Aidanas Praleika | Alfa.lt
Religija pamažu traukiasi iš viešojo gyvenimo Vakarų šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Bažnyčia patiria sunkumų, viešai skelbdama savo nuostatas. Tai – natūralus procesas ar elementarus tikinčiųjų teisių pažeidinėjimas?
Ar tikintysis ir Bažnyčia turės savo vietą kintančioje visuomenėje ir kokia galiausiai taps pati visuomenė, Alfa.lt kalbėjosi su disidentu, kunigu Robertu Grigu.
Kokia yra Bažnyčios ir tikinčio žmogaus vieta šiuolaikinėje politikoje ir visuomenėje? Ar dvasininkai turi teisę pasisakyti aktualiais klausimais?
Šį klausimą užduodu pats dar nuo okupacijos laikų. Kaip rodo Lietuvos istorija, klausimas, ar Bažnyčia turi ir gali kištis į politiką, net ne šiuolaikinis. Jis buvo užduodamas ir sovietmečio, ir carų laikais. Caro valdžia taip pat sakydavo: jūs, katalikai, sėdėkite savo parapijose, melskitės, nesikiškit į baudžiavos ar Lietuvos autonomijos reikalus, ir viskas bus gerai. Žymiausi to meto katalikų veikėjai nepaisė šio „patarimo“ – dalyvavo sukilimuose, knygnešystėje. Dabar juos pavadintume taikiąja rezistencija.
Tas pats priekaištas kartotas ir sovietų laikais, kai Bažnyčia pasisakydavo dėl tikinčiųjų teisių pažeidimų arba spaudos laisvės nebuvimo. Valstybė per saugumo žinybas stengėsi infiltruotis į Bažnyčią, ją kontroliuoti. Drąsiausi mūsų žmonės dėl savo veiklos ir teiginių nuolat atsidurdavo teismuose, bet nepaisydami nieko toliau kovojo už Lietuvos laisvę.
Deja, kažkas panašaus kartojasi ir dabar. Nesu tiesioginės dvasininkų politinės veiklos šalininkas, bet bažnyčia visgi yra ganytojas, dvasinis patarėjas ir rūpinasi visuomenės harmonija. Todėl mūsų vyskupai ir šiandien labai nuosaikiai pasisako tokiais visiems rūpimais klausimais, tokiais kaip prigimtinė šeima.
O aktyvių dvasininkų dalyvavimas visuomeninėje – ne politinėje – veikloje yra kitas dalykas. Krikščionys taip pat turi savo pažiūras ir konstitucines teises. Jei tikintieji privalėtų tylėti ir viešai nereikšti savo nuomonės – tai būtų diktatoriškas teisių suvaržymas. Tokie klausimai kaip moralė, požiūris į žmogaus lytiškumą ir prigimtinės vertybės liečia visus, ir kunigas, kaip pilietis, turi teisę apie tai kalbėti.
Prieš 30 metų visi sveikino aktyvų Bažnyčios dalyvavimą Atgimimo judėjime, o dabar ragina „nepolitikuoti“. Jums, kaip disidentui, nėra skaudu?
Tenka išgirsti kaltinimų, kad esama padėtimi nepatenkinti žmonės protestuoja prieš valdžią, net pačią valstybę bei Kremliaus naudai dirba. Man ir kitiems antisovietinio pogrindžio dalyviams tokie priekaištai nelabai limpa, bet tie priekaištai išlieka. Deja, mūsų istorijoje ne vienas pavyzdys, kai pačių piliečių išrinkta valdžia atitolsta nuo visuomenės interesų, jai įtaką daro, pavyzdžiui, užsienio jėgos arba finansinių ir ekonominių interesų grupės. Yra toks politinis terminas kaip kompradorinė politinė klasė – tolstanti nuo savo tautos ir vykdanti tarptautinių grupių interesus.
Tai, kad valstybė yra savarankiška, o valdžia demokratiškai išrinkta, nėra kažkokia panacėja, garantuojanti, kad valdžia neatitols nuo žmonių. Deja, tai įmanoma, ir kai valdžia nebenori girdėti daugumos piliečių balso, visuomenėje kyla sukrėtimų ir valdžia paprastai yra pakeičiama. Tauta, valstybė ir valdžia nėra tapatūs dalykai.
Ar tokiu atveju nesibaiminate, kad ateityje monoteistinės bažnyčios negalės ne tik reikšti nuomonės, bet ir skelbti pamatinių jos mokymo tiesų, kurios gali būti laikomos nebetinkamomis ir nekorektiškomis?
Taip gali įvykti vis labiau įsibėgėjant išstūmimo kultūrai (cancel culture). Pirmiausia tai grėsmė tradicinėms religijoms, bet tas pats pradedama taikyti ir pasaulietiniame gyvenime, iš kurio išstumiama konservatyvi mintis. Labiausiai tai matome Vakarų šalyse, kur, beje, ima rastis ir kontrakcijų. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje paskelbtas akademinės laisvės gynimo įstatymas, kurio prireikė dėl to, kad daugelyje universitetų nutildomi bent kiek leftistinės kultūros idėjų neatitinkantys mokslininkai. Lietuvoje šie procesai taip pat prasideda.
Tikintiesiems krikščionims tai yra iššūkis. Krikščionybė skelbia artimo meilę ir tikintysis dvejoja, ar nepažeidžia šio principo, neigiamai pasisakydamas, tarkime, apie kokias nors mažumas. Nemanau, kad yra teisinga represyviai tildyti bet kokią neigiamą nuomonę arba jei paprastas žmogelis pasako kokį negražų žodį. Jei taip darysime – iškils grėsmė žodžio laisvei.
Tarkime, aš esu tradicinės lytinės orientacijos žmogus, nors bažnyčia ir draudžia man tokius santykius. Patiriu džiaugsmą ir susižavėjimą, kai matau jauną vaikiną ir merginą, švelniai besilaikančius už rankų ir rodančius vienas kitam švelnius jausmus. Man tai – mūsų išgyvenimo, visos žmonijos būties pagrindas. Matydamas taip besielgiančius 2 vaikinus nepatiriu teigiamų jausmų, nors tai nereiškia, kad noriu juos kaip nors uiti ar žeminti. Ar tai jau „neapykantos kalba“? Jei tie vaikinai bus alkani – juos pamaitinsiu, o jei juos skriaus – stosiu jų ginti. Tai mano krikščioniška nuostata. Bet mano jausmai yra tokie, o jei valstybė ims man sakyti, ką turiu jausti ir kuo žavėtis arba bjaurėtis, tai bus demokratijos laidotuvės.
Dalyvavote „Didžiajame šeimų gynimo marše“. Susidarė įspūdis, kad bažnyčia nuo jo iš pradžių atsiribojo, bet vėliau sušvelnino poziciją. Taip ir buvo?
Galima sakyti ir taip. Buvo abejonių ir dėl kai kurių maršo organizatorių, ir dėl bendros nuostatos. Svarstyta, kokį poveikį tai padarys visuomenei, o didžioji dalis žiniasklaidos iš anksto formavo neigiamą nuomonę. Tokioje situacijoje bažnyčios vadovybė, atstovaujanti vienai didžiausių pasaulyje moralinių institucijų, natūraliai siekia išlaikyti oraus nuosaikumo poziciją.
Vis dėlto daug dvasininkų įvertino tai, kad renginys buvo tikrai masinis, galbūt net pirmas toks nuo Sąjūdžio laikų. Dalyvavo daug tikinčių žmonių. Todėl daug kas išreiškė tiesioginį ar netiesioginį pritarimą. Įsivaizduoju, kad maršo dalyviai laukė oficialaus bažnyčios palaikymo, bet nemanau, kad jie galiausiai liko nusivylę.
Straipsnio tęsinį skaitykite Alfa.lt portale ČIA.