Vilniaus miesto Fabijoniškių mikrorajono gyventojai išsirinko naujus pavadinimus buvusioms Liudo Giros ir Salomėjos Nėries gatvėms, nes juos keisti pareikalavo Desovietizacijos komisija. Gyventojų valia Liudo Giros gatvė dabar vadinsis Liongino Baliukevičiaus (57 proc. balsų), o Salomėjos Nėries – Vėtrungių vardais.
Labai gražus ir prasmingas etnografinis Vėtrungių gatvės pavadinimas, vertėtų papasakoti ir apie jį, bet ypač norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kokio garbingo žmogaus vardu pavadinta kita Fabijoniškių gatvė.
Lionginas Baliukevičius žuvo labai jaunas, nugyvenęs tik 25 metus. Jam buvo lemta patirti siaubingus Lietuvos likimo pokyčius, kai lietuviams teko ne tik pasirinkti, su kuo jie, bet ir realiai žengti labai pavojingu keliu. Toli gražu ne visi tai sugebėjo atlikti deramai, todėl šlovė tokiems didvyriams kaip L. Baliukevičius: pačioje gyvenimo kelio pradžioje jis sugebėjo pasirinkti patriotinės kovos, o ne laukimo kelią. Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro puslapyje yra pasakojimas apie Lionginą Baliukevičių-Dzūką su citata iš jo paties dienoraščio:
„Lionginas Baliukevičius-Dzūkas gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Baigęs Alytaus gimnaziją, 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. Pirmojo kurso studentas, patriotinių įsitikinimų vedamas, 1944 m. užsirašė į gen. P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. 1944 m. gegužės 15 d. vokiečiai suėmė P. Plechavičių, štabo karininkus ir paskelbė, kad Vietinė rinktinė paleidžiama. Išformavus rinktinę, 1944 m. liepos mėn. L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Vėliau jis su nuoskauda prisiminė: „Iš Tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjome, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“ Apie 3500 vyrų buvo išvežta į Vokietiją darbams koncentracijos stovyklose bei aerodromų apsaugai. 1944 m. pabaigoje į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų išvežtas ir L. Baliukevičius. 1945 m. gegužės 15 d. kaip vokiečių eilinis jis pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Rytų Europoje ir Ukrainos anglies šachtas, iš lagerio pabėgo ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą. Lietuvoje L. Baliukevičius iš karto įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimo judėjimą. 1946 m. pavasarį susivieniję Dzūkijos partizanai įkūrė Dainavos apygardą.“
Daug kas atsikartoja ir mūsų dienomis, net Ukrainos Donbasas ataidi… Ir tada ne iš karto lietuviai suprato, kad nė su vienu agresoriumi jiems ne pakeliui, nors vokiečiai iš pradžių atrodė šiek tiek geresni už rusus. Todėl ir dabar, kaip yra įdiegusi rusų propaganda sovietų Lietuvoje, Birželio sukilimas ir jo organizatorius Kazys Škirpa dabartinės konservatorių valdžios vis dar tebesmerkiami taip pat, kaip buvo sovietmečiu.
Nors dažnas nenorime pripažinti, bet ir dabar esame atsidūrę kryžkelėje, iš kurios kad ir kur pažvelgsi, matosi karo laužai. Ir dabar Lietuva turi labai susirūpinti savo gynyba – ne tik karine, bet ir pilietine, todėl L. Baliukevičiaus pavyzdys yra aktualus kaip niekad:
„L. Baliukevičius buvo tikras idealistas, besąlygiškai atsidavęs vieninteliam tikslui – Lietuvos nepriklausomybės atgavimui. Kartu jis buvo blaivaus proto, kritiškai mąstantis, analizuojantis problemas, ieškantis sprendimų partizanų vadas. Visa tai atsispindi jo ataskaitose vadovybei, taip pat jo dienoraštyje. Šie autentiški dokumentai puikiai padeda pokario kovų tyrinėtojams suvokti tų dienų istoriją. Iš dienoraščio aišku, jog L. Baliukevičius-Dzūkas žinojo savo lemtį – kad laukia jo žūtis, ir buvo tam pasirengęs, kaip ir artimiausi jo kovos draugai. Vienas jauniausių Lietuvos partizanų vadų liko ištikimas Lietuvos partizano priesaikai – gyvas priešui į rankas nepasidavė, žuvo būdamas 25-erių metų. Trumpas, bet herojiškas jo gyvenimas ir auka Tėvynei – tikras patriotizmo pavyzdys.“
Per tokį trumpą savo gyvenimą L. Baliukevičiui teko atsidurti tikroje mėsmalėje, bet juk ne visi sąmoningai rinkosi tokį kelią kaip L. Baliukevičius, todėl garbingo jo vardo suteikimas Vilniaus miesto gatvei kiekvieną lietuvį įpareigoja susimąstyti, kaip jis pasielgtų Tėvynę ištikus pavojui.
Autorė yra habilituota daktarė, kalbininkė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė