DELFI.lt
„Negaliu nupasakoti, koks tai jausmas pamatyti savo tėvo veidą pirmą kartą… Tą akimirką aš pajutau pilnatvę. Vienpusiškumo, pusiau tuštumos jausmas staiga užsipildė. Pirmą kartą gyvenime aš pasijutau pilnu, užbaigtu asmeniu. Aš nebe tas pats asmuo, kuris buvo. Aš jau visas. Aš radau savo tapatybę,“ – jau suaugęs žmogus, kuris buvo pradėtas pagalbinio apvaisinimo būdu, liudija apie troškimą atrasti savo biologines šaknis.
Panašių istorijų daug. Dėl skirtingų priežasčių vaikai kartais netenka vieno iš tėvų ar abiejų. Ir gyvenimiška patirtis, ir psichologijos bei kiti mokslai rodo, kad tai palieka žaizdą žmogaus širdyje. Biologiniai tėvai turi kažką, ko niekas kitas negali vaikui suteikti. Tas kažkas yra reikšminga ne tik vaiko gerovei augant, bet ir jo tapatybės formavimuisi – svarbu pažinti žmones, kurie yra atsakingi už tavo egzistenciją.
Į tėvų netektį žmonija žiūrėjo kaip į nelaimę, kurioje vaikui reikalinga pagalba. Tokios pagalbos centre buvo vaikas, nes jo interesai svarbiausia. Vaiko teisė į šeimą, o ne suaugusiųjų noras turėti vaiką, buvo prioritetas.
Ar stebina, kad vaiko interesų viršenybės principas numatytas JT Vaiko teisių konvencijoje ir Lietuvos įstatymuose? Tai aksioma, kurios nereikia įrodinėti.
Tuomet kodėl dabartinėse diskusijose apie partnerystę visiškai pamiršti vaikai? Kodėl politikai ir organizacijos, kurios neseniai aktyviai kovojo už vaikų saugumą šeimoje, šiandien kalba tik apie suaugusiųjų teises į šeimą? Kodėl į vaikus žiūrima tik kaip į objektą, į kurį ne šiame, bet kitame, partnerystės įteisinimo etape bus pareikštas homoseksualių porų reikalavimas?
Šeima ar individas yra visuomenės pagrindas?
Žmonės gali skirtingai įsivaizduoti šeimą ir niekas nedraudžia savo gyvenime tuo vadovautis. Tačiau diskutuodami apie partnerystę, mes kalbame ne apie asmeninę, bet apie teisinę šeimos sampratą – ką valstybė laiko šeima? Ką skatina ir stiprina savo šeimos politika?
Jeigu šeima yra tik apie suaugusiųjų emocinius, seksualinius ir kitokius santykius, tuomet nėra prasmės jai taikyti lyčių skirtingumo, monogamijos, ištikimybės, ilgalaikiškumo principų. Suaugę patys laisvi nuspręsti, kaip jiems save realizuoti šiame pasaulyje.
Tuomet absurdiška mūsų Konstitucijos nuostata, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Ne, tuomet ne šeima, bet individas turėtų būti tuo pagrindu. Tuomet šeima – tik individo realizacijos sąlyga, kintanti pagal jo norus ir poreikius.
Ir vis dėlto individas pats sau nepakankamas – jis negali nei savęs pagimdyti, nei užauginti, išauklėti, nei pasirūpinti senatvėje, ligoje. Individo realizacija, jo emociniai ir seksualiniai santykiai yra tik asmeninis interesas, neturintis valstybei išskirtinės svarbos.
Šeima Konstitucijos 38 straipsnyje yra vadinama valstybės pagrindu, nes ji reikšmingai prisideda prie visuomenės bendrojo gėrio: 1) dėl vaikų (valstybės piliečių) gimdymo, auginimo ir auklėjimo; 2) dėl santykinai tvarių vidinių šeimos santykių, paremtų kraujo/giminystės ryšiais ir bendrais vaikais, kurie natūraliai užtikrina savitarpio rūpestį, pagalbą pažeidžiamose būklėse (kūdikystė, liga, senatvė), pirminius ekonominius mainus ir kt.
Šias visuomenei svarbias šeimos savybes lemia vyro ir moters lyčių skirtingumas, potencialiai leidžiantis pratęsti gyvybę. Lyčių skirtingumas yra visų Konstitucijos 38 straipsnyje paminėtų šeimos pagrindų (santuoka, tėvystė, motinystė ir vaikystė) egzistavimo priežastis. Konstitucinė šeimos samprata išreiškia valstybės siekį puoselėti šeimą, kuri yra palankiausia gimti ir augti vaikams – kartu su savo tėčiu ir mama.
Kaip šeimos sampratos keitimas atsilieps vaikams?
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją partnerystė reguliuoja šeimos santykius (Vallianatos and Others v. Greece ir kt.). Tačiau tos pačios lyties partnerystė ne šiaip suteiktų šeimos teises platesniam ratui žmonių, bet atsisakytų esminės šeimos kūrimo taisyklės – lyčių skirtingumo principo. Šio principo atsisakymas reikštų ir svarbiausio šeimos siekio – užtikrinti geriausią aplinką vaikams gimti ir augti – atsisakymą. Tai iš esmės pakeistų teisinę šeimos sampratą. Ji būtų galutiniai susieta tik su emociniais, seksualiniais ir kitokiais suaugusiųjų ryšiais.
Kaip matome iš užsienio šalių pavyzdžių, tai išklibintų ir kitus šeimos principus. Juk monogamijos principas kyla ne iš emocinio sąjungos lygmens, bet iš to, kad kiekvienas vaikas turi vieną tėtį ir vieną mamą; ištikimybės ir stabilumo principai kyla iš to, kad vaikų auginimui reikia ilgalaikės tėvų sąjungos.
Jei visada 2+2 buvo 4, o nuo šiol sakysime, kad kartais ir 5, nes skaičiaus turinys nebesvarbu, svarbu tik tai, kad kurie 5 jaučiasi kaip 4, nuo to pasikeis visa matematika.
Aprėpti ir numatyti visų pamatinės socialinės struktūros keitimo pasekmių neįmanoma. Tačiau svarbiausia, kaip tos pačios lyties partnerystė atsilieptų vaikams – labiausiai nuo šeimos priklausančiai ir pažeidžiamiausiai grupei:
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.