tyrimai, vienas jų – Milgramo. Jo metu dalyviai buvo skatinami elektros šoku krėsti žmones „dėl mokslo tobulėjimo“. Šalia jų sėdėjo baltu chalatu apsivilkęs mokslininkas ir ragino. Žinoma, tai nebuvo atliekama iš tikrųjų, tačiau eksperimento dalyviai to nežinojo. Šios eksperimento išvados buvo šiurpinančios: daugelis dalyvių paklusdavo ir vis didindavo elektros srovės pajėgumą. Šis eksperimentas vis dar vertinamas itin kontraversiškai.
Tačiau būtent jis atvedė Antaną Mockų į filosofiją ir į mąstymą apie žmogų ir jo prigimtį: „Mano laureato tezė buvo ganėtinai pesimistiška, paremta Heideggeriu, ir kalbėjo apie techniką ir mokslą: kaip techniškas žvilgsnis į daiktus nulemia tai, kaip matai ir ką matai: norisi sau pajungti aplinką ir toks santykis su pasauliu priverčia pamiršti savo egzistenciją. Kas lieka yra tik tai, ką gali įžvelgti techniškas žvilgsnis – gali su Viagra padaryti stebuklus. Tik tai, ką gali apskaičiuoti ir panaudoti, tik tai egzistuoja (ir, žinoma, tik tai yra svarbu). Kalbame ir mąstome tik apie tuos dalykus, su kuriais galime turėti technišką ir praktišką santykį; jei negali techniškai ir moksliškai apibūdinti, tuomet daiktai ir įvykiai tampa nesvarbūs ir nereikšmingi. Poezija slysta lauk.“
Tačiau Mockaus požiūris į žmogų labai pasikeitė, o tai skatino daryti susidūrimai su dėstytojais: „Mano pirmas darbo vadovas buvo Husserlio specialistas, daug dirbo su Habermasu, ir būtent jis mane skatino išimti iš rankovės kokį nors pozityvų rezultatą, ieškoti vilties.“ Taigi, filosofinis žvilgsnis, sąlytis su idėjomis ir knygomis Antano Mockaus niekaip neišgąsdino. Galbūt galima būtų sakyti, jog būtent ištikimybė filosofijai ir moraliniams idealams jį privertė palikti politiką, dar labiau – nesipriešinti galimai suklastotiems rinkimams naudojantis verbaliniu smurtu. Galbūt nesugebėjimas (o gal nenorėjimas?) prisitaikyti prie greitai besikeičiančių aplinkybių jį pastūmėjo atsisakyti politikos?
Hannah Arendt savo straipsnyje „Tiesa ir politika“ kalba apie griežtų principų ir sustabarėjusių tiesų priešiškumą politikai. Politinė erdvė jai – nuolatos kintantis procesas, dialogas, kalbėjimas. Jacques‘as Ranciere‘as turbūt būtų pridėjęs, jog politika, tai – slinkčių darymas, vis naujos pozicijos prisiėmimas, politika niekada negali būti stabili, visada keičiasi. Mockus, savo pavyzdžiu, pakeitė politiką, išplėtė jos ribas, įtraukė vis daugiau žmonių į dalyvavimą. Tačiau šis žmogus turi vieną stabilų principą – visada gerbti žmogų ir nenaudoti prieš politinį oponentą jokio smurto.
Keista, liūdna, o gal įdomu, jog jo gaivališkas atėjimas į politiką atspindi pačią politiką – judančią, besikeičiančią, nenuspėjamą. Tačiau jo išėjimas – ganėtinai filosofinis, t.y. įvykęs dėl tam tikrų moralinių ir politinių principų, kurių nepažeisdamas jis tiesiog nebegalėjo išlikti politikoje. Ši asmenybė kelia daugybę klausimų: kas yra politika? Kaip joje veikti? Kas yra politinis pralaimėjimas? Kaip suderinti tai, kuo tiki beatodairiškai, su tuo, kaip reiktų veikti? Ar moralė, principas apskritai yra suderinami su politiniu veikimu?