Vytenis Radžiūnas | LRT.lt
Kodėl mums tapo nebejauku nukentėti už tiesą? Kas su mumis atsitiko, kad politinis korektiškumas ir vertybinis neutralumas tapo būtina santykių konstanta? Tokius klausimus interviu LRT.lt kelia kunigas Ričardas Doveika.
„Kas lieka, kai siekiama atimti žmogaus vardą, žemę, tautybę, pilietybę, kultūrą, religiją? Lieka skambi tuščiavidurė sąvoka „pasaulio žmogus“. Kas tai yra, kai mes negalime turėti savo Kalėdų eglės, kai dėl religinio pakantumo ar kitų dalykų mes atsisakome savęs ir kitų dalykų? Protingas, mąstantis žmogus niekada nesipiktins kitą tikėjimą išpažįstančiu žmogumi.
Išsityčiojančių iš savo tikėjimo ar jį išduodančių žmonių buvo visais žmogaus istorijos egzistavimo tarpsniais. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas sakydavo: yra trys tūkstančiai durnelių pasaulyje, tai – tik viena rūšių“, – teigia R. Doveika, reaguodamas į praeities atvejus, kai Europos miestai per Kalėdas vietoj eglutės sugebėjo pastatyti butaforines šviesų instaliacijas, o maisto užkandinės savo reklamose Jėzų Kristų pateikia „be smurto, be kraujo, linksmą, laimingą žmogų, kuris savo noru pasikabino ant kryžiaus“.
Tačiau, kaip pastebi R. Doveika, išbandymų patiria ne tik krikščionybė, bet ir Lietuvos valstybė.
„Kas yra autoritetas mūsų visuomenėje? Prezidentė? Ne. Vyriausybė, Seimas? Ne. Net Bažnyčia, kunigas, vyskupas, darbdavys, tėvas ar motina žmonėms nebėra autoritetai. Kadangi gamta nemėgsta tuštumos, vietą užima viešoji nuomonė. Kas tai yra? Apkalbos. Dabar man reikia bet ką padaryti, kad tik viešoji nuomonė apie mane būtų pozityvi“ – tęsė R. Doveika.
Pasak kunigo, mūsų seneliai ir proseneliai, palaidoti Sibiro žemėje ir į mus žvelgiantys iš amžinybės, tikriausiai giliai atsidūsta, matydami, iki ko mes priėjome, kad Vytis tapo problema Lukiškių aikštėje.
Kunige, kitų metų rudenį į Lietuvą atvyks popiežius Pranciškus. Ką tai reiškia mūsų šaliai?
Popiežiaus atvažiavimas pirmiausia yra tikėjimo ženklas, nes jis atvažiuoja susitikti su savo tikinčiaisiais. Pranciškus atvažiuoja tarp pakrikštytų ieškoti tikinčiųjų. Jis ne kartą yra kalbėjęs, kad bažnyčia nėra futbolo komanda, kuriai reikia turėti labai daug ja susižavėjusių fanų, bažnyčia nėra viena iš valstybėje socialines paslaugas teikiančių organizacijų
Popiežiaus vizitas turbūt bus ir valstybinio lygmens įvykis, įvyks susitikimai su valstybės vadovais, bus vienokie ar kitokie nepatogumai mieste besilankantiems žmonėms. Bet protingam žmogui tai bus labai šviesus išgyvenimas, kuris dar kartą primins, kad mes esame neatsiejama pasaulio, istorijos ir Dievo dalis. Taigi tikinčiam žmogui bus dovana, mąstančiam žmogui – vertybė, o pilietiniam žmogui, kuris nori jaustis pasaulio dalimi, bus padrąsinimas.
Taip, bus žmonių, kuriems tai bus proga išreikšti savo nepasitenkinimą, proga paspjaudyti, pažeminti ar pašiepti. Tikrai tikiu, kad dabartinio popiežiaus atvykimas į mūsų kraštą tikrai nebus sutiktas vien tik ant aukščiausios pagarbos natos. Abejoju ir tokių minių susitelkimu ar viso miesto uždarymu, kaip buvo per Jono Pauliaus II atvykimą prieš 25 metus.
Kalbama, kad kitąmet planuojamo popiežiaus Pranciškaus vizito akcentais greičiausiai taps ne tik religiniai, bet ir kiti svarbūs klausimai. Kai kurių asmenų manymu, vizitas greičiausiai nebus proginis, jo taip pat nereikėtų sieti su šimtmečio minėjimu. Vizitas esą turėtų paliesti svarbius ir skaudžius klausimus: emigraciją, labai didelę socialinę atskirtį, išorės grėsmes.
Iš tiesų, valstybės šimtmetis ar 25-eri metai nuo to laiko, kai čia lankėsi Jonas Paulius II, yra ne tie dalykai, dėl kurių atvažiuojama. Jie visi yra integruoti į šitą vizitą. Bet tai nėra atvykimas dėl atvykimo ar mandagus formalumas. Turime šimtmetį – ką tai reiškia, kokie kyla iššūkiai, kokios yra problemos, sprendiniai? Kokia mums kyla dovana iš nepriklausomybės šimtmečio? Mums labai patinka būti europiečiais, patinka Europos Sąjungos (ES) išmokos, paramos ir galimybės, o indėlis? Koks mūsų indėlis?
Būtent šie 25 metai parodė, kad dėl vienų ar kitų dalykų kai kur nusileidome, neatkreipėme dėmesio, ir tai šiandien atsisuka prieš mus, jaučiamės šiek tiek nuskurdinti arba nepilnavertiški kitų valstybių, kurios buvo įžvalgesnės ir sugebėjo atstovėti ES sutartyse ar kitur, atžvilgiu. Yra ko pasimokyti ir ką padaryti. Dėl to popiežiaus vizitas, į kurį labai gražiai įsikomponuos šimtmetis, pasako: ateinu ne progą atšvęsti, bet noriu labai pasikalbėti su jumis. Ką vienas kitam norite pasakyti tokiose sukaktyse? Reikia kalbėti apie emigraciją, atskirtį, savižudybes, socialinę padėtį, psichologinius aspektus. Ar iš tiesų šiandien reikia taip žeminti darbininkus, negerbti vienas kito, ar iš tiesų valstybė jus nuskurdino, o gal valdžia, kurią jūs ir išsirinkote?
Kiek šiandien turime garbingo amžiaus žmonių, gyvenančių 2–3 kambarių butuose 5 ar 7 aukšte? Ką jie sakė, kai buvo jauni? Kad reikia dirbti, taupyti, kažką įsigyti – gal senatvėje prireiks. Pabandykite dabar pasiūlyti tam senoliui parduoti tokį butą ir įsigyti 1 kambario pirmame aukšte. Nebaigsite šito sakinio, ir jums užtrenks prieš nosį duris arba iškeiks. Sakys: aš visą gyvenimą dirbau, kad viską parduočiau? Palauk, bet ar tu save supranti? Jaunystėje sakei, kad reikia stengtis, nes senatvėje tai gali praversti. Tokie žmonės visą visuomenę laiko ant blakstienų – jūs privalote. Aš privalau viena – netapti priežastimi kitam stokoti.
Kaip jūs manote, ar Katalikų Bažnyčia turėtų atlikti kokį nors politinį vaidmenį? Ar kunigas ir tikintysis turi turėti kažkokias politines nuostatas, kurios lemtų jo tikėjimą?
Labai gerai, kad visada laimėjo ir religinė bendruomenė, ir valstybė, kai jos būdavo visuomet viena kitą papildančios. Tragedijos visada kildavo ten, kur atsirasdavo valstybinė religija. Šiandien daug kas kaltina, kad Bažnyčią reikia atskirti nuo valstybės. Bet juk negalima atskirti to, kas niekada nebuvo sujungta. Paskaitykite Konstituciją – ten parašyta, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Nuo Mindaugo laikų, karūnos, gautos iš popiežiaus, šitoje teritorijoje niekada nebuvo valstybinės religijos, ir aš meldžiu Dievą, kad niekada to nebūtų. Pusę šimto metų mes buvome politinės religijos gniaužtuose ir žinome, kuo tai baigėsi. Kas yra „krikščioniškoji politika“? Vertybinė evangelizacija. Šiame politikos lygyje turi būti angažuotas kiekvienas iš mūsų.
Ar popiežius Pranciškus ne per daug orientuojasi į savo populiarumą? Ar nenukenčia tikėjimo mokymo turinys dėl tokio jo liberalaus noro patikti auditorijai?
Bet ar tas tariamas „liberalumas“ nėra normaliai karta iš kartos per bažnyčios gyvenimą istorijoje evoliucionuojantis ir transformuojantis, atsakant į vieną dalyką – „Ecclesia semper reformanda“ (Bažnyčia visuomet yra atsinaujinanti, – LRT.lt)? Tai, kad šiandien turime evangelinės katalikybės arba evangelinės iki skilimo krikščionybės liberalumą bendruomenėse, tai buvo kasdienybė. Ar šiandienis liberalumas nėra sugrįžimas prie šaknų krikščioniškos bendruomenės, tos pirmosios evangelinės bendruomenės, kurioje būtent ir buvo pradžia, nuo ko viskas formavosi?
Straipsnio tęsinį skaitykite LRT.lt portale ČIA.