Bernardinai.lt | 2011-06-13
1941 birželio 14-ąją prasidėjo pirmieji masiniai trėmimai į Sibirą. Tomis dienomis Lietuva neteko beveik 20 tūkstančių žmonių, tarp jų – penkių tūkstančių vaikų.
Aras Lukšas, Dalius Žygelis.
1941 metų birželio 14-oji. Trečia nakties. Niekas nežadėjo nelaimės šią tykią priešaušrio valandą. Tačiau ji jau sliūkino į tūkstančius namų, ramiai prieš dienos darbus besiilsinčių sodybų, į tūkstančius šeimų, nė nenujautusių, kad ši paskutinė nakties valanda daugeliui taps ilgesingais prisiminimais apie tai, kai visi dar buvo drauge. Niekas nė nesapnavo, kad išaušusi diena į šipulius sudaužys jų pasaulį, sutraiškys likimus, suluošins gyvenimus.
Tą valandą nelaimė jau stovėjo ant slenksčio. Valsčiuose ir miesteliuose prie parengtų sunkvežimių jau rikiavosi ginkluoti sovietų kareiviai, stotyse garvežiai stumdė parengtus gyvulinius vagonus, netrukus tapsiančius septyniolika ešelonų, kurie per artimiausias keturias dienas išveš toli nuo tėvynės daugybę niekuo dėtų žmonių. Daugelį iš jų – amžinai.
Taip prasidėjo pirmieji masiniai lietuvių trėmimai. Apie tai, kaip kruopščiai jiems buvo rengtasi, pakalbėsime kiek vėliau. Dabar tik pasakysime, kad „operacijos“ išvakarėse vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo V. Černyšovo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 – į lagerius, o 13 616 – į tremtį. Ši direktyva buvo įvykdyta beveik tiksliai – 1941 metų birželio 14–18 dienomis į lagerius buvo išvežta 7 350, į tremtį – 12 330 tų, kuriuos sovietiniai okupantai vadino „socialiai svetimais elementais“.
Baisiausia, kad tarp sovietinės valdžios priešų buvo ir daugybė vaikų – beveik pusei to birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos. Okupantai nesigailėjo net nevaikštančių kūdikių – gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienų metų amžiaus. Kas trečias iš jų netrukus mirs nuo šalčio, bado ir ligų. Klaiku net pagalvoti, ką turėjo išgyventi vaikai Sibiro pragare. Šiandien mes tai galime sužinoti iš nedaugelio tų, kurie dar visiškai maži buvo prievarta išplėšti iš savo pasaulio, išgyveno, sugrįžo ir šiandien yra su mumis. Jų sukrečiantys liudijimai negali palikti abejingų.
Lietuviai tremtiniai gyvuliniame vagone.
Aldona Grigalavičiūtei-Šimkienei tomis dienomis buvo vos pusantrų metų. Jos tėvas, buvęs AB „Maistas“ ūkio dalies vedėjas, tuo metu dirbo kasininku banke Panevėžyje. Buvusį šaulį, atsargos karininką ir kaimo mokyklų mokytoją kažkas įspėjo apie gresiantį pavojų ir patarė pasitraukti į Vakarus. Jau seniau buvo kalbų, kad žmones gali vežti. Tačiau pasitaręs su žmona vyriškis nusprendė, kad trauktis nėra reikalo. „Už ką gi mus gali vežti, mes nieko nepadarėme. Kodėl turėtume trauktis ar išsikraustyti iš Panevėžio“, – sakė tėtis. Matyt, buvo gerų žmonių, kurie norėjo mums padėti“, – prisimena mamos pasakojimus buvusi tremtinė.
Kalbų apie galimus trėmimus iš tiesų būta, ir jos turėjo priežastį. Pirma, jau 1940-ųjų vasarą buvo masiškai suiminėjami žymesni nepriklausomos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjai, aukšti karininkai ir kiti iškilesni žmonės, kurių absoliuti dauguma atsidūrė Sibiro lageriuose ir Rusijos kalėjimuose.
Antra, 1941-ųjų trėmimams taip pat ruoštasi iš anksto. Jau 1940 metais, vykdant specialias NKVD direktyvas, buvo pradėta slapta registruoti šio nusikaltimo aukas. Registracija turėjo būti baigta iki 1941 metų vasario 10 dienos. Iš pradžių informacija apie būsimus tremtinius buvo renkama iš nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų archyvų. Enkavedistai, padedami A.Sniečkaus paskirtų lietuvių komunistų ir komjaunuolių, tūkstančiuose bylų ieškojo duomenų apie buvusius policininkus, teisėjus, prokurorus, kalėjimų tarnautojus, fabrikantus, stambius dvarininkus. Tačiau reikiamam tremtinių „kontingentui“ surinkti šios informacijos nepakako. Tad 1941 metų gegužės 21 dieną prasidėjusiame baigiamajame pasirengimo etape buvo pasitelkti sovietinio saugumo informatoriai ir valsčių vykdomuosiuose komitetuose įsitaisę sovietiniai kolaborantai. Būtent iš pastarųjų trėmimų organizatoriai gavo pažymas apie valsčiuose gyvenančių asmenų „socialinę kilmę ir turimą turtą“, dalyvavimą Nepriklausomybės kovose ar priklausymą tautinėms organizacijoms. Tokia informacija buvo laikoma „kompromituojančia medžiaga“ ir tapo svarbiausiu kriterijumi atrenkant būsimas tremties aukas. Tačiau to nepakako. Vėliau imti registruoti ir „socialiai pavojingų elementų“ šeimų nariai: moterys ir vaikai, be jokios „kompromituojančios medžiagos“ taip pat turėję atsidurti tremtinių ešelonuose.
Visas pasirengimas vyko ypatingo slaptumo sąlygomis. Likus dešimčiai dienų iki trėmimų pradžios, jo vykdymo grupių nariai po instruktažo neturėjo teisės išeiti iš tarnybinių patalpų, o jiems talkinti paskirti sovietiniai ir partiniai aktyvistai apie operacijos pradžią turėjo sužinoti tik jai prasidėjus. Tačiau šiokia tokia informacija bent jau apie informacijos rinkimą valsčiuose vis dėlto galėjo nutekėti, tad nenuostabu, kad vienas kitas būsimas tremtinys galėjo būti perspėtas. Deja, nesusidūrę su sovietų metodais, jie netikėjo, jog sovietinė imperija gali traiškyti niekuo nenusikaltusius žmones.
Tarpukario Lietuvos mokytojų dukrą Dainorą Tamošiūnaitę-Urbonienę tremtis užgriuvo sulaukusią aštuonerių. Ji pasakoja: „1941 metų birželio 13-ąją buvome pasirengę važiuoti arba į tėvelio, arba į mamos tėviškę. Džiaugiausi būsima vasara. O rytą pabudau nuo mamos verksmo. Išbėgusi iš miegamojo pamačiau ją sėdinčią ir prie jos stovintį žmogų su šautuvu. Tuo metu tėvelis buvo išvažiavęs į paštą laikraščių. Netrukus pamačiau jį stovintį tarpduryje su į nugarą įbestu šautuvu. Tai buvo man baisiausias momentas. Žmogus su šautuvu mane stumia, tuo metu pabunda ir pradeda verkti pusantrų metų broliukas Arutis. Imu jį ant rankų, norėdama nuraminti, kitas kareivis bėga paskui mane į jo kambarį, ir tuo metu kyla baisiai didelis šurmulys. Vienas liepia dėtis daiktus, kitas kažko barasi rusiškai, mama pasimetusi. Susikrovę daiktus buvome išvaryti į kiemą, kur stovėjo sunkvežimis. Į tėvelį visą laiką buvo nukreiptas šautuvas. Mums neleido su juo kalbėtis.“
Netrukus šeima buvo atvežta į Panevėžį, kur laukė dar didesni baisumai. Cukraus fabriko kieme pilna šaukiančių kareivių, rusiškai raginančių lipti į paruoštus gyvulinius vagonus. Čia visa šeima atsiduria kartu, tad mergaitė visiškai nurimsta. Tačiau kitą rytą prasideda košmaras. „Įlipo kareivis, perskaitė sąrašą, visos moterys sukliko. Tėvelis atsisveikino ir buvo išvestas.“ O dar kitą jau Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje mama buvo išleista atnešti karšto vandens. Kaip tik tuo metu šalia tremtinių traukinio atsirado dar vienas sąstatas grotuotais langais, pro kuriuos žiūrėjo vyrai. „Tiesiai prieš mūsų vagoną pamačiau tėvelį. Ir mama pamatė. Mama pribėgo, kalbėjosi, rodė į vagoną, rankas pakėlė, ir aš supratau, kad prašo parodyti Arutį. Parodžiau Arutį, tėvelis nusišypsojo. Tada kareivai nuvarė tėvelį nuo lango. Daugiau jo nebemačiau.“
Apie šiurpias šeimų atskyrimo scenas galėtų papasakoti beveik visi tuomet tremti vaikai. Iš anksto parengtoje instrukcijoje buvo nurodyta pirminiame operacijos etape visus suimtuosius gabenti į pradines surinkimo stotis ir konvojuoti į ešelonų formavimo vietas. O jau ten tremiamieji turėjo būti padalinti į dvi grupes: „A“ grupę, kuriai priskiriama šeimos galva, ir „B“ grupę, į kurią turėjo patekti likusieji šeimos nariai. Taigi, šeimos narių laukė skirtingi keliai. Moterys ir vaikai keliavo į tremtį, o vyrų laukė lageriai, tarp jų – ir baisieji Rešotai, iš kurių retas sugrįžo gyvas.
Sąstatams pajudėjus, niekas nežinojo, kur juos veža. Vėliau paaiškės, kad vienintelis iš vienuolikos „B“ grupės tremtinių ešelonas pasuks į Komiją. Daugumos kitų tremtinių kelionė po maždaug trijų savaičių baigsis Barnaule, Altajaus krašte, pietinėje Sibiro dalyje.
Viena iš jų buvo ir Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė. Ji prisimena, kaip sąstatui riedant į Rytus, tvankiame ir perpildytame vagone skambėjo giesmės ir maldos. Kaip besibaigiantį namų maistą pakeičia retkarčiais duodama valdiška košė su virintu vandeniu. Nuo tokių sąlygų ima sirgti vaikai, ypač mažesnieji. Nemažai jų iki kelionės pabaigos neišgyvens. „Laidodavo pakelyje. Sustoja traukinys, matai, kad neša į kažką suvyniotą vaiką, kasa duobę, moterys klykia…“ – pasakoja buvusi tremtinė.
Ne mažiau klaikių kelionės epizodų prisimena Reda Minetaitė-Tatorienė, kuriai buvo lemta atsidurti jau minėtame vieninteliame ešelone, pasukusiame į Komiją. Į jos vagoną buvo įgrūsta nėščia moteris, pavarde Juškevičienė. Kūdikis gimė vagone. „Nebuvo į ką suvynioti to gimusio vaikelio. Davė kažkokių skudurėlių, suvyniojo, o kai išvyniojo jau barake, visas naujagimis buvo nusėtas utėlėmis. Tas naujagimis dar kažkiek pagyveno. Ką jis ten čiulpė – ar motinos pieną, ar motinos kraują, bet pagyvenęs iki metų ar pusantrų, žiemą jis mirė. Kapinių nebuvo. Motina savo rankomis prakapstė žemę ir užkasė tą vaikelį. Zigmutį“, – sunkiai sulaikydama ašaras pasakoja tremtinė.
Kaip jau minėjome, dauguma tų dienų tremtinių atsidūrė Altajaus krašte. Jų trijų savaičių kelionė gyvuliniuose vagonuose baigėsi Barnaulo geležinkelio stotyje. Po kratų, per kurias buvo atimami net šeimos nuotraukų albumai, tremtiniai sunkvežimiais nugabenti į laikinas apgyvendinimo vietas. Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė drauge su daugeliu kitų pateko į kažkokią bokšteliais ir tvoromis aptvertą stovyklą, kurioje, kaip spėjama, iki tol buvo kalinių vasaros lageris. Iš miesto pakraštyje esančios stovyklos suaugusios moterys nuo pirmos dienos buvo varomos į darbą, o vaikai likdavo vieni akylai saugomi ginkluotų kareivių.
Atėjo ruduo. Išbadėję vaikai matė, kaip už stovyklos teritorijos plytinčiame lauke vietos gyventojai kasa bulves. Kasė ne itin kruopščiai, dalis derliaus taip ir liko pūti žemėje. Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė pamena, kaip drauge su kitais vaikais mėginusi pasirinkti bulvių nukastame lauke, tačiau kareiviai vaikus suvarę atgal į stovyklą. Vėliau vaikai prasimanydavo visokių gudrybių: įsirengę drabužėliuose slaptavietes po žaidimų tame lauke, jie vis dėlto parsinešdavo vieną kitą bulvę. Netrukus jų laukė dar didesni sunkumai. „Nežinojome, kad gyvenimas Barnaule dar ne pats baisiausias“, – prisimena tremtinė. Prasidėjus ankstyvai Sibiro žiemai, tremtinius vėl išvežė. Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė: šią išvežimo sceną prisimena taip: „Suvarė į stotį su ryšuliais, susodino į vagonus ir nuvežė į Telmenkos stotį. Kai ten išlaipino, jau buvo pūga. Suvarė į tokią daržinę, užkūrė krosnelę – buvo daug dūmų, drėgmės. Prabuvome ten naktį, paskui atvažiavo sunkvežimis, liepė sudėti daiktus. Su mažais vaikais leido susėsti. Pasodino mane su Aručiu, o mama ėjo paskui vežimą. Mama beveik visą laiką ėjo pėsčia. Toks klaikus vaizdas ir išliko: sulinkusi, suvargusi žiūri į mus.“
Tremtinių kelio tikslas buvo miškų kirtimo kvartalai. Apgyvendinti šaltuose barakuose apšerkšnijusiomis iš vidaus sienomis pradeda sirgti vaikai, miršta kelios silpnesnės senutės. Vieną naktį miršta ir D. Urbonienės brolis Arutis ir jos geriausias draugas bendraamžis Vygandas Repšys. Kvartale liko trys kapai, bet tai dar buvo ne viskas. Kitu, dar baisesniu pragaro ratu tapo 82-asis kvartalas, kuriame tremtinius užklupo baisioji 1941–1942 metų žiema. „Šaltis, pūgos, duonos normos nebeatveždavo. Suskaičiavau 63 bulves. Nusprendėm jas valgyti taip, kad užtektų, kol atsiras pirmoji žolė“, – pasakoja tremtinė.
Bulvių, žinoma, neužteko. Porą savaičių visiškai nebebuvo ko valgyti. Vyresnės moterys, kurių nevarė į darbą ir kurios dėl to negaudavo maisto normos, ėmė mirti badu. Toks pats likimas grėsė ir visoms, turinčioms vaikų, nes į darbus varydavo tik labai jaunus ir bevaikius. „Labai bijojome, kad ir mūsų mamos gali numirti“, – prisimena D. Urbonienė. Nuo bado mirties tąsyk išgelbėjo traktorius, atvežęs šiek tiek duonos. Paskui atėjo ilgai lauktas pavasaris, atsirado žolės, grybų, uogų, už darbus duodamas šioks toks maisto davinys kuriam laikui nuvijo bado šmėklą. Gyvenimas pasirodė šviesesnis, tačiau neilgai. Nemažos dalies Altajaus tremtinių netrukus laukė naujas pragaras.
1942 metais 2795 tremtiniai iš Altajaus buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros, ir įkurdinti Lenos deltos salose. Ši nyki ir gyventi netinkama žemė daugeliui tapo pirmaisiais vaikystės prisiminimais.
Aldona Grigalavičiūtė-Šimkienė tuomet buvo gal trejų metų. Pirmasis jos prisiminimas iš Trofimovsko salos – prie gulto pririštos kojos – taip į darbą iškeliavusi mama rūpinosi, kad dukra niekur neišeitų ir nepražūtų. „Prisimenu, kaip drauge gyvenusios dvi mergaitės mane atrišdavo ir išvesdavo pasivaikščioti.“
Moterų darbas buvo labai sunkus – jaunesnes ir stipresnes atrinkdavo žvejoti. Smarkioje ledinėje upės srovėje joms tekdavo traukti didžiulį tinklą. „Prisimenu mamą, iki juosmens įbridusią vandenyje ir laikančią tą tinklą, kad nepaleistų. Paleisi – taigi visos brigados uždarbį paleisi“, – pasakoja A. Šimkienė. Į žvejybos brigadas užsirašydavo ir jauni vaikinai – jiems buvo pažadėta uždarbį išmokėti maistu. Vaikystę prie Laptevų jūros palaidoję tremtiniai prisimena, kad po dvylikos vandenyje praleistų valandų vyrai grįždavo į namus padengti storoku ledo sluoksniu ir atrodė kaip stikliniai žmonės.
Sąlygos prie Laptevų jūros buvo neįsivaizduojamai sunkios. Akivaizdu, jog žmonės ten buvo siunčiami tam, kad neišgyventų. Neįsivaizduojamas šaltis, poliarinės naktys, neperregimos pūgos, kai žengęs bent žingsnį į šalį nuo specialiai ištemptos virvės paklysi ir jau nebesugrįši. Ir badas bei ligos, nuo kurių ypač kentė vaikai.
Aldona Grigalavičiūtė-Šimkienė Trofimovską prisimena kaip mirusių vaikų žemę. „Kai Trofimovske būdavo pirmosios bado žiemos, o tokios baisios žiemos buvo dvi, labai mirė vaikai nuo vienų iki septynerių metų amžiaus. Pagal statistiką Trofimovske buvo 74 tokio amžiaus vaikai. Tai liko maždaug dešimt gyvų.“
Dvejų metų atsidūrus Altajuje, o vėliau – Lenos deltoje, atsiminimai apie namus išblėso iš jos vaikiškos atminties. Pasaulis mergaitei buvo vien plikos negyvos salos, išmėtytos lediniame šiaurės vandenyje. Tačiau mergaitė, girdėdama mamos pasakojimus apie Lietuvą, bandė savaip įsivaizduoti gimtąją žemę.
„Susidariau tikrą įspūdį – yra kažkur toli toli didelė didelė sala, joje – didelė didelė jurta ir vienam jos kampe gyvena mano seneliai“, – prisimena A. Šimkienė. Žiūrėdama į savo šeimos gyvenamos jurtos langus, kuriuose vasarą stiklą atstodavo pergamentinis popierius, o žiemą – ledas, ji sako vis dėlto tikėjusi, kad Lietuvoje geriau. „Lyg ir jaučiau, kad netikri čia tie langai. Gal man sakė, kad juose turi būti stiklas, o ne ledas. Aš ir klausdavau: „Tai mamyte, pasakyk, ar Lietuva su langais?“ Vadinasi, ar su tikrais langais, ar su tokiais pat kaip čia. Tai toks buvo mano supratimas apie tai, kas yra Lietuva.“
Tiek Altajuje, tiek ledinėje šiaurėje apie sugrįžimą į Lietuvą svajojo visi. Tačiau laikui bėgant, ne vienas prarado viltį sugrįžti į gimtąją žemę. Ne vienas pasidavė. Ne vienas palūžo. Tokių laukė neišvengiama mirtis.
Taip galėjo nutikti ir su Dainoros Grigalavičiūtės-Urbonienės mama. Moteris ir dabar prisimeną tą dieną, kai juodvi pasiekė žinia apie tėvo mirtį Rešotuose. „Mama bėgo į mišką, norėdama nusižudyti. Sustabdė barako kaimynės. Pradėjo aiškinti, kad ji turi dukrą. Aš verkiu, prašau apsikabinusi. Tada kažkaip atsipeikėjo. Pamačiusi ir pajautusi mane suprato, kad reikia gyventi. Ir po to įvykio, nors ir labai gedėdama, mama nieko nebebijojo. O kaimynė ne tik susirgo, bet ir palūžo. Taip ir mirė. Tokių buvo ir daugiau.“
Ieškoti galimybių išlikti. Šis principas liko gyventi nepasidavusių tremtinių vaikuose. Po karo palengvėjus gyvenimui, jie svetimoje žemėje siekė ne tik mokytis, bet ir būti geriausi. Tik taip, būdami kitokie, stumdomi ir niekinami bendraamžių, jie galėjo siekti savo tikslų ir užsitarnauti pagarbą.
Į Lietuvą sugrįš mažiau nei pusė 1941 metų tremtinių. Jų vaikų gimtojoje žemėje lauks nauji išbandymai ir persekiojimai. Jiems bus visais būdais trukdoma siekti mokslų, įsidarbinti, jiems bus nuolat primenama, kad yra kitokie nei visi.
Tačiau tai jau kitos istorijos tema. O baigiant šį pasakojimą belieka pabrėžti, kad anksti subrendę, užgrūdinti nepakeliamai sunkaus gyvenimo ir baisių netekčių, jie, kaip ir jų tėvai, nepalūžo. Šiandien, gyvendami tarp mūsų, jie skleidžia tvirtybės, vilties ir meilės gimtajai žemei šviesą. Gerai, kad taip yra.
Iš velėnos pastatyta tremtinių jurta Rumšiškėse
Panaudota vaizdo ir foto iliustracinė medžiaga iš: LGGRT centro „Gyvosios atminties“ programos, Genocido aukų muziejaus, Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų bei asmeninių archyvų.
Šaltinis: „Laisvės kryžkelių“ archyvas