Aras Lukšas | lzinios.lt
1986-ųjų vasario 5 dieną automobilio avarijoje žuvo vienas ryškiausių Lietuvos katalikų disidentų Juozas Zdebskis. Jo žūties aplinkybės taip ir liko neišaiškintos, tačiau spėjama, kad už jos slypi KGB ranka.
Lietuvos televizijos laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ tąkart nuskambėjo pranešimas: „Kelyje Varėna–Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, Juozui Zdebskiui priklausantys žiguliai, vairuojami Algimanto Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienvežiu. Avarijos metu žuvo trys žigulių keleiviai, ketvirtas – Romas Žemaitis – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.“ Po kelių dienų panašią įvykio versiją paskelbė ir visos Sovietų Sąjungos naujienų agentūra TASS.
Taigi centrinis Kremliaus žinių ir propagandos ruporas, sovietinės imperijos gyventojams ir visam pasauliui pranešantis apie svarbiausius gigantiškos imperijos gyvenimo įvykius, staiga atkreipė dėmesį į skaudų, bet labai jau vietinės reikšmės įvykį. Tokie dalykai vykdavo tik tuomet, jei įvykis sukeldavo ypatingą rezonansą arba į jį patekdavo koks nors svarbus asmuo.
Lietuvos televizijos pranešime tąsyk nutylėta, kad vienas žuvusiųjų – J. Zdebskis – kunigas. Ir ne šiaip sau kunigas, o vienas ryškiausių katalikų disidentų – jam KGB operatyvinio tyrimo byloje buvo suteiktas Akiplėšos pseudonimas. Suprantama, nutylėta ir tai, kad Akiplėša beatodairiškai drąsiu elgesiu čekistus varė į neviltį. Kad jį Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje sekė net 115 KGB agentų. Kad jis buvo nuolat provokuojamas, šmeižiamas, priešinamas su kitais kunigais ir bendraminčiais, kasmet stumdomas iš parapijos į parapiją, du kartus kalintas, o galiausiai – smarkiai sužalotas, bet išlikęs gyvas.
Juozas Zdebskis – pradžios mokyklos moksleivis. 1939 m.Nuotrauka iš knygos „Kryžiaus ir meilės kelias“
Vis dėlto Lietuvoje apie J. Zdebskį ir jo santykius su sovietų valdžia žinojo daug kas. Tad nieko nuostabaus, jog kunigo disidento žūtis akimirksniu sukėlė kalbų, kad avariją Akiplėšai organizavo KGB. Tokį įsitikinimą dar sustiprino faktas, kad pirmieji į įvykio vietą prisistatė čekistai ir prie sumaitoto automobilio ilgai neprileido milicijos pareigūnų. Be to, įvykio tyrimas buvo greitai nutrauktas dėl žigulių vairuotojo A. Sabaliausko mirties. O tai, kad apie įvykį visam pasauliui prabilo TASS, tarsi netiesiogiai patvirtino: jeigu ne čekistai, avarija nebūtų įvykusi.
KGB iš tiesų mėgino kaip galima greičiau užglaistyti J. Zdebskio žūties aplinkybes, užkirsti kelią įvairiausioms įvykio interpretacijoms ir gandams. Tačiau nesėkmingai – šios tragedijos aidai gyvi iki šiol. Dar palyginti neseniai vėl nuskambėjo raginimai kunigo žūties bylą ištirti iš naujo, tačiau jie taip ir liko be atgarsio. Tad mįslinga kunigo žūtis prisimenama ir praėjus daugiau nei porai dešimtmečių nuo nepriklausomybės atkūrimo. Apie tai, kaip KGB persekiojo J. Zdebskį, kaip ir apie jo tragediją, šiandien prirašyta nemažai straipsnių, knygų, sukurtas dokumentinis filmas.
Taigi nebegrįšime prie kunigo žūties versijų, o prisiminsime kunigo Juliaus Sasnausko žodžius, ištartus 1997 metais sukurtame dokumentiniame filme „Mylėti artimą“: „Turėtume suvokti, kad nebūna krikščionio gyvenime atsitiktinumų. Ir man visai nesvarbu, ar saugumas suorganizavo tą avariją (tuo aš, beje, visai netikiu). Saugumas iš tiesų kitaip jį sudorojo: per kunigus, per vienuoles paleisdami įvairiausius gandus ir apspjaudydami jį, atstumdami nuo žmonių. Jo išsižadėjo net tikinčiųjų teisių gynimo komitetas, pašalino jį iš savo narių. Bet viskas telpa į labai gražų paveikslą: krikščionis, einantis ant kryžiaus. Ir tada argi svarbu, kaip jis žuvo. Čia yra jo šventumas, nes ta jo meilė niekur kitur negalėjo nuvesti, tik po ratais. Niekur kitur! Ne į altorių, ne į Seimą ar prezidento kėdę, bet tik po ratais, tik į mirtį. Tai buvo labai nuoseklus gyvenimas, kuris šitaip baigėsi.“ Tad šį kartą pasižiūrėkime, kokie gyvenimo vingiai atvedė kunigą prie žiaurios, bet prasmingos aukos.
Juozas Zdebskis Kauno kunigų seminarijoje. 1952 m.Nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“
Tėvai nepritarė pašaukimui
Trečias ūkininkų Vinco ir Ievos Zdebskių vaikas ir vienintelis sūnus Juozas gimė 1929 metų gegužės 10 dieną Marijampolės apskrities Krosnos parapijos Naujienos kaime. Užaugęs itin religingoje šeimoje ir pats Juozukas buvo labai pamaldus, tad kunigo pašaukimas galėjo būti savaime suprantamas. Kita vertus, jo kaip kovotojo ir rezistento niekas neugdė – sovietinės okupacijos ir trėmimų siaubas Zdebskius aplenkė. Tai liudija kad ir 1979 metų sausio 25-osios pažyma, kurią apie šią šeimą sovietinės Lietuvos Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui surašė vietos valdžia: „Gyveno vidutiniškai. Tėvai nei buržuazijos metais, nei vokiečių okupacijos bei pokario klasių kovos laikotarpiu jokios veiklos neišvystė, represuoti nebuvo.“
Taigi Juozas nebuvo politinis rezistentas nei vokietmečiu, nei sovietinės reokupacijos pradžioje. Jo rezistencija brukamoms priešiškoms, totalitarinėms ideologijoms buvo dvasinė ir tyli. Mokydamasis Kalvarijos gimnazijoje, į kurią įstojo jau nacių okupacijos metais, J. Zdebskis subūrė ateitininkų būrelį ir jam vadovavo. Sugrįžus sovietams ir uždraudus tikybos pamokas, Juozas aprūpindavo gimnazistus religine literatūra. Už tai 1947-aisiais buvo suimtas ir apkaltintas priklausymu nacionaliniam pogrindžiui. Tačiau tąsyk MGB nieko nepešė – čekistai jokių įkalčių nerado ir buvo priversti J. Zdebskį paleisti.
Po metų baigęs gimnaziją, J. Zdebskis jau buvo tvirtai apsisprendęs eiti kunigystės keliu. Regis, pamaldūs tėvai dėl to turėjo tik apsidžiaugti. Tačiau nutiko priešingai – abu mėgino atkalbėti sūnų nuo šio žingsnio: sovietinė valdžia jau buvo paskelbusi negailestingą žygį prieš Bažnyčią, tad kunigo gyvenimas būsiąs ne tik sunkus, bet ir pavojingas. Vis dėlto Juozas buvo nepalenkiamas: arba į seminariją, arba niekur. Tėvams nebeliko nieko kita, kaip nusileisti.
Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.