Bernardinai.lt
Pietų Korėjoje, Seule, gimęs kultūros teoretikas, rašytojas ir Berlyno menų universiteto profesorius Byung-Chul Hanas (g. 1959) išgarsėjo monografijomis „Nuovargio visuomenė“ (2010) ir „Skaidrumo visuomenė“ (2012).
Paprastai jis vengia dalyti interviu. Pasiūlęs susitikti Berlyno Prenclauerbergo rajone esančioje kavinėje „Liebling“, dešimt minučių vėluoja. Tada atmina dviračiu, prisėda ir užsisako kolos. Žurnalui „Zeit Wissen“ Haną kalbina Nielsas Boeingas ir Andreas Lebertas.
Iš kur atvykote?
Nuo rašomojo stalo, kaip visada.
Ką rašote?
Naują knygą apie grožį. Nusprendžiau ją pradėti perskaitęs interviu su Botho Straussu. Į klausimą „Ko Jums trūksta?“ jis atsako: „Grožio“. Daugiau nieko, tik „man trūksta grožio“. Aš jį supratau. Tada pagalvojau: parašysiu knygą apie grožį.
Šiuo metu mąstote apie grožį. Kaip konkrečiai atrodo šis procesas?
Mąstant apčiuopiami panašumai. Dažnai nutinka taip, kad staiga atpažįstu panašumus, vienijančius dabarties ir praeities įvykius. Arba tuo pat metu vykusius reiškinius. Seku šiuos ryšius.
Kokią reikšmę tai turi grožiui?
Apčiuopiu ryšį tarp skirtingų dalykų, vykstančių arba mėgstamų šiandien. Pavyzdžiui, braziliškos depiliacijos, Jeffo Koonso skulptūrų ir iPhone’o.
Lyginate kūno plaukų šalinimą, išmanųjį telefoną ir menininką?
Gana paprasta įžiūrėti juos vienijančią savybę – glotnumą. Glotnumas charakterizuoja mūsų dabartį. Ar žinote „G Flex“, LG išmanųjį telefoną? Jis padengtas ypatingu sluoksniu: įbrėžimai ant jo iš karto išnyksta. Kitaip tariant, telefonas turi gyjančią, beveik organišką odą. Tai reiškia, kad aparatas lieka lygut lygutėlis. Klausiu savęs: kodėl žmones trikdo keli įbrėžimai, paženklinantys daiktą? Iš kur kyla šis siekis išsaugoti lygų paviršių? Taip užsimezga ryšys tarp išmaniojo telefono, glotnios odos ir meilės.
Meilės? Prašom paaiškinti plačiau.
Lygus išmaniojo telefono paviršius yra nepažeidžiama oda, sauganti korpusą nuo įbrėžimų. Argi nėra taip, kad šiandien vengiame susižeisti net mylėdami? Nenorime būti pažeidžiami, baiminamės bet kokių žaizdų. Meilei reikia didelio atsidavimo, tačiau mes jo kratomės, nes šis atsidavimas žeidžia. Vengiame pasiduoti aistrai – įsimylėti tapo pernelyg pavojinga.
Nebevalia įsimylėti – prancūziškai šią būseną nusakytų žodžių junginys tomber amoureux. Šis krytis pernelyg negatyvus. Kaip ir žaizdos, kurių taip vengiame. Norėčiau susieti tai su kita mintimi…
Gyvename like’ų amžiuje. „Facebook’e“ nėra dislike funkcijos. Yra tik like. Šis like skatina komunikaciją, tuo tarpu dislike ją stabdytų. Netgi menas šiandien nebenori žeisti. Jeffo Koonso skulptūrose nėra jokių lūžių, įtrūkių, aštrių kampų ar siūlių. Vien minkšti, lygūs perėjimai. Šiandien įsigali korektiškumo kultūra. Ne išimtis yra ir politika.
Kitaip tariant, įsigali glotni politika?
Politikai šiandien taip pat vengia aukotis. Įsigali korektiška politika. Kas būtų jos pavyzdys? Galbūt Angela Merkel. Dėl to ji ir yra tokia populiari. Politikė, akivaizdžiai neturinti tvirtų įsitikinimų ir vizijų. Ji žvelgia į gatvę ir priklausomai nuo joje vyraujančios nuotaikos keičia savo nuomonę. Tarkime, po branduolinės katastrofos Fukušimoje staiga tampa atominės energetikos priešininke. Galima sakyti, A. Merkel yra slidi kaip ungurys. Taigi, taip, šiandien iš tiesų vykdoma glotni politika.
Glotnią odą, glotnų meną ir glotnią politiką sieja įdomus ryšys. Empatijos prasme politinei veiklai reikia vizijos ir atsidavimo. Reikia suvokti, kad ji gali žeisti. Glotnioji šiandienos politika to nedaro. Ne tik Angela Merkel, bet ir kiti politikai neturi tam gebėjimų. Jie tėra malonūs pakalikai, lopantys sistemos spragas – savaime suprantama, gražiais, alternatyvų neturinčiais būdais. Tačiau politika turi siūlyti alternatyvas.
Šiandien gyvename neoliberalizmo diktatūroje. Šioje santvarkoje kiekvienas iš mūsų yra verslininkas. Marxo laikų kapitalizmas buvo paremtas kitokia darbo struktūra. Ekonomika laikėsi ant fabrikantų ir darbininkų. Nė vienas darbininkas nebuvo nepriklausomas verslininkas. Juos išnaudojo darbdaviai. Šiandien mes išnaudojame patys save – išnaudojame pasiduodami iliuzijai, kad save realizuojame.
Todėl neoliberalizmo terminas dažnai vartojamas kairiųjų politiniuose šūkiuose.
Netiesa. Neoliberalizmas labai gerai nusako šiandienos visuomenę – jis išnaudoja laisvę. Sistema nori būti vis produktyvesnė, todėl užuot kentę kitų išnaudojimą, imame išnaudoti patys save – prisidengiant laisvės mantija taip didinamas produktyvumas.
Neteikiate daug vilčių. Patys save išnaudojame, nerizikuojame nei mylėdami, nei politikuodami, nenorime susižeisti ir žeisti.
Apgailestauju, tačiau tai yra faktas.
Kaip šioje visuomenėje individas gali rasti laimę? Ar turėtume atkakliau laikytis savo idealų?
Sistema apsunkina šią galimybę. Mes nežinome, ko norime. Poreikiai, kuriuos suvokiu kaip savo, iš tiesų nėra mano. Kaip pavyzdį pasitelkime tekstilės kompaniją „Primark“. Ne kiekviename mieste yra jos parduotuvių, todėl žmonės buriasi į bendruomenes, drauge važiuojančias apsipirkti. Atvykę į vietą jie kone ištuština parduotuvę.
Neseniai laikraštyje skaičiau straipsnį apie vieną merginą – sužinojusi, kad Aleksandro aikštėje šalia „C&A“ atsidarys ir „Primark“, ji sušuko iš džiaugsmo ir pareiškė: „Jei čia atsiras „Primark“, mano gyvenimas bus tobulas.“ Ar jos gyvenimas tikrai bus tobulas, ar visa tai tėra iliuzija, kurią sukūrė vartotojiška kultūra? Įsižiūrėkime atidžiau. Merginos perka šimtus suknelių. Kiekviena jų kainuoja apytikriai penkis eurus. Vien tai jau yra beprotybė – uždarius drabužių fabriką Bangladeše dėl tokių apdarų miršta žmonės. Taigi, merginos nusiperka šimtą suknelių, tačiau beveik jų nenešioja. Ar žinote, ką su jomis veikia?
Demonstruoja per „YouTube“.
Būtent, reklamuoja jas! Merginos vieną po kito filmuoja vaizdo klipus, kuriuose reklamuoja nusipirktas sukneles ir vaidina modelius. Kiekvienas „YouTube“ vaizdo įrašas atidaromas pusę milijono kartų. Vartotojai perka sukneles ir kitus daiktus, tačiau jų nenaudoja, o reklamuoja, taip skatindami tolesnį vartojimą. Įsigali absoliutus vartojimas, neturintis nieko bendro su daiktų naudojimu. Teisę reklamuoti jų gaminius gamintojai perdavė vartotojams. Jie patys nebeužsiima reklama. Tobula sistema.
Ar reikėtų prieš tai protestuoti?
Kodėl turėčiau protestuoti, jei atsidarius „Primark“ parduotuvei mano gyvenimas taps tobulas?
„Laisvė greičiausiai tebuvo trumpas epizodas“, rašote savo naujausioje knygoje „Psichopolitika“. Kodėl?
Laisvė yra prievartos priešingybė. Kai prievartą, kuriai nesąmoningai paklūstame, imame laikyti laisve, laisvė baigiasi. Šiai prievartai neįmanoma pasipriešinti. Jei verstumėte mane imtis kokių nors veiksmų, galėčiau priešintis. Dingus prievartautojui, nebelieka kam priešintis. Dėl šios priežasties savo knygos moto pasirinkau žodžius: „Apsaugokite mane nuo mano norų“. Garsusis menininkės Jenny Holzer sakinys.
Vadinasi, privalome saugotis patys savęs?
Kai sistema kėsinasi į laisvę, privalau priešintis. Klasta slypi tame, kad šiandien sistema nesikėsina į laisvę, o ją instrumentalizuoja. Kai 9-ajame dešimtmetyje vyko gyventojų surašymas, visi sukilo į kovą. Vienoje įstaigoje netgi sprogo bomba. Žmonės ėjo į gatves, nes turėjo priešą – valstybę, kuri prieš jų valią norėjo išgauti informaciją.
Šiandien apie save suteikiame daugiau informacijos nei bet kada anksčiau. Kodėl niekas neprotestuoja? Nes priešingai nei tada jaučiamės laisvi. Tuomet žmonės jautė, kad į jų laisvę yra kėsinamasi, kad ji yra ribojama. Todėl jie išėjo į gatves. Šiandien jaučiamės laisvi ir savanoriškai teikiame apie save informaciją.
Galbūt todėl, kad išmanusis telefonas gali mums padėti patekti ten, kur norime. Nauda atrodo didesnė už žalą.
Galbūt, tačiau struktūros požiūriu ši visuomenė nesiskiria nuo viduramžių feodalizmo. Likome tokioje pačioje vergijoje. Skaitmeniniai feodalai kaip „Facebook“ duoda mums žemės ir sako: „Dirbkite ją, jums tai nieko nekainuos.“ Ir mes dirbame šią žemę kaip pamišę. Galiausiai ateina žemvaldys ir susirenka derlių – komunikacijos vaisius. Mes bendraujame vieni su kitais ir jaučiamės laisvi, o feodalai kraunasi iš to kapitalą. Slaptosios tarnybos stebi mūsų komunikaciją. Ši sistema neįtikėtinai naši. Mes neprotestuojame, nes gyvename sistemoje, išnaudojančioje laisvę.
Kaip su tuo tvarkotės Jūs?
Žinoma, kaip kiekvienas iš mūsų sunerimčiau negalėdamas prisijungti prie tinklo. Be skaitmeninės komunikacijos negaliu dirbti nei kaip profesorius, nei kaip publicistas. Esame apriboti ir suvaržyti.
Kokį vaidmenį vaidina didžiųjų duomenų technologijos?
Svarbų, kadangi jos ne tik stebi, bet ir valdo žmonių veiksmus. Jei mūsų veiksmai yra valdomi, o sprendimais, kuriuos priimame jausdamiesi laisvi, manipuliuojama, iškyla grėsmė laisvos valios sampratai. Kitaip tariant, didieji duomenys verčia suabejoti mūsų laisva valia.
Rašote, kad didieji duomenys leido atsirasti naujoms klasėms.
Nėra taip, kad skaitmeninėje šiandienos visuomenėje neegzistuotų klasės. Prisiminkime duomenų apdorojimo kompaniją „Acxiom“: jie skirsto žmones į kategorijas. Paskutinioji vadinasi waste – atmatos. „Acxiom“ dirba su maždaug 300 milijonų, kitaip tariant, beveik visų JAV piliečių duomenimis. Apie šalies gyventojus ši įmonė žino daugiau nei FTB, greičiausiai – daugiau nei NSA. „Acxiom“ sistemoje žmonės skirstomi į septyniasdešimt kategorijų – jie kataloguojami kaip prekės. Aukštą perkamąją galią turintys vartotojai priskiriami kategorijai „Shooting Stars“. Jiems 25–45 metų, jie dinamiški, rytais bėgioja krosą, neturi vaikų, tačiau kartais yra susituokę, puoselėja veganišką gyvenimo būdą, mėgsta keliauti, žiūri „Zeinfeldą“. Taip didieji duomenys suformavo naują skaitmeninę klasinę visuomenę.
Kas priklauso vadinamajai waste klasei?
Žmonės, turintys menką perkamąją galią. Pavyzdžiui, tie, kuriems nesuteikiami kreditai. Taip idealusis Jeremy Benthamso kalėjimas panoptikumas virsta sociologo Zygmunto Baumano banoptikumu. Panoptikumas stebi įkalintus sistemos narius, banoptikumas sistemai svetimus arba priešiškus asmenis išmeta už borto. Klasikinis panoptikumas rūpinasi disciplina, banoptikumas – sistemos saugumu ir produktyvumu. Įdomu tai, kad NSA ir „Acxiom“ – slaptoji tarnyba ir rinkos lyderė – bendradarbiauja.
Ar vieną dieną vadinamoji waste klasė galėtų virsti kritine mase, nepaklūstančia kontrolės visuomenei?
Ne. Jie slepiasi ir gėdijasi. Pavyzdžiui, ilgalaikiai bedarbiai. Jie nuolat kenčia baimę. Neįtikėtina, kokioje baimėje čia gyvena ilgalaikiai bedarbiai. Jie kali šiame banoptikume ir nepasitraukia iš jo, nes bijo. Pažįstu daug tokių žmonių – su jais elgiamasi kaip su šiukšlėmis. Vienoje turtingiausių pasaulio šalių, Vokietijoje, su žmonėmis elgiamasi kaip su atmatomis. Šie žmonės gėdijasi, todėl neprotestuoja. Užuot kaltinę neatsakingą visuomenę, jie kaltina save. Iš šios klasės negalima laukti jokių politinių veiksmų.
Skamba išties niūriai. Kuo visa tai baigsis?
Šiaip ar taip, tai nesitęs – vien dėl materialinių išteklių. Naftos užteks gal kokiems 50 metų. Vokietijos žmonės gyvena iliuzijomis. Mes iškeldinome savo gamyklas. Mūsų kompiuteriai, drabužiai ir telefonai gaminami Kinijoje. Tačiau Pekino tyrlaukiai nenumaldomai artėja. O juose dėl smogo beveik nebeįmanoma kvėpuoti.
Viešėdamas Korėjoje įsitikinau, kad geltoni dulkių debesys nukeliauja iki Seulo. Turi dėvėti apsauginę kaukę, nes sveikatai žalingos dalelės kenkia plaučiams. Net jei akimirką viskas klostosi gerai – kas tai per gyvenimas? Pažvelkite į žmones, apsikabinėjusius kūną visais įmanomais davikliais ir dvidešimt keturias valandas per parą matuojančiais savo kraujospūdį, cukraus kiekį kraujyje ir riebalų kiekį vien tam, kad patalpintų šiuos duomenis į internetą! Tai vadinama savistaba. Šie žmonės jau yra zombiai, lėlės, nežinomų jėgų tampomos už virvučių, kaip „Dantono mirtyje“ rašė Georgas Büchneris.
Profesoriau Hanai, Pietų Korėjoje pirmiausia studijavote metalurgiją. Kaip nutiko, kad būsimasis metalo technikas Byungas-Chul Hanas tapo filosofu ir aistringu sistemų kritiku?
Esu pamišęs dėl technikos. Vaikystėje su užsidegimu konstruodavau radijo aparatus ir kitus elektroninius bei mechaninius prietaisus. Iš tiesų norėjau studijuoti elektrotechniką arba mašinų inžineriją, tačiau tada pasukau į metalurgiją. Buvau išties atsidavęs technikas ir konstruotojas.
Kodėl liovėtės?
Sykį eksperimentuojant su chemikalais įvyko sprogimas. Iki šiandien liko randai. Vos nemiriau. Mažų mažiausiai galėjau likti aklas.
Kur tai įvyko?
Namuose, Seule. Buvau moksleivis. Visą dieną konstravau, frezavau, litavau. Mano stalčiai buvo pilni laidų, matavimo prietaisų ir chemikalų. Buvau savotiškas alchemikas. Metalurgija ir yra modernioji alchemija. Po sprogimo padėjau tašką. Konstruoju ir šiandien, tačiau nenaudoju laidų ir litavimo prietaisų. Mąstymas taip pat yra konstravimas. Jis taip pat gali sukelti sprogimą ir yra veikla, pavojingesnė turbūt net už atominę bombą. Mąstymas gali pakeisti pasaulį. Juk ir Leninas kartojo: „Mokytis, mokytis, mokytis!“
Ar norite įžeisti žmones?
Ne. Mėginu aprašyti tai, kas vyksta. Sunku tai perprasti. Todėl stengiuosi daugiau matyti – mokytis matyti. Užrašau tai, ką matau. Mano knygos gali žeisti, nes atskleidžia dalykus, kurių nenorima matyti. Žiaurus esu ne aš ir mano analizės, žiaurus, išprotėjęs ir absurdiškas yra pasaulis, kuriame gyvename.
Ar esate laimingas žmogus?
Nekeliu sau tokio klausimo.
Norite pasakyti, kad jis nekyla?
Tiesą sakant, šis klausimas yra beprasmis. Laimė nėra mano siekiamybė. Reikia apibrėžti šią sąvoką. Ką Jums reiškia laimė?
Labai paprastus dalykus: man patinka būti šiame pasaulyje, jame jaučiuosi kaip namuose, džiaugiuosi juo, gerai miegu.
Pradėkime nuo miego. Aš miegu prastai. Užvakar drauge su filosofu Wilhelmu Schmidtu vadovavau simpoziumui apie gerą gyvenimą su muzika, „Goldbergo variacijomis“. Bachas jas sukūrė grafui, kentusiam sunkią nemigą. Priminiau publikai pirmąjį Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ sakinį. Vokiškai jis skamba: „Ilgą laiką ėjau anksti miegoti“. Tačiau prancūziškai: „Longtemps je me suis couché de bonne heure“. Bonheur reiškia laimę. Taigi, teisingas vertimas būtų: „Ilgą laiką ėjau miegoti jausdamasis laimingas“. Pasakiau publikai, kad geras miegas reiškia gerą, laimingą gyvenimą. Aš pats kenčiu nemigą.
Ką darote, kai negalite užmigti?
Ką darau? Guliu. Kitas klausimas: ar man gera būti šiame pasaulyje? Kaip šiame neteisingame pasaulyje gali būti gera? Tai neįmanoma. Nesu laimingas ir dėl šios priežasties. Dažnai nesuprantu pasaulio. Jis man atrodo labai absurdiškas. Gyvenant absurde negalima jaustis laimingam. Mano manymu, laimei reikalingos iliuzijos.
Džiaugiatės…?
Kuo?
Kuo nors!
Negaliu džiaugtis pasauliu.
Gabalėliu gero pyrago.
Pyrago nevalgau. Geras maistas galėtų mane pradžiuginti, tačiau Berlyne, apskritai Vokietijoje tai yra problema. Panašu, kad vokiečiai nevertina gero maisto. Galbūt tai atėję iš protestantizmo, jo nepakantumo ydoms. Azijoje maistas turi visiškai kitą, labai svarbią reikšmę. Priešingai nei Vokietijoje, jam išleidžiama ir daug pinigų. Pavyzdžiui, Japonijoje: maistas čia yra kultas ir estetika. Tas neįtikėtinas produktų šviežumas! Pradžiuginti galėtų jau ir puikiai kvepiantys ryžiai.
Vokietijoje gyvenate 30 metų. Kaip ištvėrėte?
Nevartočiau žodžio „ištvėriau“. Man patinka gyventi Vokietijoje. Mėgstu jos ramybę. Seule jos nėra. Visų pirma myliu vokiečių kalbą ir jos žodžius – tą nesunku pastebėti skaitant mano knygas. Čia turiu kalbą, kuria galiu labai gerai filosofuoti.
Yra ir daugiau džiuginančių dalykų. Galbūt ne maistas, bet, pavyzdžiui, Bachas, atliekamas Glenno Gouldo. Dažnai valandų valandas klausau Bacho. Nežinau, ar be Bacho, Schuberto „Žiemos kelionės“ ir Schumanno „Poeto meilės“ iki šiol būčiau likęs Vokietijoje. Šalia filosofijos studijų, anksčiau labai daug dainavau – pirmiausia Schumanno ir Schuberto dainas. Dėl jų netgi lankiau vokalo pamokas. Dainuoti „Žiemos kelionę“ pritariant fortepijonui – tai labai gražu…
Grožio yra! Praleidžiate daug laiko juodindamas pasaulį.
Galbūt. Tiesą sakant, varau į neviltį savo studentus, nes apie šias problemas pasakoju per paskaitas. Kai per paskutinį užsiėmimą pasakiau, kad šiandien galvosime apie sprendimus, kai kurie ėmė ploti. Pagaliau! Dabar jis išvaduos mus iš nevilties.
Kaip gražu. Apie sprendimus norėčiau pakalbėti ir aš.
Norėjau apie juos mąstyti, tačiau galiausiai tik įvardijau naujas problemas.
Na, gerai. Kokios tos problemos?
Šiandien nebeliko kalbos – įsivyravo bežadystė ir bejėgystė. Iš kalbos atimta kalba. Viena vertus, gaudžia didžiulis triukšmas, komunikacinis triukšmas, antra vertus, vyrauja bauginantis nebylumas. Tai nėra tylėjimas. Tylėjimas yra labai iškalbingas. Jis turi kalbą. Iškalbinga yra ir tyla. Ji taip pat gali būti kalba. Tačiau triukšmas ir nebylumas kalbos neturi. Tėra bekalbė, triukšminga komunikacija, ir tai yra problema.
Šiandien nebeliko žinių, yra tik informacija. Žinios – kas kita nei informacija. Žinios ir tiesa šiandien skamba kaip archaizmai. Žinioms būdinga visiškai kita laiko struktūra. Jos plyti tarp praeities ir ateities. Informacijos laikas yra dabartis. Žinios taip pat paremtos patirtimi. Meistras turi žinių. Šiandien gyvename paklusdami diletantizmo terorui.
Kaip vertinate mokslo raidą? Ar ji nekuria žinių?
Šiandien mokslininkai nereflektuoja visuomeninio žinių konteksto. Jie atlieka pozityvius tyrimus. Kiekviena mokslo šaka paklūsta tam tikriems galios ryšiams. Jie generuoja naujas žinias ir naują diskursą. Žinios visada yra pavaldžios galios struktūroms. Galima tiesiog vykdyti pozityvius tyrimus – neįsisąmoninant žinių kontekstualumo ir nesuvokiant, kad jie vykdomi su šių struktūrų palaiminimu. Pozityviu mokslu tapo net filosofija. Ji nukreipta ne į visuomenę, o tik į save. Taip ji tampa socialiai akla.
Ar tai pasakytina apie visas mokslo sritis?
Daugiau ar mažiau taip. Šiandien viešpatauja „Google“ mokslas, nereflektuojantis savo veiksmų. Humanitariniai mokslai turėtų kritiškai apmąstyti savo veiklą, tačiau tai nevyksta. Pavyzdžiui, šiandien daugelis užsiima emocijų tyrinėjimu. Norėčiau paklausti mokslininko, įsitraukusio į šią tyrimų sritį: „Kodėl tai darote?“ Jie negalvoja apie savo veiksmus.
Ką siūlote?
Kalbama apie humanitarinių mokslų aktualumą visuomenei. Vykdant tyrimą būtina suvokti socialinį foną – visokios žinios yra pavaldžios sistemos galios struktūroms. Kodėl šiandien taip intensyviai užsiimama emocijų tyrimais? Galbūt todėl, kad emocijos reprezentuoja produktyvumą. Jos naudojamos kaip valdymo priemonė. Darant įtaką žmogaus emocijoms, pasąmonės lygmeniu galima valdyti jo veiksmus ir jais manipuliuoti.
Kalbate kaip konspiracijos teoretikas. Gal sukurti geresnę sistemą padėtų intelektas?
Intelektas yra intel-legere, gebėjimas skaityti tarp eilučių, individualumas. Intelektas yra individuali veikla, vystoma sistemos viduje. Jis negali išrasti naujos sistemos, naujos kalbos. Dvasia yra kai kas kita nei intelektas. Netikiu, kad labai intelektualus kompiuteris galėtų atkartoti žmogaus dvasią. Galima sukurti sumaniausią mašiną, tačiau mašina niekada neišras naujos kalbos, ko nors visiškai naujo. Aš tuo netikiu.
Mašina neturi dvasios. Nė viena mašina neatiduos daugiau nei bus gavusi. Tai yra gyvybė. Gyvybė turi dvasią. Tuo ji ir skiriasi nuo mašinos. Tačiau ten, kur viskas tampa mašinalu ir pavaldu algoritmams, gyvybei iškyla pavojus. Nemirtingas, mašinalus žmogus, posthumanistas, apie kurį kalbėjo Ray’us Kurzweilis, nebebus žmogus. Galbūt vieną dieną technologijos padės mums įgyti nemirtingumą, tačiau mes už jį sumokėsime gyvybe.
Pagal zeit.de parengė Lina Žukauskaitė