Dalijamės Seimo nario Lauryno Kasčiūno veidaknygės paskyroje paskelbtais pasvarstymais, ką reiškia tokie Prancūzijos prezidento rinkimų rezultatai ir ko būtų galima tikėtis iš E. Macrono – naujojo Prancūzijos vadovo.
Macronas laimi. Iš esmės viskas baigėsi, kaip ir prognozuota. Stebuklas neįvyko.
Nors – iki nepavykusių debatų – M. Le Pen bandė. Savo prieš globalizaciją nukreipta ekonominio patriotizmo ir socialinio protekcionizmo retorika ji buvo nusitaikiusi į kiek pasimetusius kairiuosius rinkėjus (Prancūzijos visuomenė yra itin orientuota į ekonominę ir socialinę kairę), o konservatorių rinkėjus bandė prisitraukti akcentuodama, kad „Macronas – antroji Hollande’o kadencija“ bei kiek sušvelnindama savo nuostatas išstojimo iš euro zonos klausimu.
Vis dėlto „sanitarinis kordonas“ Nacionalinio Fronto atžvilgiu (šios politinės jėgos izoliavimas, kai po 1987 m. antisemitinių tėvo J.M.Le Pen pareiškimų jokia politinė jėga nesudarydavo koalicijų su NF net regioniniame ar vietos lygmenyje) suveikė. Bet tai gali būti paskutinis kartas, kai ši izoliavimo strategija davė rezultatą. Kodėl?
Akivaizdu, Macronas nebus pajėgus suvaldyti tų procesų, kurie vis daugiau prancūzų skatina balsuoti už Le Pen (pavyzdžiui, 2002 m. jos tėvą antrajame ture prieš J.Chiraką palaikė 6,2 mln rinkėjų, šiandien Le Pen surinko jau 11 mln. balsų). Imigracija ir jos santykis su terorizmo keliamais iššūkiais, žlungantis multikultūrinės visuomenės modelis, vis labiau įsitvirtinantis socialinių problemų persipynimas su minėtais kultūriniais ir tapatybiniais reiškiniais nėra tai, ką Macronas yra pasiruošęs spręsti. Kai kurių problemų jis net nemato ir nepripažįsta. Jo europietiškumo samprata gali įtikinti nebent Briuselio biurokratus, bet tikrai ne visuomenę. Todėl jau dabar galima prognozuoti, kad 2022 m. M. Le Pen bus rinkimų favoritė. Ypač atsižvelgiant į tai, kad Le Pen daugiausia palaikymo sulaukia 18–34 metų amžiaus grupėje.
Įdomūs turėtų būti ir netrukus vyksiantys Prancūzijos Nacionalinės asamblėjos rinkimai. Dėl ilgus metus besitęsiančios „sanitarinio kordono“ ir dviejų turų mažoritarinės rinkimų sistemos Nacionalinis frontas tradiciškai turi tik vieną ar dvi vietas Prancūzijos parlamente iš 577. Šios politinės jėgos kandidatai patenka į antrąjį turą trečdalyje ar daugiau apygardų, tačiau visi prieš juos susivienija ir NF pralaimi.
Beveik neabejoju, kad šį kartą Le Pen dominuojamoje šiaurinėje Prancūzijoje ir pietiniuose jos regionuose NF kandidatams dažniau pavyks įveikti „antrojo pasirinkimo“ problemą ir ši politinė jėga taps parlamentine.
Dėl Europos ir Lietuvos saugumo. Be abejo, Macrono pergalė reiškia mažiau Kremliaus Europoje nei Kremliaus būtų Le Pen pergalės atveju. Tačiau tikėtis, kad Macronas bus tas, kuris agituos už NATO pajėgumų stiprinimą Baltijos šalyse ar Ukrainos narystę ES, – būtų naivu. Kartu su juo sparčiai judėsime „dviejų greičių“ ES link, kai Vakarų Europos „branduolys“ diktuos sąlygas Vidurio Europai.