Vakar Laisvės TV eteryje vedant Andriui Tapinui su Tomu Raskevičium ir Birute Sabatauskaite diskutavome apie tai, ar reikalingas partnerystės įstatymas. Turėjo būti, bet ačiū Dievui, kad nebuvo Viktoro Uspaskich – konstruktyvesnė diskusija.
Laidos klausimas buvo suformuluotas, švelniai tariant, keistai: ar pribrendome partnerystei? Nėra čia kam pribręsti, nes tai nėra brandos reikalaujantis dalykas. Tai naujovė, kuri apskritai sugalvota: a) prisitaikant prie šeimų stabilumo nuosmukio; b) bandant rasti teisinį kelią vienalytėms poroms suteikti sutuoktinių teises. Negerai tokie klausimai, bet gerai, kad buvo tokia laida. Ačiū Laisvės TV už kvietimą. Kvieskite ir daugiau, visada ateisiu.
47 proc. Laisvės TV žiūrovų manė, kad „pribrendome“, 53 proc. – kad dar ne arba kad niekada (aš irgi manau, kad niekada). Čia kaip ir pergalė gal, bet kažkokia nesaldi, kai taip paklausta.
Laidoje sakiau įvairius argumentus, dauguma jų jau pasakyta anksčiau. Reziumuočiau štai šitaip:
1) partnerystė yra šeima pagal Lietuvos ir tarptautinę teisę, nesvarbu, kad projekto autoriai tai neigia;
2) galutinis tikslas yra visiškas vienalyčių porų prilyginimas santuokai ir šeimai, taigi ir teisė įsivaikinti;
3) tai, kad Lietuvoje daug nesusituokusių porų, visiškai nereiškia, kad reikia kurti joms kažkokią palengvintą, „mažesnio įsipareigojimo“ alternatyvą – partnerystę. Valstybė turi vyro ir moters poras skatinti tuoktis – įsipareigoti visam gyvenimui, o vienalytes poras toleruoti, bet ne suteikti joms šeimos statusą;
4) valstybė visais laikais saugo šeimą ir santuoka ne dėl ko kito, o dėl to, kad ši yra geriausia aplinka vaikams augti. Vaikams saugiausia stabilioje šeimoje, o stabiliausia (nepaisant skyrybų gausos) yra santuoka. Sutuoktinių vaikai daugiau pasiekia moksle, finansiškai, patys formuoja stabilesnius santykius. Valstybė turi skatinti būtent tokį modelį, ugdyti nusiteikimą santuokai per švietimą;
5) nesutinkantys su siūloma nauja šeimos samprata mato ne tik partnerystės įstatymą bet visumą, kaip bandoma padaryti naująjį požiūrį privalomą – mokyti naujos sampratos mokyklose, uždrausti kritikuoti vienalytės šeimos idėją viešumoje („neapykantos kalba“), netgi atsieti lytį nuo biologijos (koks dar tada išvis lyčių papildomumas šeimoje įmanomas). Visuomenės dauguma nenori tokių pokyčių ir nenori visiškai pagrįstai. Jie reikštų sukilimą ne tik prieš moralės normas, bet ir prieš laisvės principus.
Na ir visai pabaigai. Konservatyvi visuomenės dalis yra nuolat žeminama, kaip žeminami ir homoseksualai. Vadinti konservatyvų žmogų homofobu yra iš esmės tas pats, kas vadinti gėjų pydarastu. Menkinama, kaip paaiškino kalbininkai. Ir iš tiesų tas niekinamas požiūris, kad šeimos supratimas yra praeitis, kad jis nuėjęs, o jo laikosi kažkokie su tikrove nesusitaikantys paribiai – toks požiūris vis garsiau reiškiamas. Ir jis labiausiai gilina prarają. Tų „praeities“ žmonių šiaip ar taip dauguma ir su jais reikia skaitytis.
Visą žmonijos istoriją šeima buvo tik tarp vyro ir moters, monogaminė ir stabili ne dėl kokio atsitiktinumo, o dėl to, jog tai geriausia atitinka žmonių prigimtį. Begalinė puikybė yra galvoti, kad štai dabar ėmėme ir supratome tokį klausimą geriau už visą ankstesnę žmoniją.
Visa Laisvės TV laida: