Žalioji Lietuva
Turbūt kai kuriems žmonėms, ypač laisvosios rinkos mylėtojams, tai bus naujiena, bet modernius piliečius ir tarptautinius svečius koncentruojanti mūsų sostinė nėra visa Lietuva. Tikriausiai sunku įsivaizduoti, bet, be Vilniaus miesto, Lietuva turi dar bent 59 savivaldybes. Nors per Nepriklausomybės laikotarpį emigravo pusė milijono Lietuvos žmonių, dar liko beveik trys milijonai. Deja, atrodo, kad valdžia kažkaip nepastebi, jog beveik du milijonai Lietuvos gyventojų gyvena ne didmiesčiuose.
Gyvena, tačiau panašu, kad gyvens neilgai. Miestelius intensyviai tuština ne tik tarptautinė, bet ir vidinė emigracija. Jauni žmonės išvyksta studijuoti į didmiesčius, o baigę mokslus, dažniausiai blaškosi internetiniuose darbo pasiūlymų portaluose arba moderniuose oro uostuose. Jei kuriam nors ir atsiranda entuziazmo grįžus kelti savo gimtojo krašto ūkį, gamybą, kultūrą ar švietimą, valdžia jį tuoj pat nuleidžia ant žemės (tiksliau būtų sakyti – nuvaro nuo žemės), apkarpiusi savivaldybių biudžetus, „optimizavusi“ vietines gydymo įstaigas, uždariusi mokyklas, bibliotekas ir t.t. Mat, to reikia valstybės ekonominei situacijai gerinti, palankiai investicinei aplinkai kurti, pažangioms mokslo sritims remti, Lietuvai modernizuoti. Tokia regioninė politika.
Atleiskit už kvailą klausimą, bet kur moderni valstybė deda nemodernius piliečius? Kaip modernioje valstybėje atrodo provincija, kaimas? Ar Skuode, Joniškyje, Pakruojyje, Vilkaviškyje, Miguičionyse, Pajevonyse, Lūkštuose, Dauguose moderni valstybė turėtų įsteigti lazerių, kosminių palydovų ar biotechnologijų laboratorijas, mokslo slėnius? O miestelių ir kaimo gyventojai ES lėšomis turėtų būti perkvalifikuoti į genų inžinerijos, taikomosios fizikos, informacinių technologijų ir kitus moderniuosius specialistus?
Spėju, kad nei ūkininkai Rasa su Valdu, nei mokytoja Vita, nei smulkūs verslininkai Renata su Algiu, nei muziejininkas Romualdas, nei bibliotekininkė Augustė, nei kalvis Albertas, nei šaltkalvis Gintaras, nei sodininkai Birutė su Rimu neis kurti mobiliųjų aplikacijų, tobulinti lazerių, tyrinėti kosmoso ar eksperimentuoti su genais.
Tiesa, emigracija tokia didelė, kad regionų politikos bei kaimo reikalų problemos tuoj neliks. Kai nėra nemodernių piliečių, valstybė visiškai moderni. Tad tuos, kurių jau ir su lazda nemodernizuosi, geriausia „kanalizuoti“ į tarptautinius vandenis. Net tarptautiniai ekspertai, tokie kaip Danske banko vyriausiasis analitikas Larsas Christensenas (o jis tikrai išmano), sako, kad lietuviams emigracija tik į naudą. Ačiū užjūrio ponams už dosnius patarimus.
Gaila, kad Lietuva nepasižymi gamtinių išteklių įvairove. Tačiau gamta mums nepašykštėjo palankaus klimato, vandens ir derlingos žemės, galinčios ne tik mus pamaitinti, bet dalį produkcijos ir eksportuoti. Gink Dieve, neprabilkit apie tai modernių miesto intelektualų, ypač į aukštąsias informacines technologijas orientuotų perspektyvių jaunuolių kompanijoje – pasirodysit visiškais atsilikėliais, provincialais, atgyvenomis, degradais, neišmanėliais ir baisiai nuobodžiais…
Dar pavadinkit Lietuvą agrarine valstybe, žemės ūkio kraštu – tai ištisus metus tikrieji valstybės ir tarptautiniai ekspertai turės švaistyti savo brangų laiką aiškindami jums ir kitiems tamsuoliams, kad žemės ūkis nuostolingas, jūs patys nesate pajėgūs su savo žeme nieko padaryti, o valstybė irgi niekuo negali padėti. Nebent paskubinti nuostolingos žemės pardavimą naiviems užsieniečiams, gal koks nesusipratęs kvailys ir nupirks vieną kitą hektarą niekam nenaudingų dirvonų.
Labai atsiprašau už išsilavinimo spragas, bet parodykite nors vieną modernią valstybę, kurios modernūs piliečiai nevalgo arba valgo aukštąsias technologijas. Žinoma, aukštosios technologijos kelia BVP, šalies prestižą, mokslo lygį… Tuomet parodykite man modernius piliečius, kurie valgo BVP, šalies prestižą, mokslo lygį ar kitus tradiciškai nevalgomus dalykus.
Bet aišku viena, ūkininkauti ypatingai nemodernu. Modernioje valstybėje visi žino, kad žemės ūkis yra nuostolingas. Tad geriausia juo, kaip ir nemoderniais piliečiais, atsikratyti. Bet man vis tiek neaišku, kaip dirbti žemę – paprasčiau sakant – gaminti maistą yra nuostolinga, kai maistas yra gyvybiškai būtina, per amžių amžius nepakeičiama, niekad neatsibostanti ir niekad neišeinanti iš mados prekė? Tuo tarpu kompiuteriniai žaidimai, mobiliosios aplikacijos ir t.t., kurių kūrėjų forumus, konferencijas nuolatos skuba globoti, remti ir sveikinti aukščiausi valstybės pareigūnai, yra didžiausios mūsų modernios valstybės perspektyvos, išlikimo ir vystymosi garantas?
Matyt, dėl to, kad grūdas, kaip prieš šimtą metų buvo grūdas, taip ir šiandien, ir rytoj bus toks pats grūdas. Jokių koncepcinių pokyčių. O tai be galo nemodernu. Nuobodu.
Kita vertus, net ir žemės ūkyje esama tam tikrų modernizmo galimybių – modernūs vakarai dar šiek tiek atsiliekantiems, tačiau trokštantiems modernėti mūsų rytams nuoširdžiai stengiasi įpūsti naujų vėjų. Tai sojos, kukurūzai, rapsai ir kitos kultūros su žymiai modernesne, ką tik atnaujinta DNR grandine. Juk genetiškai modifikuoti organizmai daug madingiau!
Gal ir ne taip sveika kaip nuobodus tradicinis maistas, bet kam tai rūpi! Juk ir alkoholis nesveika, ir tabako gaminiai, ir Coca Cola yra nesveika. Ir kas? Be jų neapsieina nė viena moderni valstybė. Šie produktai atsakingai kelia BVP, pildo šalies biudžetą, o tai leidžia moderniai valstybei su pasididžiavimu atseikėti kuo didesnę dalį sveikatos apsaugai, ligonių kasoms, slaugai bei rūpybai.
Džiugiausia modernios valstybės žinia yra ta, kad tarptautiniai altruistai, pavyzdžiui, Lietuvą gelbstinti danų kapitalo bendrovė „Saerimner“, nemodernius nuostolingus darbus jau daro už mus ir ketina padaryti jų dar daugiau. Jie savanoriškai niekieno neverčiami ir net neprašomi (koks aukštas sąmoningumas!) užsiima tuo siaubingai nuostolingu žemės ūkiu ir maisto pramone mūsų žemėje, augina grūdus, veisia gyvulius, gamina nuostolingą produkciją, kad mes tuo tarpu galėtume ramia sąžine migruoti po margą pasaulį, Danske banko eksperto žodžiais tariant, – užsiimti naudingais dalykais.
Būgštaujantiems, kad praradę savo žemę, prarasime ir valstybę, iš karto galiu perduoti modernių žmonių padrąsinantį paaiškinimą su globėjišku paplekšnojimu per kairį petį – kvailučiai jūs, žemės taigi jie neišsiveš! O aš, naivuolė, anksčiau galvojau, kad teritorijos perėmimui nebūtinas jos pervežimas į kitą vietą. Ech… Ir ko mus primokė mokyklose… Gal ir gerai, kad masiškai jas uždarinėja. Ypač kaimuose. Nes, žiūrėk, ten dar ir lietuvių kalbą sieja su valstybingumu. Ir tradicijas. Ir lietuviams nuo seno gyvybiškai reikalingą ryšį su gamta palaiko. O kam dabar tas ryšys su gamta, kai Lietuvoje yra pats geriausias 3G ar net 4G interneto ryšys? Geriausias Europoje!
O dar vienas ekspertas iš Švedijos Alexanderis Bardas prognozuoja Lietuvai labai turtingą ateitį ir kad 50-ties metų laikotarpyje Lietuva bus anglakalbė. Aš vėlgi išsigandau tokios prognozės, kad jei jau anglakalbė – tai nebebus Lietuvos. O pasirodo, tik kad nebereiks mokėti lietuviškai.
Tarptautiniai altruistai „Hitachi“ (JAV ir Japonijos koncernas) mums žada net atominę elektrinę pastatyti! Tik liūdna, kad nemodernūs piliečiai nesuprato, kokia nauda iš tokių modernios valstybės biudžetą kainuojančių projektų ir referendume nubalsavo prieš. Kas keisčiausia, tų nemodernių piliečių dar yra visai nemažai. Balsų užteko. Tad su regionų ir kaimo reikalų politika vis tik dar yra ką veikti. O kol kas su visais nemoderniais referendumais susitvarkys modernūs valstybės vadovai.
Bet dar truputį apie nacionalinės energetinės nepriklausomybės strateginį projektą – atominę elektrinę. Juk nė viena pasaulio valstybė taip nedaro! Tai bent nustebintume pasaulį išskirtinumu. Nesvarbu, kad pati technologija nėra labai moderni. Pagrindinis akcentas yra modernios tarptautinės investicijos mastas, kuris nustelbtų net patį seniausią, o gal net sprogusį branduolinį reaktorių.
Mados tendencijos yra labai reikšmingas dalykas. Dabar madingi tarptautiniai aukštų valstybės pareigūnų apdovanojimai, labai madingi užsienio konsultantai, madinga tarptautinė verslo ir darbo patirtis, ypač madingos užsienio investicijos. Nesiginčiju, visa tai skamba labai gražiai. Tikrai reikšmingai ir perspektyviai. Tiesa, jau galime didžiuotis ir nemenkais pasiekimais.
Kai kuriuose rajonuose užsieniečiai jau yra išsinuomoję ar įsigiję daugiau kaip pusę visos žemės ūkio paskirties žemės. Juos domina derlingiausi mūsų šalies žemės plotai, kurie, palyginti su kitomis šalimis, yra labai pigūs. O likimo valiai palikti lietuvių ūkininkai nesugeba savo krašte konkuruoti (tai atskira tema) su užsienio „investuotojais“. Lietuviai masiškai užleidžia derlingą žemę įstatymų spragomis pasinaudojusiems užsieniečiams. Netrukus procesas bus dar labiau supaprastintas ir galėsime gėrėtis dar šaunesniais rezultatais modernios valstybės naudai.
Užsienio verslininkus vilioja ne tik Lietuvos žemė, bet ir jos gamtiniai ištekliai, jų išgavimo, perdirbimo galimybės. Iš Lietuvos jau ilgą laiką išvežami didžiuliai kiekiai durpių. Mūsų šalies reikmėms panaudojama tik apie 5 proc. Lietuvos durpių produktų. Net 95 procentai durpių eksportuojama į užsienį. Vienos didžiausių įmonių, Lietuvoje užsiimančių durpių gavyba, akcinės bendrovės „Rėkyva“ pagrindinis akcijų paketas priklauso danų investuotojams. Jei išvežamų durpių ir jų produktų apimtys ir toliau augs tokiais tempais, tai netrukus ir patys imsime importuoti durpes iš užsienio.
Mokslininkų apskaičiavimu, Lietuva sausumoje turi apie 60 milijonų tonų lietuviškos naftos. Dar 20 milijonų tonų – Baltijos jūroje. Lietuviška nafta išsiskiria labai gera kokybe. Šiuo metu Lietuvos geologijos tarnyba yra išdavusi naftos gavybos leidimus kelioms privačioms užsienio bendrovėms bei bendroms Lietuvos ir užsienio bendrovėms.
Prieš metus iškilmingai atidaryta nerūšiuotas atliekas deginanti termofikacinė jėgainė „Fortum Klaipėda“, kurios pagrindiniai akcininkai yra suomiai. Jėgainės pajėgumai yra dvigubai didesni, nei gali aprūpinti Klaipėdos rajone surenkamos nerūšiuotos atliekos. Papildomas biokuro deginimas didina išlaidas. Be abejonės, šiukšlių deginimo gamykla gali priimti ir aplinkinių regionų šiukšles. Tačiau teisiškai Klaipėdos visos Lietuvos šiukšlių dėže padaryti negalima, reikėtų keisti Lietuvoje galiojančią atliekų tvarkymo sistemą. Tad įmonės vadovai neatmeta galimybės šiukšles vežtis iš kitų Europos valstybių. Beje, mūsų prezidentė jėgainės atidarymo metu džiūgavo, jog užsieniečiai Klaipėdai net trečdaliu atpigins šilumą. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Matyt, dar ne pakankamai palanki investicinė aplinka, bet tereikia tik dar labiau pasistengti.
Pats moderniausias visų laikų aplinkos ministras netrukus ketina skelbti naują konkursą netradicinių angliavandenilių gavybai Lietuvoje, kai tik suderins su geradariais amerikiečių naftininkais „Chevron“ įstatyminę bazę, susitars dėl užsienio investuotojams tinkamo mokesčių dydžio.
Na, galima vardinti ir daugiau šaunių pavyzdžių, kaip Lietuvoje sukuriama palanki investicinė aplinka užsienio kapitalui, ateina labdaringai nusiteikę investuotojai, o moderni valdžia, karts nuo karto paglostoma tarptautinių ekspertų, ploja katutes iš pasigėrėjimo savimi, laisvąja rinka ir vis modernėjančia Lietuva.
Bet kur dėtis tiems madų nesivaikantiems žmonėms, kurie pagal ydingą nemodernų auklėjimą prisirišę prie savo žemės, kultūros, namų, tradicinės šeimos ir vis dar tiki savo, o ne tarptautine Tėvyne?
Nemoderni pilietė
Kristina Juozapavičiūtė