Pagrindinė bet kokios analizės užduotis – nustatyti pagrindines prielaidas apie analizuojamą veiklą ar asmenį. Jei remiamasi klaidingomis prielaidomis, visas analitinis pasakojimas tampa klaidingas. Tai tarsi dėvėti receptinius akinius – esate trumparegis, o receptiniai akiniai – toliaregiui. Asmeniškai man labiau patinka visų pirma remtis faktais ir vengti spekuliacijų.
Noriu sutelkti dėmesį į neseniai pasirodžiusį šį klausimą nušviečiantį straipsnį. Turiu padėkoti Andrejui Martyanovui už tai, kad jis atkreipė dėmesį į neseniai JAV vyriausiojo vado Europoje Kristoferio Kavolio (Christopher Cavoli) išpūstą straipsnį. Kavolis teigia, kad “dabartinis Rusijos puolimas neturi proveržio potencialo”.
“Aš žinau, kad rusai neturi pakankamai jėgų strateginiam proveržiui atlikti… Jie neturi įgūdžių ir gebėjimų tai padaryti, veikti tokiu mastu, kuris būtinas išnaudoti strateginį pranašumą bet kokiam proveržiui “.
Ir koks šios įžvalgos šaltinis?
Atspėjote: “ukrainiečiai” – kandidatas gavo dešimt balų! Kavolis mirtinai klysta dėl skaičių, bet aš užbėgsiu įvykiams už akių.
Šią sensaciją pateikia admirolas Robas Baueris, NATO diletantas, ir aš įtariu, kad ji taip pat kilusi iš ukrainiečių:
Jis teigia, kad Rusijai pavyko mobilizuoti papildomas pajėgas, tačiau karių kokybė yra prastesnė nei konflikto pradžioje – yra daug karininkų, kurie negali apmokyti naujų karių, nes daug jų patyrusių žuvo karo pradžioje.
Vėl stebime projekcijos spektaklį, t. y. kažką, ką patiria ukrainiečiai, priskirdami Rusijai. Rusija nuo 2022 m. rugsėjo kiekvieną mėnesį pašaukia dešimtis tūkstančių karių. Kitaip nei Ukrainoje, kuri surenka vaikinus iš gatvės, susodina juos į furgonus, nuveža į karinę bazę, aprengia uniformomis, įteikia ginklą ir suteikia jiems tik bazinį kursą. Rusijoje naujokai gauna mažiausiai pusės metų mokymus ir yra skiriami į dalinius su patyrusiais veteranais. Ukrainos kariuomenės gretos kasdien retėja, o Rusija stiprina savo ginkluotąsias pajėgas.
Pažvelkime į kai kuriuos faktus. Pažvelkite į karių skaičių Rusijos kariuomenėje, palyginti su neva nenugalima JAV armija, ir pamatysite Kavolio klounadą (darau prielaidą, kad šie skaičiai teisingi, nes jie gauti iš Vakarų šaltinių).
2024 m. Rusijos ginkluotosiose pajėgose bus 3,57 mln. karių, įskaitant 1,32 mln. aktyvių karių, 2 mln. rezervo karių ir 250 000 sukarintų pajėgų karių. Tai antrasis Rusijos kariuomenės padidinimas nuo 2018 m., prieš tai 2022 m. rugpjūtį kariuomenė buvo papildyta 137 000 karių.”
O Jungtinės Amerikos Valstijos?
2023 m. liepos 31 d. duomenimis, JAV kariuomenėje yra 452 689 aktyviojo personalo kariai. 325 218 kariuomenės nacionalinės gvardijos karių ir 176 968 rezervo kariai, iš viso 1 073 200 uniformuotų karių.
Kavolis su savo biologijos diplomu ir Baueris akivaizdžiai nelabai gerai moka skaičiuoti. Šiuo metu Rusijos ginkluotosios pajėgos – tiek aktyviosios tarnybos, tiek rezervo – yra tris kartus didesnės nei JAV. Tačiau Rusijos pranašumą sudaro ne tik gyvoji jėga. Atkreipkite dėmesį – Rusijos pajėgos daugiausia dislokuotos Rusijoje (taip, kelios yra Sirijoje), o Rusijos generalinis štabas gali sutelkti visą 1,3 mln. karių galią į fronto linijas daug greičiau, nei JAV ir NATO gali mobilizuotis judėjimui. JAV pajėgos yra išsibarsčiusios po visą pasaulį. Jei JAV nuspręstų kovoti su Rusija, rusai, kaip gynėjai, turėtų bent jau trijų prieš vieną pranašumą prieš JAV.
Klaidinga Kavolio prielaida?
Jis žvelgia į tai, ką rusai padarė per pastaruosius dvejus metus, ir daro prielaidą, kad Rusija veikia visu pajėgumu. Jis daro prielaidą, kad apmokymai yra netinkami, o kariai – prastai parengti, nes Rusija į mūšį nepakvietė milijono ar daugiau karių.
Bet yra dar blogiau – jis tiki ukrainiečiais. Primenu, kad pulkininkas Aleksas Veršininas, rašydamas RUSI (Karališkasis jungtinių tarnybų institutas, Jungtinė Karalystė), pateikė išsamią apžvalgą, kuri visiškai sugriauna Kavolio pageidavimus – “Atitraukimo karo menas: Rusijos karo Ukrainoje pamokos” (The Art of Attrition Warfare: Lessons from the Russian War on Ukraine).
Naikinimo karai reikalauja atskiro “karo meno” ir yra vykdomi orientuojantis į jėgas, priešingai nei manevrų karai, kurie yra orientuoti į vietovę. Jie remiasi didžiuliais pramoniniais pajėgumais, kad būtų galima pakeisti nuostolius, geografiniu mastu, galinčiu absorbuoti keletą pralaimėjimų, ir technologinėmis sąlygomis, neleidžiančiomis greitai judėti sausuma. Išsekimo karuose karines operacijas lemia ne taktiniai ir operatyviniai manevrai, o valstybės gebėjimas pakeisti nuostolius ir sukurti naujas formuotes.
Tikėtina, kad laimės ta pusė, kuri susitaikys su alinančia karo prigimtimi ir susitelks į priešininkų pajėgų naikinimą, o ne į pozicijų užėmimą.
Vakarai nėra pasirengę tokiam karui. Istoriškai Vakarai pirmenybę teikė trumpalaikiam profesionalių kariuomenių susidūrimui “nugalėtojas paima viską”. Neseniai vykusiuose karo žaidimuose, pavyzdžiui, CSIS kare dėl Taivano, buvo kovojama mėnesį. Galimybė, kad karas gali tęstis, niekada nebuvo svarstoma. Tai atspindi plačiai paplitusį Vakarų požiūrį. Naikinamieji karai laikomi išimtimis, kurių reikia vengti bet kokia kaina ir kurie paprastai kyla dėl valdančiųjų nekompetencijos. Deja, karai tarp kaimyninių galybių paprastai būna išsekimo karai, nes yra daug išteklių, kuriais galima pakeisti pradinius nuostolius. Atitraukimo pobūdis, įskaitant profesionalumo mažėjimą dėl aukų, išlygina mūšio lauką, nepriklausomai nuo to, kuri armija pradėjo su geriau parengtomis pajėgomis.
Jei konfliktas užsitęs, karą laimės ekonomika, o ne kariuomenė. Valstybės, kurios tai supranta ir kariauja tokiame kare taikydamos išsekinimo strategiją, kurios tikslas – išeikvoti priešo išteklius ir kartu išsaugoti savuosius, turi daugiau galimybių laimėti. Greičiausias būdas pralaimėti išsekinimo karą – sutelkti dėmesį į manevrus ir skirti vertingus išteklius trumpalaikiams teritoriniams tikslams. Pripažinti, kad išsekinimo karai turi savo meną, yra labai svarbu norint juos laimėti nepatiriant žlugdančių nuostolių.
Simplicijus Mąstytojas, rašantis apie Substacką, nuodugniai analizavo Veršininą ir aiškinosi, ką tai reiškia Rusijai:
Rusija ne tik turi Vakarų analitinių centrų ir aukščiausių Ukrainos pareigūnų patvirtinimą, kad ji laikosi griežtos brigadų komplektavimo ir atkūrimo politikos, nuolat keičia karius ir niekada neleidžia, kad brigados būtų išretinamos tiek, kiek turi būti išretinamos AFU.
Tačiau prisiminkite, kaip Rusija naudojosi patyrusiais Vagnerio veteranais būtent taip, kaip aprašyta pirmiau. Jie “išsklaidė” Vagnerio ir kitus patyrusius kovinius dalinius po visą junginį, įtraukdami juos ir į Achmatovo, ir į Rosgvardijos, ir į kitus dalinius, ir net atsivežė juos mokyti baltarusių karių.
Trumpai tariant, Rusija griežtai laikosi idealaus pajėgų ir žinių, išminties ir patirties panaudojimo mūšio lauke žaidimo taisyklių – ir daro viską, kad itin svarbios labiausiai patyrusių karių žinios niekada nebūtų iššvaistytos, o visada padaugintos ir panaudotos iki galo.
Kavolis mėgaujasi pasenusia Antrojo pasaulinio karo fantazija. Jis tikisi, kad rusai surengs blictrigą, o kadangi to nepadarė, daro prielaidą, kad negalėjo padaryti dėl prastai apmokytų ir blogai aprūpintų karių. Jei iš istorijos galima spręsti, rusų generolai yra daug pranašesni už tai, ką gali pasiūlyti Vakarai. Kol amerikiečiai buvo išstumti iš Vietnamo ir Afganistano, rusai kramtė Ukrainos pajėgas ir naikino svarbiausias ginklų atsargas NATO sandėliuose. Rusija turi priemonių prasiveržti, bet tai nėra jos deklaruojamas tikslas. Pralaimėjimas!
Rusija verčiau išsekins krauju Ukrainą ir jos NATO sąjungininkes, nei rizikuos surengti atakas, kurių metu būtų daug aukų, apie kurias mėgsta kalbėti tokie, kaip Kavolis.
uncutnews.ch