Senų senovėje žmonėms buvo aišku, kad santuoka yra viešas vyro ir moters abipusio „pasidovanojimo“ vieno kitam aktas. Tai naujos šeimos pradžia, kurioje pradedami ir pasauliui ruošiami nauji žmonės. Tokia tvarka gyvavo daug amžių, nes ji atitinka objektyvią realybę (žmogaus kūnišką ir dvasinę prigimtį) ir yra pajėgi vykdyti svarbius uždavinius tautos, žmonijos mastu – atlikti biologinę (gyvybės pratęsimo) ir socialinę (vaikų auklėjimo, ugdymo, socializacijos) funkcijas.
Klausimų nekilo, nes vyro ir moters kūnai jau šimtus tūkstančių metų yra sudaryti taip, kad papildytų vienas kitą ir būtų pritaikyti prokreacijai. Su tuo susijusius niuansus galima plika akimi pastebėti net tada, kai žmogus apsirengęs, o biomedicinos mokslai (nuo genetikos, anatomijos, evoliucinės biologijos iki psichiatrijos) pateikia šimtus įrodymų apie įvairius vyriškumo ir moteriškumo požymius bei apie tai, kam tie kitoniškumai reikalingi – kas juos kartu sudėjus įvyksta…
Pavyzdžiui, suaugusio žmogaus kūną sudaro apie 37 trilijonai (37 000 000 000 000) ląstelių. Ląstelėje yra 46 chromosomos. Pastarosiose slepiasi žmogaus genomas, kuriame yra užkoduota informacija apie viso mūsų kūno sandarą ir jo vystymąsi nuo pradžios iki pabaigos.
Iš tų 46 chromosomų 2 yra vadinamos lytinėmis: XX (jei tai moters ląstelė) ir XY (jei vyro). Lytinės ląstelės (gametos) yra skirtos žmonių prokreacijai, kuri prasideda susijungus dviem vyro ir moters gametoms. Todėl lytinėse ląstelėse yra tik pusė žmogaus genomo (23 chromosomos) ir sykiu – tik po vieną lytinę chromosomą: kiaušialąstėje visada yra viena X, o spermatozoide X arba Y. Žmogaus gyvybė prasideda nuo vienos ląstelės – spermatozoidu apvaisintos kiaušialąstės, kurioje yra visas pilnas naujas ir unikalus genomas. Ši ląstelė milijardus kartų dalinsis, bet visą likusį gyvenimą žmogus genetiškai bus pusiau jį pradėjęs tėtis ir pusiau jį pagimdžiusi mama.
Taigi toli ieškoti nereikia – mūsų kūnai skelbia stipriai biologiškai determinuotą vyrišką arba moterišką prigimtį. Kiekviena savo ląstele jie nurodo į skirtingų lyčių komplimentarumą (papildomumą) ir yra nukreipti į gyvybės pradėjimą, tėvystę ir motinystę. Šios prigimties jokiu būdu neįmanoma pakeisti (ląstelės mažos, sudėtingos ir jų labai daug), bet tik sutrikdyti, sužaloti.
Beje, ląstelės – ne vienintelės nuorodos į vyriškumą arba moteriškumą. Kūnas įvairių nuorodų pilnas visose dalyse, organuose ir audiniuose. Pavyzdžiui, vyrų ir moterų smegenų jungčių žemėlapiai rodo, kaip nuostabiai jie vieni kitus papildo.
Pagrįstai didžiuojamės, kad esame ne vien kūniškos, bet ir dvasinės būtybės. Tačiau šie du pradai egzistuoja kaip vienas, vientisas, integralus žmogus. Visa žmogaus dvasia yra kūniška, o kūnas – dvasinis kiekviena savo ląstele. Todėl jie abu turi tą pačią, vieną, bendrą žmogišką prigimtį, ir šia prasme negali vienas kitam prieštarauti.
Žmogiška prigimtis yra dvejopa – vyriška arba moteriška. Esmė ta, kad vyras yra kitoks nei moteris, o moteris – kitokia nei vyras. Jie vienas kitam yra „kitoks negu aš“ Kitas. Šie du „kitoniškumai“ (vyriškumas ir moteriškumas) yra komplimentarūs (papildantys vienas kitą) ir abu kartu sudaro priešybių vienybę. Jiems susijungus atsiranda nauja egzistencinė kokybė, turinti didingą kūrybinį potencialą – atvesti į pasaulį naują Kitą. Ir dar vieną, ir dar vieną, ir dar vieną Kitą… Taip mūsų gyvenimuose skamba Dieviškos kūrybos aidas.
Atrodo, akivaizdu, kas yra ir kas turi būti šeimos pagrindas, o vietos abejonėms nelieka. Tačiau vis dažniau iškyla tam tikrų neaiškumų.
Kad vyro ir moters gametos susitiktų, reikia išpildyti labai daug fizinių, psichinių ir dvasinių sąlygų, o viena iš jų – lytinis potraukis, nukreiptas į priešingos lyties asmenis. Moterį prie vyro ir vyrą prie moters traukia galinga jėga – slapta svajonė pradėti naują gyvybę! Svarbu pastebėti, kad ši trauka nėra esminė, prokreacijai būtina sąlyga. Be to, ne ji yra žmogaus lytiškumo tikslas. Lytinis potraukis yra tik priemonė tikslui siekti – padėti vyrui ir moteriai suartėti taip, kad įvyktų kiaušialąstės apvaisinimas ir moters kūne pradėtų augti naujo žmogaus kūnas.
Deja, kartais „priemonė“ dėl įvairių priežasčių būna sutrikusi…
Atsitinka, kad ta jėga, kuri turi būti nukreipta į „kitokį negu aš“ Kitą (priešingos lyties asmenį), traukia prie „tokio paties kaip aš“, savotiškai – grįžta į save patį… Dviejų „tokių pačių“ sąjunga nėra pajėgi kurti gyvybę, bet, priešingai – jie ima vienas kito gyvybę naikinti. Pavyzdžiui, pagal skirtingus statistikos duomenis 78–88% naujų užsikrėtimų ŽIV atvejų tenka homoseksualius lytinius santykius praktikuojantiems vyrams (o juk jų yra tik apie 2–4% nuo visos populiacijos); jie AIDS serga 44 dažniau nei heteroseksualūs vyrai; dėl užkrečiamųjų ligų ir kitų priežasčių homoseksualių vyrų gyvenimo trukmė yra apie 20 metų trumpesnė nei heteroseksualių vyrų (pvz., JAV Ligų kontrolės centro duomenys). Tokia statistika ne šiaip kalba, o garsiai šaukia apie gyvenimo prieš prigimtį destruktyvumą.
Iškyla klausimas – kodėl taip yra? Kodėl kartais lytinis potraukis yra nukreiptas į tos pačios lyties asmenis?
Norint pagrįsti traukos „natūralumą“, bandyta įrodyti, kad potraukis tos pačios lyties asmenims yra prigimtinis, todėl ieškota jo įgimtumo įrodymų. Tačiau „homoseksualumo geno“ atrasti nepavyko. O 8 svarbių identiškų dvynių tyrimų analizė parodė, kad homoseksualumas nėra genetiškai paveldimas (tyrimai vyko JAV, Skandinavijoje, Australijoje). Identiškų dvynių genetinė informacija yra identiška. Jeigu homoseksualumas būtų genetiškai paveldimas, vienam dvynių turint homoseksualumo sutrikimą, kitas taip pat turėtų būti homoseksualus 100% atvejų. Tačiau tik apie 11% vyrų ir 14% moterų, identiškų homoseksualiems dvyniams, yra homoseksualūs. Tai reiškia, kad šiai savybei susiformuoti genetika neturi įtakos arba tik labai nežymią. Homoseksualumą didžiąja dalimi lemia veiksniai, aplinkybės, susiklosčiusios po gimdymo (angl. „post-birth factors“; daugiau žr. ČIA).
Iš to išplaukia dvi mūsų visuomenei svarbios išvados:
1. Didžiausią įtaką homoseksualumo atsiradimui turi vaiko artimiausia aplinka, t.y. gyvenimas šeimoje. Vaikas, matydamas savo tėvų santykių modelį, mokosi vyro ir moters vaidmenų įvairiose gyvenimo sferose, situacijose. Be daugelio kitų žmogaus vystymosi aspektų, šeimoje vyksta ir psichinė reprodukcinės sistemos raida, formuojasi vaiko lytinė tapatybė. Daugiau mažiau darnioje santuokoje vaikų lyties tapatybė formuojasi natūraliai, automatiškai – ir sąmoningai, ir nesąmoningai mergaitė nori būti „kaip mama“, o berniukas „kaip tėtis“. Todėl 90% vaikų, augusių neišsiskyrusių biologinių tėvų šeimoje, identifikuoja save heteroseksualiais, o lesbiečių poroje – tik 61%, gėjų – 71% (daugiau žr. ČIA). Tai yra statistiškai reikšmingas skirtumas, kurio turbūt neverta komentuoti…
Homoseksualumo susiformavimo procesas sudėtingas ir ne iki galo aiškus, tačiau apibendrindami įvairių tyrėjų nurodomas priežastis specialistai išskiria tris komponentus: lyties tapatumo trūkumą sukeliančius ankstyvosios vaikystės išgyvenimus santykiuose su tėvais, temperamento jautrumą (pvz., drovumą) bei pripratimą prie homoseksualiniuose santykiuose patirto malonumo (amerikiečių psichologai J. Nicolosi ir L. Ovesey).
Vienas didžiausių ir statistiškai patikimiausių amerikiečių sociologo Mark’o Regnerus’o įvairių tėvystės formų tyrimas rodo, kad vaikai geriausiai vystosi dviejų biologinių tėvų šeimoje ir pagal įvairius kitus kriterijus (savižudybės, depresija, mokymasis, seksualiniai santykiai prieš vaiko valią, kaltės jausmas, bedarbystė, lytiškai plintančios ligos…). Siekiant pagrįsti LGBT tikslus ir „šeimų įvairovės“ naudą, prieš kelis metus buvo garsiai skelbiamos tyrimų išvados, jog vaikai lygiai taip pat ar net geriau vystosi homoseksualių asmenų porose, tačiau paaiškėjo, kad tai tebuvo „mokslinė fantastika“, t.y. klastotė (dėl tyrėjų nesąžiningumo, neteisingos mokslinės metodologijos, tendencingai parinktų apklausų dalyvių, jų įkalbėjimo…). Šių bei daugybės panašių faktų nebepajėgia pridengti net ir labiausiai žmonijos istorijoje išplitęs žodis „tolerancija“.
Svarbu ir tai, kad augdami vaikai sugeria į save iš įvairių šaltinių transliuojamą informaciją ir pagal ją formuoja savo supratimą apie pasaulį, žmones, jų elgesį… Pvz., televizija yra puikus įrankis įvairių kolektyvinių vertybių, moralės nuostatų apibrėžimui, vystymui, skleidimui ir propagavimui. Arba jų naikinimui. Vien tai, kad vaikai daug kartų pamato suknele pasipuošusio barzdoto vyro atvaizdą, perkelia jų sąmonėje „normalumo“ ribą į kitą vietą, nei ji būtų natūraliai nusistovėjusi. Net ir suaugę pripranta, o plastišką vaikų ir paauglių sąmonę nesunku transformuoti „norima“ linkme. Todėl koncertuose, paraduose, žiniasklaidoje, kino filmuose, muzikiniuose klipuose pateikiami vaizdai, istorijos, asmenybės lipdo iš mūsų vaikų „naujo tipo“ žmones – priklausomus nuo kūniškų troškimų ir nemokančius susivaldyti; be gėdos jausmo, aiškios seksualinės tapatybės; nebežinančius, kokia yra šeimos esmė, kokia tikroji lytinio potraukio paskirtis…
2. Jei homoseksualumas nėra genetiškai determinuotas (visam gyvenimui užfiksuotas kiekvienoje ląstelėje), vadinasi, jį įmanoma koreguoti. Tai patvirtina empiriniai tyrimai, kurie rodo, kad lytinę orientaciją galima pakeisti. Yra daug atvejų, kai tinkamą pagalbą gavę asmenys išgijo nuo ankstyvoje vaikystėje patirtų sužeidimų ir jų lytinis potraukis pasikeitė taip, kad meilės ilgesį galėjo realizuoti sukurdami heteroseksualias šeimas. Tačiau keitimasis nėra paprastas, greitas procesas, nes reikalinga „atkasti“ savęs nepriėmimo priežastis ir aktualizuoti nepalankių aplinkybių vaikystėje užslopintą savo „aš kaip vyras“ arba „aš kaip moteris“. Susivokimą ir pasiryžimą apsunkina margaspalvis raginimas – „mėgaukis ir nesirūpink“.
Patikėjusios nerūpestingumo teikiamu džiaugsmu, kai kurios valstybės pagalbos siūlymą ėmė oficialiai laikyti savotišku įžeidimu, diskriminacija. Pavyzdžiui, neseniai krikščioniška organizacija buvo nubausta finansine bauda už tai, kad Londone reklamavo lytinės orientacijos keitimo pastangas (angl. SOCE – sex orientation change efforts). Tokią praktiką norima uždrausti ir kai kuriose JAV valstijose.
Taigi šiais laikais moderniose visuomenėse nevalia kvestionuoti, o juo labiau – slopinti – įvairiomis kryptimis trykštančio žmonijos seksualumo, nes būtent (prievartinis) išsilaisvinimas iš „pančių“ mus turėtų nuvesti į „šviesų rytojų“. Visa ši ideologija būtų išties juokinga, jei nebūtų apgailėtinai liūdna…
Nesvarbu, kiek blizgučių užsikabintume, kokį makiažą paradui nusipieštume, realybėje tik vyro ir moters sąjunga buvo, yra ir liks vienintelė pajėgi sukurti tikrą, autentišką šeimą. Ji ne tradicinė, nes remiasi ne tradicijomis ar papročiais, o žmogaus prigimtimi, t.y. objektyvia tikrove, kurios „galiojimo terminas“ yra lygus homo sapiens rūšies gyvavimo laikui. Taigi tai nėra dirbtinis socialinis konstruktas, kurio turinį būtų galima kaitalioti visuomenės susitarimu ar teisės aktais. Šeima yra natūrali vyro ir moters, tėvų ir vaikų gyvenimų, kūnų, „meilių“ sąsaja. Joje išblunka riba tarp „mano“ ir „tavo“ gyvenimo, nes vyksta nuolatinis Būties sruvenimas iš vienų būtybių į kitas. Šis vienas bendras šeimos kūnas yra gyvas ir augantis, nes jį gaivina gyvybę teikianti meilė.
Gyvenimas prieš prigimtį yra melas giliausia, ontologine prasme – melas pačia savo būtimi. Tai savo būties nukreipimas prieš Būtį ir todėl atsigręžimas į nebūtį. Taigi svarbu visiškai ne tai, ko bijome, o ką toleruojame. Reikalas tas, kokį didžiulį lobį praranda tie, kurie suklaidinta valia pasirenka „lengvesnįjį kelią“ – gyvenimą naikinančią jo imitaciją. Nežinodami, neieškodami ar atsisakydami galimybių savo prigimtį išpildyti taip, kad turėtų apsčiai tikro gyvenimo…