Prancūzijoje dažnai kyla masiniai protestai, kuriuose dega automobiliai, dūžta langai, skraido šiukšlių konteineriai… Tačiau visuomenė palaiko ir netgi didžiuojasi – tokia demokratijos kaina.
O iš kur Lietuvoje tiek neapykantos protestuojantiems? Protestas prieš LGBT ideologiją mokyklose – gėjus engiantys homofobai; protestas prieš beribius vaiko teisių sistemos įgaliojimus kištis į šeimos gyvenimą – vaikus mušantys buduliai; protestas prieš neproporcingus pandeminius ribojimus – virusą platinantys antivakseriai… Ir visi, kurie priešinasi kairuoliškoms „dešiniųjų“ iniciatyvoms, būtinai yra vatnikai.
Net ideologiškai nekalčiausias ūkininkų protestas lietuviams kelia pasipiktinimą. Mat per brangūs traktoriai. Iš ES lėšų. Sugadins trinkeles. Wtf…
Kas ir kodėl manipuliuoja lietuviško pavydo ir piktdžiugos jausmais? Kas pakiša kvailas aidu kartojamas klišes?
Skleidžiama neapykanta slepia baimę, kad visuomenė išgirs protestuojančių kaltinimus valdantiesiems, seniai ignoruojamus pagrįstus reikalavimus ir rimtus argumentus. Todėl gyvybiškai būtina kuo skubiau užkabinti etiketę. Čia gi niekšai kėsinasi į mūsų neklystančius, absoliučiai sąžiningus ir sunkiai dirbančius išrinktuosius. Užsikimškite ausis!
Taip nugesintas ne vienas protestas, marginalizuoti organizatoriai ir nutildyta ne viena visuomenės grupė. Žmonės pavargsta ir nusivilia. Kiekvieną kartą vis sunkiau rasti jėgų ir drąsos pakilti.
Rizikuojame demokratijos kokybe supanašėti su kaimynine agresore – šalyje vis mažiau laisvės kritikuoti politinius sprendimus, vis daugiau vienpusės propagandos bei kurčios valdžios savivalės. Jau nieko nestebina, kad (rusijos valstybinio NTV kanalo pavyzdžiu) LRT vykdo tyrimus ne valdančiųjų, bet jų kritikų ir protestuotojų atžvilgiu. O premjerė pataria – išsirinkot, tai dabar 4 metus kentėkit.
Aš dėkoju tiems, kurie pakyla. Jie gina visų laisvę, demokratiją ir pilietines teises.