laikmetis.lt
Jokia valdžia nesielgė taip klastingai kaip ši – štai vakar paskelbusi, kad išima iš darbotvarkės Civilinę sąjungą, šiandien vėl ją įtraukė. Kai kurie balsuojantys PRIEŠ nespės grįžti iš komandiruočių.
O aš vėl rašau apie tai, kodėl lietuviai nepritaria vienos lyties civilinei sąjungai. Nes jie myli tikrą laisvę.
Kovoje už ir prieš Civilinės sąjungos įstatymą susiduria dvi skirtingos laisvės sampratos. Pirmoji siekia asmeninius interesus, norus, aistras paversti „žmogaus teisėmis“, kurias privalo užtikrinti, saugoti ir ginti valstybė. Nesvarbu, kokias pareigas užkrauna kitiems visuomenės nariams, kiek bus apribota jų laisvė. Nesvarbu, kad laikui bėgant tokios „nepelnytos teisės“ ardys ir skurdins mūsų visuomenę, vis mažiau resursų palikdamos ateities kartoms.
Ši laisvės samprata jaučia antipatiją kultūrai, kuri, nors ir netobulai, riboja, apibrėžia ir kreipia žmogaus norus, siekius, veiksmus asmeniui ir visuomenei palankia kryptimi. Iš čia nepailstantis noras sugriauti vartotojiškas ir seksualines aistras varžančias tradicijas, papročius ir institucijas.
Visais ankstesniais laikais – nuo Sokrato iki XIX amžiaus – Vakarų civilizacija skelbė visai kitokią laisvę. Laisvas buvo tas, kuris laisvai nuo savo troškimų, pagundų ir instinktų geba pasielgti protingai ir teisingai; kuris gali pasirinkti tai, kas yra gera ir vertinga. Vakarų kultūra puoselėjo kuriančią, o ne griaunančią laisvę.
Ši laisvės samprata suvokia, kad teisės semiamos ne iš nesibaigiančio gausybėse rago, o iš visuomenės bendrojo gėrio. Kad jos gali tą bendrąjį gėrį kurti arba jį griauti. Kad teisės, laisvės ir pareigos visuomenėje yra tarpusavyje susijusios – kai viena asmenų grupė gauna naujas teises, kitai grupei užkraunamos tos teisės įgyvendinimui reikalingos pareigos arba apribojamos atitinkamos laisvės. Teisės kainuoja, todėl negali būti pripažįstamos be realaus pagrindo.