Lenkijos intelektualų kreipimasis į Europos piliečius ir vyriausybes: Gdańskas, 1939 – Doneckas, 2014

Bernardinai.lt

„Mirti už Gdanską“ – ši frazė simbolizuoja Vakarų Europos požiūrį į karą, prasidėjusį prieš 75 metus. Tris kartus Prancūzija ir Didžioji Britanija uždegė žalią šviesą Vokietijos diktatoriui. Nei anšliusas, nei Sudetų krašto okupacija, nei Čekoslovakijos valstybės suardymas nesukėlė Hitleriui ir jo valstybei jokių rimtų padarinių. Kai 1939 metų rugsėjo 1 dieną Dancige (Gdanske) nuaidėjo pirmieji šūviai, kurie buvo logiškas Molotovo ir Ribbentropo pakto padarinys, Vakarų galios nusprendė pradėti tik vadinamąjį „keistąjį karą“. Taip Hitleriui ketvirtą kartą buvo uždegta žalia šviesa tikintis, kad paaukojus Dancigą, pavyks išgelbėti savo pačių gyvybes. Paryžius buvo kita okupuotinų sostinių sąraše atsidūrusi sostinė, o tada netrukus bombos ėmė kristi ir ant Londono. Tik tada pradėjo skambėti lozungai „Stop“ ir „Niekada daugiau!“

Ši savanaudiška ir trumparegiška europiečių politika agresoriaus atžvilgiu neturėtų būti pakartota. Tačiau dabartinė pasaulio situacijos raida ir staigus įtampos išaugimas keistai primena 1939 metus. Rusija kaip valstybė agresorė okupuoja dalį mažesnės kaimynės teritorijos – Krymą. Prezidento Putino kariuomenė ir specialiosios tarnybos Ukrainos rytuose daugiausiai veikia inkognito, remia grupes, kurios terorizuoja vietinius gyventojus ir atvirai graso invazija.

Tačiau, palyginti su 1939 metais, yra vienas naujas elementas: pastaraisiais metais agresoriui pavyko į savo interesų orbitą patraukti daugelį politikų ir verslo žmonių, o jo Vakarų partneriai toliau tiki jo „žmogišku veidu“. Agresoriaus sukurtas lobizmas darė ir toliau tebedaro įtaką eilės valstybių politikai. Ši politika yra apibūdinama kaip „Rusija pirma“ ir netgi „Vien tik Rusija“. Dabar ji žlugo ir Europai staigiai reikia naujos Rytų politikos.

Būtent todėl mes skelbiame skubų kreipimąsi į savo bičiulius europiečius ir jų vyriausybes:

1. François Hollande‘as, Prancūzijos Respublikos prezidentas, ir jo vyriausybė bando žengti žingsnį, kuris būtų žymiai pražūtingesnis nei Prancūzijos pasyvumas 1939 metais. Ateinančiomis savaitėmis Prancūzija gali tapti vienintele Europos valstybe, padedančia agresoriui. Prancūzija planuoja Putino Rusijai perduoti du visiškai naujus „Mistral“ tipo karinius laivus. Bendradarbiavimas šiuo klausimu prasidėjo 2010 metais ir net tada sukėlė daug protestų. Tuometinis prezidentas Nicolas Sarkozy nutraukdavo visas diskusijas kartodamas, kad „Šaltasis karas jau pasibaigęs“. Dabar iš tiesų vyksta atviras karas. Todėl nėra jokios priežasties laikytis senų įsipareigojimų. Keli politikai ir Bernardas-Henri Levy pasiūlė, kad Prancūzija savo laivus parduotų NATO ar Europos Sąjungai. Jei prezidentas Hollande‘as nepakeis savo pozicijos, Europos piliečiai turėtų jį įtikinti boikotuodami prancūziškus produktus.

2. Vokietijos Federacinė Respublika nuo 1982 metų tapo vis labiau priklausoma nuo rusiškų dujų. Net tuomet lenkų intelektualai, tarp kurių buvo Czeslawas Miloszas ir Leszekas Kolakowskis, perspėjo prieš naujų vamzdynų tiesimą ir vadino juos potencialiais prieš Europą nukreiptais „šantažo instrumentais“. Vienas po kito pareigas ėję Lenkijos Respublikos prezidentai – nuo Aleksanderio Kwasniewskio iki Lecho Kaczynskio – taip pat skirtingais laikais skelbė tuos pačius perspėjimus. Tačiau Vokietijos politikai – arba dėl žymiojo Vokietijos kaltės komplekso, arba tikėdami „Rusijos ekonominiu stebuklu“ bei tikėdamiesi iš jo pasipelnyti – labai vertino bendradarbiavimą su Rusijos galia. Tuo pačiu metu jie toliau tęsė, nors galbūt ir nesąmoningai apgailėtiną Vokietijos tradiciją diskutuoti tik su vienu partneriu Rytuose – Rusija. Pastaraisiais metais Rusijos valstybei ar jos oligarchams priklausančios kompanijos vis labiau įsitvirtino Vokietijoje – ar tai būtų energetinių išteklių sektorius, ar futbolo pasaulis, ar turizmo sektorius. Vokietija privalo nutraukti tokią priklausomybę, nes ji visados slepia politinį spaudimą.

3. Visi europiečiai kiekvienoje valstybėje patys asmeniškai privalo įsitraukti į veiksmus, skirtus padėti pavojuje atsidūrusiai Ukrainai. Šimtams pabėgėlių iš rytinių Ukrainos teritorijų ir Krymo reikia humanitarinės pagalbos. Ukrainos ekonomika metų metus buvo niokojama drakoniško kontrakto su „Gazprom“, kuris savo rankose turi energetinių išteklių monopolį ir Ukrainai, savo skurdžiausiai klientei, primeta pačius aukščiausius tarifus. Ukrainos ekonomikai žūtbūt reikia neatidėliotinos pagalbos, naujų verslo partnerių ir naujų investuotojų. Kultūros, žiniasklaidos ir pilietinių iniciatyvų sritims, kurios yra itin dinamiškos ir išskirtinio gausumo, taip pat reikia pagalbos.

4. Daugelį metų Europos Sąjunga leido Ukrainai aiškiai suprasti, kad ji neturi jokios galimybės tapti nare ar gauti kažką daugiau nei tik simbolinę pagalbą. „Rytų partnerystės“ programa šiuo atžvilgiu pakeitė ne itin daug. Kyla klausimas, ar šis sprendimas buvo suvokiamas kaip mažesnis blogis. Tačiau pernakt visi šie klausimai įgijo savo dinamiką daugiausiai dėl Ukrainos demokratų apsisprendimo. Pirmą kartą istorijoje valstybės piliečiai žuvo nuo kulkų su europinėmis vėliavomis rankose. Jei Europa dabar neparodys jokio solidarumo, visa tai reikš, kad iš Prancūzijos revoliucijos paveldėti laisvės ir brolybės idealai jai nieko nebereiškia.

Ukraina turi teisę ginti tiek savo teritoriją, tiek savo piliečius ir atsakyti į išorės agresiją panaudodama savo policijos pajėgas ir kariuomenę, įskaitant ir regionus, esančius pasienyje su Rusija. Galų gale juk nuo 1991 metų tiek Donecko regione, tiek visoje valstybėje vyravo stabili taika. Nebūta jokių smurtinių konfliktų ir jokio konflikto dėl mažumų teisių. Vladimiras Putinas, paleisdamas karo demonus ir išbandydamas naujo tipo karą, pavertė Ukrainą karinių pratybų aikšte, kuri primena Ispanijos pilietinį karą, kuriame fašistų daliniai, remiami Hitlerio Vokietijos, puolė jauną respubliką. Tie, kas šiandien netars Putinui „no pasarán!“ („Jie nepraeis!“), išstato pajuokai Europos Sąjungą ir jos vertybes, o taip pat pritaria pasaulinės tvarkos destabilizavimui.

Niekas nežino, kas po trijų metų vadovaus Rusijai. Neaišku, kas nutiks dabartiniam valdančiajam elitui, kuris dabar vykdo šią brutalią politiką, kuri yra priešinga jų valdomų žmonių interesams. Tačiau aiškus yra vienas dalykas: tie, kas toliau tęs „reikalus kaip įprasta“, rizikuoja naujomis tūkstančių ukrainiečių ir rusų žūtimis, šimtų tūkstančių naujų pabėgėlių atsiradimu, o taip pat naujais imperialistiniais Putino išpuoliais prieš kitas valstybes. Vakar Dancigas, šiandien Doneckas: mes negalime leisti, kad ateinančiais metais Europoje žiojėtų atvira kraujuojanti žaizda.

Gdanskas, 2014 metų rugsėjo 1 diena

Pasirašo:
Wladyslawas Bartoszewskis
Jacekas Dehnelis
Inga Iwasiow
Ignacy Karpowiczius
Wojciechas Kuczokas
Dorota Maslowska
Zbigniewas Mentzelis
Tomaszas Rozyckis
Januszas Rudnickis
Piotras Sommeris
Andrzejus Stasiukas
Olga Tokarczuk
Egeniuszas Tkaczyszynas-Dyckis
Magdalena Tulli
Agata Tuszynska
Szczepanas Twardocas
Andrzejus Wajda
Kazimierzas Woycickis
Krystyna Zachwatowicz

Iš „euromaidanpress.com“ vertė Donatas Puslys

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
7 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
7
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top