Lietuvos propagandistų pamėgtas tekstų konstravimo būdas remiasi „dviejų Lietuvų“ ideologema. Ši ideologema remiasi kontrastu tarp „mes“ ir „jie“. „Mes“ – tai protingi, šaunūs, pažangūs, plataus akiračio, dirbantys ir uždirbantys, aktyvūs, mobilūs, amžinai jauni miesto vyrai ir moterys, „jie“ – tai atsilikę, kvaili, ribotų ir pasenusių pažiūrų, provincialūs, pasyvūs, lėti, iš pašalpų gyvenantys, visokie runkeliai, buduliai, kedofilai, lūzeriai, dažniausiai senyvi, diedai ir bobelės. Propagandistui tereikia pristatyti šią „fundamentalią“ perskyrą kokio nors įvykio ar problemos kontekste ir pakviesti skaitytoją bjaurėtis „jais“ ir žavėtis „mūsų“ šaunumu, tapatintis ne su „jais“, o su „mumis“.
Pasibjaurėjimas „jais“ sukeliamas tiesiog išsityčiojant. Argumentai ir analizė tampa nereikalingi, nes ir taip aišku, kad „mes“ esame teisūs.
Ideologemos neatskiriamas aspektas yra tai, kad „mes“ ir „jie“ yra chroniško, neišsprendžiamo konflikto būsenoje, nes „mes“ norime žengti sparčiu progreso keliu į Europą, o „jie“ tempia mus atgal į tamsią sovietinę praeitį. „Mūsų“ spartaus žengimo progreso kryptimi perspektyva priklauso nuo to, ar progresui trukdo „jie“; „jie“ yra priešai ir vardan progreso pergalės „jie“ turi būti nugalėti.
Propagandistai, naudojantys šią schemą, skiriasi dviem aspektais: pirma, kokių priemonių siūlo imtis pergalei prieš „juos“ pasiekti ir, antra, kaip atvirai rodo neapykantą „jiems“ – progreso priešams.
Šiame bare neabejotinu pirmeiviu reikia pripažinti propagandistą Andrių Užkalnį. Tai jis pirmą kartą atvirai prabilo apie tai, kad nugalėti progreso priešus yra tinkamos bet kokios priemonės, tarp jų – ir nekonstitucinės bei neįstatymiškos.
Dabar Užkalnis toliau laužia ledus ir pirmasis rodo niekuo nepridengtą neapykantą „jiems“ – atsilikėliams progreso priešams opuse „Emigravai? Ir gerai, durniau.“ Anot Užkalnio, „Ketvirtis amžiaus nepriklausomybės davė puikų rezultatą – apsivalėme nuo to brudo, ir Lietuva tapo geresnė vieta. Tegu taip ir toliau.“
Reikia konstatuoti, kad šiuose dviejuose opusuose pagaliau „dviejų Lietuvų“ ideologema pagaliau yra išplėtota iki loginės pabaigos: „atsilikusioji Lietuva“ atvirai pavadinta išvarytinomis padugnėmis, atsikratymas kuriomis yra pergalė progreso kelyje; pergalė, kuriai užtikrinti tinkamos bet kokios, net nekonstitucinės ir neįstatymiškos priemonės.
Įvairios „dviejų Lietuvų“ schemos variacijos atskleidžia atvirai chunveibinišką šios ideologemos pobūdį ir kol kas dar sunkiai įvertinamas tokio kalbėjimo grėsmes Lietuvos viešajai erdvei ir, žinoma, valstybingumui.
Daugiau apie tokią propagandą skaitykite kitose Tiesos.lt publikacijose:
Prieš tautos referendumo iniciatyvą metami propagandistai
Laisvūnas Šopauskas. Kaip Mantas Adomėnas idiotų ieškojo
Iš informacinio karo frontų. R. Sadauskas-Kvietkevičius. Tamsi antroji Lietuva išmirs ir emigruos
Iš informacinio karo frontų. Kada jie mus sušaudys?
