Užimdamas labai atsargią, vietomis net referendumo atžvilgiu nuosaikią poziciją, Dalius Stancikas savo tekste „Ar žemės pardavimas taps rinkimų klausimu?“ parodo, į kokią aklavietę save įstūmė pagrindinės, pakaitomis valdžią besidalijančios politinės jėgos, laikinai pasiremiančios atsitiktiniais pakeleiviais. Neprovokuodamas aistrų, jis apeliuoja į šių partijų mąstančius narius. Paprastu aritmetiniu paskaičiavimu Dalius Stancikas įrodo, kad šios partijos, jei tik nesikeis, jau yra praeitis, kaip neseniai nutiko Liberalų ir centro sąjungai – rinkėjai jau turi savo nuomonę, nors dar neatrado ją įgyvendinti pasirengusių atstovų.
Kad ir kaip kritiškai vertintume cinišką socialdemokratų bei konservatorių politinę veiklą, gyvenimas juos išmokė tam tikrų klaidų vis dėlto nedaryti. Akivaizdu: biurokratiškai bukas 320 tūkstančių piliečių valios išraiškos atmetimas bei valdžios godulys neabejotinai sukels visuomenės radikalėjimą, nes trauktis nebėra kur: už mūsų – Lietuva.
Radikalus valdančiųjų pasikeitimas sukeltų didelį sukrėtimą politiniame gyvenime, sukeltų ir naujų socialinių įtampų, nes sovietinės kilmės asocialusis oligarchinis verslas – ekonominė valdžia – turi pagrindinius resursus ir taikiai nepasiduos, bandys pasiremti jėgomis iš šalies – ir iš Rytų, ir iš Vakarų.
Naujoji valdžia gali priskaldyti malkų ir tada visi vėl dar labiau nukentėtume, o geri tikslai dar kartą būtų sukompromituoti – naujos nesėkmės dar labiau skatintų piliečių nusivylimą bei nepilietiškumą, destabilizuotų padėtį ir šalis gali nusiristi į dar didesnes negandas. Čia visiems reikia prisiminti išmintingus Kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodžius: „Reikia, brangieji, mokėti ne tik kantriai laukti, bet kaip želmeniui ir augti“. Visiems, kuriems rūpi Lietuva.
Vienintelis protingas žingsnis šioms partijoms – rasti savyje sveikų jėgų ar atsinaujinti, pasiremti šiuo Tautos pakilimu ir, neprarandant pranašumų, kurių įgijome įstodami į Suverenių Europos valstybių sąjungą, neutralizuoti kairiųjų federalistų su dviem užtrauktukais kelnėse nepagrįstai primetamus reikalavimus. Tai gerai parodė asociacijos su Ukraina sutarties likimas.
Taip, kaip demokratija valstybėje užtikrina kiekvieno piliečio lygiateisiškumą bei laisves (suverenumą), taip valstybių-narių suverenitetai sąjungoje yra harmoningo jų bendradarbiavimo garantas. Tik Suverenitetas garantuoja tęstinumą ir pamatuotą orų atvirumą bendriems pasiekimams ir tai yra nuoseklaus stiprėjimo garantas. Nors tai ir ne pats greičiausias kelias. Finansų krizė kai ką jau privertė tai pamatyti. Reakcija į Tautos šaukiamą referendumą parodys, ar dabar „atstovaujamoje“ valdžioje yra politiniai lavonai, priaugę prie valdžios kėdžių, ar vis dar turime ir politiškai blaivių galvų.
Kai kas rodo buką įniršį. Romėnai sakydavo: „Jupiteri, tu pyksti? Vadinasi, tu neteisus!“ Politika yra kompromisų menas. Ir su Tauta juokauti nereikėtų…