Daugiausiai nuostabos viešojoje erdvėje sukelė šis prof. dr. Igno Vėgėlės kalbos sakinys: „Vertimas skiepytis sudarant neigiamas, kartais ir nepakeliamas socialines, ekonomines, finansines sąlygas asmeniui, pavyzdžiui, kas keletą dienų savo sąskaita testuotis, kai vieno testo kaina sudaro šeštadalį ar septintadalį atlyginimo, yra prievarta.“
Jeigu tai nėra valstybinė prievarta, kas tuomet yra? Darbo ir socialinių garantijų netekimas šeimą išlaikančiam tėvui gali būti net baisiau už gumines lazdas arba areštą.
Sunku patikėti, kaip lengvai per pusantrų pandemijos metų atsisakėme galiojančių, pamatinių žmogaus teisių ir fundamentalių biomedicinos teisės principų. Kaip greitai pamiršome, jog jie buvo nustatyti, kad vedini utilitaristinės kaštų ir naudos analizės nepakartotume didžiųjų žmonijos klaidų.
Apmaudu matyti, kaip galiojančią teisę ignoruojantys teisininkai kuria išmanius pateisinimus dabar vykdomai politikai.
Štai reikšdamas nesutikimą su I.Vėgėle advokatas A.Šindeikis aiškina: „Suprantame, kad tarp pasiskiepijusių ir nepasiskiepijusių asmenų yra tokių objektyvių skirtumų, dėl kurių jie gali būti vertinami skirtingai“.
Taip, asmens sveikatos požiūriu objektyvūs skirtumai egzistuoja – paskiepyti turi mažesnę riziką susirgti sunkia COVID-19 forma ar mirti. Visuomenės sveikatos prasme reikšmingo skirtumo nėra, nes kaip jau visiems turėtų būti žinoma, ir paskiepyti, ir nepaskiepyti gali platinti virusą.
Ai, tiesa, neskiepyti dažniau patenka į ligonines ir tai mums visiems brangiai kainuoja. Remdamiesi tokia utilitaristine logika, mes turėtume pripažinti ne mažiau objektyvius skirtumus tarp jaunų ir senų, lieknų ir nutukusių, sergančių ir nesergančių diabetu, nes jų rizika susirgti sunkia COVID-19 forma taip pat reikšmingai skiriasi.
Jeigu nežinojote, informacija apie asmens sveikatą ir jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (o tai apima ir pasiskiepijimą) iki pastarųjų metų buvo laikoma ypatingais asmens duomenimis, kuriems taikomi aukščiausi konfidencialumo standartai, būtent todėl, kad pagal įvairius „objektyvius skirtumus“ žmonės nebūtų diskriminuojami darbdavių, draudimo bendrovių, sveikatos ir kitų paslaugų teikėjų.
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas pateisina Vyriausybės nustatytus ribojimus taip: „Dėl būtinumo ir proporcingumo, tai yra vienintelės mažiausiai ribojančios priemonė“. Tame pačiame interviu jis priduria: „Nematau alternatyvos tam, kas yra daroma“.
Tiesa, kad vienas iš konstitucinio proporcingumo principo kriterijų yra alternatyvių, mažiau ribojančių priemonių nebuvimas, bet jeigu D.Žalimas alternatyvų nežino, nereiškia, kad jų nėra. Ir ne teisininkai, o pandemijos valdymo specialistai (epidemiologai, infektologai, imunologai, krizių valdymo specialistai ir kt.) turi jas žinoti.
Bėda, kad Vyriausybė kliaujasi siauru ekspertų ratu ir negirdi kitų specialistų kritikos bei alternatyvių, moksliškai pagrįstų ir kitose valstybėse pasiteisinusių siūlymų. O be plačios, atviros ir laisvos diskusijos tarp skirtingai mąstančių ekspertų abstraktūs teisininkų samprotavimai, kad taikomos priemonės yra proporcingos, nes jie nežino kitų, neturi prasmės.
Sveikatos teisės ir bioetikos specialistus turėtų baisiai nustebinti ir prof. V.Sinkevičiaus naujai atrasta žmogaus teisė. Savo kritikoje I.Vėgėlei jis klausia: „Kur yra asmens teisė būti neužkrėstam?“ Man būtų labai įdomu, jei prof. V.Sinkevičius parodytų Konstitucijos, konvencijos ar įstatymo normą, kurioje įrašyta „žmogaus teisė būti neužkrėstam“. Net jeigu tokia teisė ir egzistuotų, potencialiais pažeidėjais turėtų būti laikomi ir paskiepyti, ir nepaskiepyti, nes platina užkratą gana panašiai. Ir jeigu ši teisė neatsirado naujai su COVID-19 bei nėra išimtinai jam dedikuota, tai – o, siaube! – kiek milijonų pažeidimų kasmet padaroma Lietuvoje, kai visi vieni kitus užkrėtinėjame slogomis, gripais ir kt. Visi esame pažeidėjai recidyvistai. Ypač darželinukai.